Apleista Antakalnio vaikų poliklinika

Praleidau nemažai vakarų beieškodamas apleistų vietelių Užupio ir Žvėryno mikrorajonuose. O juk toli eiti niekur nereikėjo. Nesuprantu, kaip aš anksčiau nepastebėjau jau beveik metus laiko nenaudojamą vaikų polikliniką mano „pagal nutylėjimą“ rajone. Tad negaiškime laiko, judame prie reikalo.

Savo veiklą Antakalnio vaikų polikliniką pradėjo 1984m., metais vėliau nei suaugusiųjų. O praėjus 27-eriems metams galutinai užsidarė. Visas vaikų skyrius yra perkeltas į 9-tą suaugusiųjų poliklinikos aukštą. Neįsivaizduoju kaip ten viskas sutilpo. Reikės kada nueit pažiūrėti vien dėl įdomumo.

Užsidarymo priežastys kelios. Tai prasta pastato būklė. Nuo pastatymo laikų polikliniką nei karto nebuvo rimtai remontuota. Be to dėl blogo suprojektavimo gruntiniai vandenys plauna pastato fundamentą. O tai pasak specialistų labai negerai. Taigi taisyti kažką brangiau nei nugriaut. Na ir galu gale demografinės problemos, vis tik gimstamumas ir vaikų skaičius nebetoks kaip prieš trisdešimt metų, tad išlaikyti didžiulį trijų aukštų pastatą nėra tikslo. O gaila.

Tad dabar pastatas stovi apleistas. Tiesa jame vis dar budi sargas, o trečiame aukšte dirba Vaikų linijos kontora.

Dėl viso pikto reikėtų paminėti, kad aš pats nuo laikų, kurių neatsimenu, iki sąmoningų šešioliktų gyvenimo metų buvau šios įstaigos pacientas. Tad ši pamiršta vaikų poliklinika man reiškia šiek tiek daugiau negu tiesiog eilinis apleistas objektas. O gal net daugiau nei šiek tiek.

Poliklinikos kompleksą sudaro dvi dalys: pagrindinis trijų aukštų pastatas ir vaikų baseinas – mažas ir žiaurus.

Šįkart tradiciškai pasakyti, kad į pastatą įeiti nesunku negalėsiu. Vis tik visos durys yra užrakintos, langai sveiki, sienose skylių taip pat nematyti. Tegul kaip aš ten patekau lieka mano nedidele paslaptimi. Bet visgi paminėsiu, kad tikrai nesibroviau. Ir tau, mielas skaitytojau, to daryti niekad nesiūlau. Nes spynų gadinimas ir langų daužymas gali pakankamai liūdnai baigtis. Tuo labiau tai būtų objekto niokojimas, kam kategoriškai nepritaria visi man žinomi UE projektai bei aš pats.

Pro paradines poliklinikos duris, kurios tiesa pakeistos į naujas, tekėjo lankytojų srautai.

Rūbinė. Pakabų drabužiams kabinti jau nebeliko. Kiek prisimenu čia dirbo apkūnoka raudonžandė rūbininkė, kurios išvaizda nesikeitė dešimtmečiais. Prisimenu ją būdamas trijų, būdamas dešimties, būdamas šešiolikos metų – tą pati laiko nepaliesta moteris. Įdomu, kur jinai dabar(?)

Mano vaikystė svajonė – perjungti jungiklius šiame sename pulte – išsipildė tik dabar.

Atskiros durys, skirtos išeiti iš poliklinikos. Ir modernus (savo laikmečiui) fotelis.

Patraukiau į dešinę ir atsidūriau prie traumatologijos skyriaus. Deja, durys į rentgeno kabinetą buvo užrakintos. Nors sprendžiant iš aplinkui tvyrančios tuštumos to radioaktyvaus aparato jau tikriausia seniai nebėra.

Prieškambaryje tarp kabinetų sustatyti seni įrenginiai.

Ant sienos kaba HiPP kūdikių maisto reklama, kurią atsimenu nuo neatmenamų laikų. Nostalgiški jausmai.

Nudžiuvusios gėlės – dažnai apleistose vietose sutinkamas dalykas. Asmeniškai man būtų gaila palikti gyvą augalą likimo valiai, tai yra neišvengiamai pražūčiai nuo vandens trūkumo.

Valytojos sandėliuke radau nenaudojamą tualetą su senoviniu vandens baku.

Liftas. Neveikia nuo kokių 1995-ųjų. Teko juo pasivažinėti tik vieną ar du kartus.

Kalendorius – vienas iš rodiklių kada objektas buvo apleistas. Šis 2011 metų.

Registratūra. Kažkada šiose lentynose buvo saugomos pacientų kortelės.

Ženklai draudžiantys rūkyt. Tiek vaikystėj, tiek dabar negaliu suprasti kodėl jie priklijuoti aukštyn kojom(?)

Į pastatą jau kažkaip sugebėjo prasibrauti ir beraščiai. Kai kur išpaišė sienas ir baldus.

Kadaise šios lentos kabėjo ant sienų. Ant jų buvo pažymėti visi poliklinikos specialistai, jų kabinetai ir darbo valandos.

Nusileidau į rūsį. Čia radau senu telefonų, kurie kažkada buvo registratūroje. Kaip matyti telefonai neturi skaičių, tad skirti tik atsiliepti.

Aplinkui nemažai elektronikos laužo.

VIA „Nerija“. Šis plakatas man priminė Blink 182 – First date klipą :)

Kambario viduryje stovi telefonine spinta su daug iš jos kyšančių laidų.

Gal kas nors galite paaiškinti kam buvo skirti šie aparatai su laikrodžiais?

Kitoje rūsio pusėje radau laiptus, kurie veda į baseiną. Tačiau kylant jais neišvengiamai atsidurčiau vietoje kur mane pamatytų sargas, nes jo kambariuko langai yra tiesiai prieš baseino langus. Tad nusprendžiau nerizikuoti ir grįžti atgal. Juk dar neapžiūrėjau antrojo aukšto.

O štai ir pagrindiniai laiptai į jį.

Tualetas. Berniukų.

Langas kaip ir prieš dešimtmečius laikosi atremtos šluotos dėka.

Prie okulistų kabinetų.

Kažkada čia buvo okulistės N. D. kabinetas. Dabar ji kiek žinau persikėlė į Antakalnio polikliniką.

O štai stebuklingas langelis, kuriame tyrimams buvo paliekami įvairiausi dalykai stiklainiuose ir degtukų dėžutėse.

Tas pats langelis tik iš kitos pusės.

Didžiulės kriauklės, beveik kaip mažos vonios.

Kitas tyrimų kabinetas. Čia dar liko inventoriaus.

Laidinis radijas „Ukraina-303“. Dažnas gydytojas turėdavo tokį aparačiuką savo kabinete.

Senovinė šiukšlių dėžė. Tokią pat mačiau Lietuvos psichodramos draugijos būstinėje.

Kažkuriame iš čia esančių kabinetų dirbo mano pediatrė A.V. Deja, taip ir nesugebėjau prisimint, kuriame tiksliai.

Senovinė kaitinimo kamera su integruotu termometru.

Dar vienas piešinys iš vaikystės prisiminimų: Piktųjų antinų šeima ir nenaudėlis katinas.

Į trečia aukštą nosies nekišau. Ten laikinai (?) įsikūrusi Vaikų linija, geriau jiems netrukdyt ir šiaip nesirodyt.

Išties gaila, kad vaikų poliklinikos jau nebėra. Atsimenu kaip būdamas šešiolikos persirašiau į suaugusiųjų polikliniką, o paskui pamatęs ten ligotų, kosėjančių ir čiaudinčių senių pulkus, piktą personalą, nejaukią aplinką ir kilometrines eiles jau beveik norėjau sugrįžt atgal ir išbūt bent iki pilnametystės ten kur sąlyginai ramu, kur gydytojos bent retkarčiais nusišypso. Bet negrįžau… o suaugusiųjų poliklinikos vengiu iki šiol.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 9/10 (nostalgija – stiprus jausmas)
Artefaktai: 7/10 (dauguma kabinetu tušti, bet yra į ką pažiūrėt)
Ar verta eiti: verta (tik klausimas ar pavyks)

Apleistas namas Ceikinių gatvėje

Ceikinių g. 4 - Apleistas namas

Šį apleistą namuką pastebėjau vieną vėlų vakarą, kirsdamas kampą per neasfaltuotą Vilniaus užkampį prie Rinktinės gatvės. Išdaužtą langą pirmame aukšte pamačiau visai atsitiktinai. Pašviečiau žibintuvėliu – lyg viskas apleista ir negyvenama. Iš karto atsirado didelė pagunda įlįsti į vidų, bet dėl neužtikrintumo, kad viduj tikrai tuščia ir saugu, nusprendžiau apdrausti savo kūno dalį, esančia žemiau nugaros, nuo galimų nuotykių – atidėjau exploratinimą.

Atėjęs čia kitą dieną supratau, kad vis tik negyvenamas yra tik pirmasis namo aukštas. Prie šalia esančios „Santaros“ vidurinės mokyklos kažkoks vyrukas vaikštinėjo prie savo automobilio ir gėrė mineralinį iš butelio. Labai nesinorėjo, kad jis matytų kaip lipsiu pro išdaužtą langą. Tad nusprendžiau pasiganyti po apylinkes ir palaukti kol jis nuvažiuos. Atsarga gėdos nedaro.

Pasirodo, apleistas namukas čia nėra vienintelis. Radau dar kelias medines lūšnas šalia statomo naujo namo Juozapavičiaus gatvėje.

Į vidų įžengiau kaip ponas – pro plačiai atvertas duris. Paskui dėl to pasigailėjau. Viduje nieko įdomaus, o kvapas siaubingas. Prie durų jis dar jautėsi ne taip stipriai, bet prie tolimesnių kambarių, kuriuos benamiai tikriausia naudojo kaip tualetus, artėti nesinorėjo. Nelaukęs kol mano skrandžio turinys pradės kilti į viršų, išėjau iš namo. Taip, visgi aš jautrus kvapams.

Lauke pasikalbėjau su pagyvenusia moteriške, kuri gyvena šalia esančioje lūšnoje, kurios viena siena apkalta plėvele. Kaune sudegė jos namas, todėl teko persikraustyti čia, o pragyvenimui uždirbti prekiaujant Kalvarijų turguje. Pasak šios moteriškes visą šitą lūšnų oazė (nežinau kaip kitaip pavadint) išpirko kažkokio ruso įmonė, kuri pradėjo statyti čia naują namą, tačiau bankrutavo. Dabar kažkoks kitas rusas nuo kovo mėnesio turėjo atnaujinti statybas, bet kaipmat darbas vis dar nepajudėjo. O gyvenimas čia nekoks, panašiai kaip netoliese esančiame kaip Šanchajuje. Naktimis slampinėja girti ir narkomanai. Beje, jei kas nors turite nupiratintą Šanxai Banzai filmą – pasidalinkite prašau – noriu pažiūrėti jį dar kartą.

Norėjau nufotografuoti moterėlę, bet lyg iš niekur pasirodė šlykščiai lojantis liliputinis šuo ir jo šeimininkas – pagyvenęs vyrukas. Moteriškė iškart pakeltu tonu pradėjo kaltinti vyruką, kad šis išardė tvorą ir paliko daug šiukšlių, geria ir teršia viską aplinkui, dulkinasi su bobom. Netrukus jie pradėjo siuntinėti vienas kitą į visiems gerai žinomas vietas. Na, o aš, nesikišdamas į spontanišką konfliktą, pajudėjau prie pirminio objekto. Va taip.

Užėjau į šiukšlėmis apaugusį vidinį kiemą.

Stalo liekanos ir suoliukas prie jo.

Lovos ir televizoriaus liekanos. Šalia esančiame namuke dar kažkas gyvena. Kiek tvarkingiau nei čia. Tačiau kaimynų kieme jau stovi statybų technika. Tikriausia griaus arba kardinaliai viską pertvarkys.

Apgriauti sandėliai ir dar vienas televizorius su skeltu kineskopu.

Į vidų patekau kaip ir planavau – pro langą. Vyrukas su mineraliniu dingo kartu su savo automobiliu, tad likau nepastebėtas.

Gana erdvus kambarys. Aukštos lubos. Dvigubos durys. Krosnis. Suremontavus čia būtų tikrai gera gyventi. Kol kas viskas nuniokota.

Kambario viduryje stovinčioje dėžėje guli Dell klaviatūra.

Gipsinė lempos apdaila.

Lubos suskilinėjusios, daug kur yra iškritę tinko gabalai.

Moteriška rankinė. Jos turinio netikrinau, juk neetiška knaisytis po svetimus daiktus :D

Kitame kambaryje išgirdau, kad virš manęs, antrame aukšte, kažkas vaikšto. Nemalonus faktas.

Aplinkui nemažai nupjautų spynų.

Amerikos atlasas.

Rubikon vandens skaitiklis ir negyvas vėdarėlis – dažnai apleistose pastatuose sutinkamas gyvūnas.

Kitas kambarys su senais baldais.

Virtuvė.

Indai dar vietoje.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 5/10
Atmosfera: 5/10 (kur jau tau apleisto pasato nuotaika, kai virš tavęs vaikšto žmonės)
Artefaktai: 4/10 (šiukšlės)
Ar verta eiti: neverta

Vilniaus viešasis transportas pasmerktas pražūčiai

Troleibusai

Viename naujienų portale yra teisingai pastebėta, kai žmonės nebeturi ko pasakyti, pradeda kalbėti apie orus, sveikatą ir viešąjį transportą. Šį kartą būsiu banalu, pakalbėsiu apie tai ir aš. Tikriausia jau daugelis pastebėjote straipsniukus apie bilietų branginimą, šio reikalo “sutvarkymą” ir Vilniaus valdžios sprendimą nekelti kainų bent jau šiais metais.  Iš esmės tai nieko nekeičia, vis vien miesto viešasis transportas dabar yra agonijos būsenoje ir net dabartinė nepakelta kelionės kaina neatitinka kokybės.

Visų pirmą reikėtų pabrėžti, kad moksleiviams ir studentams dėl važiavimo kainos skųstis tikrai nėra ko, nes jie gali tenkintis mėnesiniais bilietais su 80% nuolaidą. 22 litai už galimybė važiuoti tiek troleibusais, tiek autobusais visą mėnesį yra adekvati suma. Tačiau tie, kurie priversti mokėti visus 110 litų per mėnesį – lieka nuskriausti. Tokia kaina visiškai neatitinka kokybės.

Mano manymu aukštos važiavimo kainos yra ne vien dėl brangių autobusų/troleibusų, nuolatos kylančių kuro kainų ir žmonių nenoro dirbti vairuotojais. Esmė yra prastame valdyme. Kur dar pasaulyje galima sutikti analogiškas įmones Vilniaus viešajam transportui? Baltarusijoje? Kuboje? Šiaurės Korėjoje? Per daugiau nei dvidešimt metų įmonė taip ir nesugebėjo persiorganizuoti, prisitaikyti. Jeigu ne valstybės parama – ji akimirksniu žlugtų. Tačiau gaudama pakankamai lėšų iš biudžeto įmonė taip ir toliau gali veikti pagal sovietinį modelį ir nesiparint.

Šiltus vasaros vakarus aš dažnai praleisdavau ant garažų prie autobusų parko ir stebėdavau jo darbą. Troleibusų parko veikla gerai matosi jau nuo kitų garažų. Yra sakoma, kad nėra nieko malonesnio, nei stebėti kaip kas nors dirba. Bet šiuo atveju susidariau įspūdį, kad ten nedirba niekas.

Parke stovi dešimtys neveikiančių apleistų autobusų. Per teritoriją laksto pensinio amžiaus vyrukai su ūsais – kabutėse mechanikai – kurie daugiau sugadina nei pataiso. Vos išėję iš parko vairuotojai – tokie pat pensinio amžiaus vyrukai su languotais marškiniais – iš kart nieko nesigėdydami pradeda taškyti butelį. Baisu. Tačiau niekam tai nerūpi, iš darbo jų neatleidžia. Gali nieko neveikt ir jei nori gert darbe “kaip senais gerais laikais”.

Kai užeini į troleibusą jautiesi ne kaip transporto priemonėje, o lyg patalpoje kur veikė “laisvieji menininkai”. Nežinai ką sakyti kai pamatai laidus, įdėtus į !dušo šlangas!. Atsiprašau, kur aš esu? Troleibuse ar viešojoj pirty? Viskas remontuojama tomis priemonėmis, kurios pakliūva po ranka. Ir viskas dėl to, kad nėra atliktų darbų kontrolės. Kaip girtas senukas su ūsais padarys – taip ir gerai.

Dušo šlanga troleibuse

Autobusai remontuojami popieriumi. Beveik kiekviename senesniame autobuse klibančios dalys užkimšamos laikraščiais ir languotais sąsiuvinių lapais. Kartais plastmasinės dalys tiesiog užsukamos medvaržčiais arba užkalamos vinimis! Dalys, kurių keleiviai nemato taisomos analogiškai. Kartą stebėjau vaizdą kaip užgesus autobusui vairuotojas pakėlė dangčius grindyse, kad patikrinti ar viskas gerai. Ir ką pamačiau? – ogi paprastas žalias sodų šlangas, kuriomis įprastai laistomi agurkai ir svogūnai! Prie įrenginių jos buvo priveržtos varine viela. Tad nieko nuostabaus, kad brangiai nupirktas transportas dažnai genda, o galiausiai įvairiausiomis improvizacijomis nuniokojamas taip, kad nebetinka naudoti.

Tarpas užkimštas popieriumi autobus

Pakankamai naujų autobusų taip pat niekas netausoja. Vos atplyšęs grindų linoleumas taip pat įsukamas medvaržčiais. Tas pats liečia klibančius turėklus ir kitas dalis, jei taip pat negailestingai priveržiami tuo kas pasitaikė po ranka.

Kitur naudojama guma ir lipni juosta. Štai kaip “išradingai” pritvirtintas pramuštuvas. Ar matėte kur nors kitur Europoje tokį vaizdą?

Pramuštuvas

Solaris troleibusuose tai padaryta ne ką geriau. Į atvirai kyšančias metalines dalis galima netyčia susibraižyti rankas. Išvis nesuprantu, kodėl pakankamai naujuose troleibusuose nauji elektroniniai pramuštuvai pakeisti į senus? Tos nuolat kaitaliojamos tvarkos prie nieko gero nepriveda. Tik švaistomi pinigai. Juk daugumos troleibusų vairuotojų kabinų perdarymas keleiviams įlipti pro priekines tikriausia kainavo nemažai. Tačiau nauja tvarka nepasiteisino, vadinasi pinigai išmesti į balą.

Pramuštuvas

Taip pat paaiškinkite man prašau kokiam tikslui reikalingi tie geltoni daiktai su besipuikuojančiais užrašais touchscreen? Asmeniškai man nei karto neteko jais pasinaudoti. Nemačiau taip pat, kad ir juos  naudotų kažkas kitas keleivių tarpe. O kiek beje toks aparatas kainuoja? 500Lt? 700Lt? 1000Lt? ar daugiau? Kiek kainavo įmontuoti po tris tokius prietaisus kiekviename troleibuse ir autobuse?.. Daug. Ir kaip būdinga Vilniaus viešajam transportui – nepasiteisino. O gal tiesiog kažkas gerai praplovė pinigus?

Touchscreen

Remonto broko pavyzdžius ir nepasiteisinusias inovacijas galima vardinti ir vardinti. Tačiau taip pat pasišlykštėjimo jausmą kelia purvas ir nešvara. Šlykštu netik atsisėst, bet ir laikytis už turėklų. Kai išeinu iš troleibuso visų pirmą ieškau kur galėčiau nusiplauti rankas. Valytojos neatlieka gerai savo pareigų. Toks jausmas, kad langų ir sunkiau prieinamų vietų niekas nevalo iš viso. Net įlipęs į troleibusą ankstų rytą, kai per naktį turėjo būt viskas išvalyta, matau purvą ant grindų langų ir sėdynių. Čia pagal viską parkas turėtų man užmokėt už tokią kelionę, o ne aš jam.

Purvas troleibuse

Purvas troleibuse

Kontrolieriai. Net kai turi papildytą e-bilietą ar pramuštą taloną jautiesi nesaugus kai užeina jie. Toks jausmas, kad tai ne bilietų patikrinimas, o Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ operacija. Kūnais užblokuojami įėjimai, pradedamas lakstymas ir tikrinimas. Jeigu tu ką tik įlipai ir nespėjai nusipirkti ar prasimušti – tau labai nepasisekė. Nes nieko tu jiems neįrodysi. Žmonėmis kontrolierius pavadinti sunku, jie greičiau budeliai, kurie esant reikalui gali ir išvilkti iš troleibuso, nors iš tiesų neturi teisės net pirštu tavęs priliest. Dauguma jų netik atrodo, lyg neseniai būtų paleisti iš įkalinimo įstaigų, bet taip iš tikrųjų ir yra. Paskutinį kartą buvau patikrintas kontrolieriaus su tatuiruotais ženklais ant pirštų ir !undinėlę! ant riešo. Nežinau ką tu, mielas skaitytojau, manai, bet man labai nemalonu, kad mano e-bilietą ir pažymėjimą lietė asmuo, atsėdėjęs už išprievartavimą.

Ties tuo ir baisiu savo beveik kasdienius įspūdžius. Vilniaus viešojo transporto bankrotas tai tik laiko klausimas, pagal visus dėsnius tokios įmonės ilgai negyvuoja. Vis tik manau, kad laikui bėgant kas nors pasikeis į gerą pusę, tikriausia tai atsitiks kai įmonė pateks į kitas rankas. O kol kas stebėkime kaip valdžios rankomis uždaromos privačios įmonės, kad viena, bet labai neefektyvi, galėtų gyvuot.