Polububijus

Kažkur prieš savaitę, susiruošėm su draugu nuvaryti iki jo sodybos Antaviliuose. Oras buvo puikus, labai karšta (man patinka kai karšta). Susikrovėm visko ko tik reikia į kuprines ir sėdom ant “geležinių ožių”.
Pradėjom judėti Antakalnio žiedo link. O paskui reikia važiuot tiesiai į Antavilius. Užsukom į MAXIMĄ nusipirkti atsigert. Suvalgėm po porciją ledų ir pradėjom judėti tuoliau. Dar truputi pavažiavus, prie kelio stovėjo gruzinas ir siūlė savo arbūzus. Pasijaučiau kaip Maskvoje.

Kabat apie kelią, jis man pasirodė labai prastas, neįmanoma gerai įsibegėt, visas kūnas pradeda drebėt, nors dviratis ir su amortizatoriais. Tokiu žmonių kaip mes (keliaujantys dviračiais) buvo labai daug. Tai yra labai gerai, daugiau dviračių, mažiau mašinų, mažiau kamščių – švaresnis oras. Kitaip sakant dviračių prapoganda daro savo darbą.

Galu gale numinėm 20 km ir pasiekėm saco tikslą – sodybą.

Draugo sodyba iš tiesų labai graži. Nedidelis gražus kiemukas, auga daržovės, vaisiai, obelys. 3-jų aukštų namas (jei skaičiuojant su rusiu). Puiki terasa. Pasigaminom pavalgyt, palaistėm gėles, nupjovėm žolę.

Vėliau nuėjom išsimaudyti. Antavilių ežeras manau geresnė vieta poilsiui nei šilo. Ten smagiau ir nėra berniukų su su treningais . Kelis kartus perplaukėm ežerą, pašokinėjom nuo tiltelio.

Gerai praleidom laiką, vakare jau minėm namo.

P.S. Jei jau kalbam apie divračius, tai neseniai išbandžiau g12 ir Karolio Matusevičiaus minėtą būdą sukti vairą į kairę, o sukti į dėšinę. Iš tiesų labai geras būdas net neupratau kaip tai įvyko

Žymės:

Komentarų skaičius: 4 ;