Buvau dingęs, turėjau progą dvi savaites atostogaut Kretoje. 1 savaitė – Šiaurės Kreta, 2 savaitė – Pietų Kreta ir sala Gavdos, kuri laikoma piečiausiu Europos tašku.
Iš karto pradėsiu nuo antrosios savaitės, nors ir pirmoji paliko labai gerus įspūdžius, bet tokias keliones, manau, turėjome kiekvienas, todėl apie tai kažko įpatingo pasakyti būtų sunku.
Palikome viešbutį ryte ir pradėjome judėjimą įvairiais autobusais pietų link. Likau labai sužavėtas pakeliui matytais mažais miesteliais. Toks jausmas, kad grįžai kelis dešimtmečius atgal. Žmonės ten niekur neskuba, susedę kavinėse senukai gurgšnoja vyną. Tokių automobilių kaip ten nemačiau niekur, štai labiausiai patikęs egzempliorius:
Aplinkui kelius laksto ožkos ir avys. Labai keista, bet jos labai bailios. Užtenka tik šiek tiek priartėti, ir guvūnai akimirksiu šoka per kalnus ir užkopia ten, kur žmogus vargu ar pasiektų.
Taip pat mane nustebino tas faktas, kad Kretoje niekas nesilaiko eismo taisyklių. Net autobusų vairuotojai apsimeta, kad nemato kelio ženklų. O vietiniai gyventojai šaudo į juos, taip jie tikrina ginklų taiklumą, todėl ant daugelio ženklų galima nesunkiai įžiūrėti kulkų žymes. Kai kurie šuanuoliai išvis užklijuoja kelio ženklus, uždažo juos. Mačiau ženklą kuris iš 70 buvo perdarytas į 90 
Grūbiai skaičiuojant, pusę dienos praleidome įvairiuose autobusuose. Galu gale nusigavom iki Hora Sfakion miestelio, iš kur kitą dieną plaukėme keltu į Gavdos salą. Nakvojome paplūdimyje, jis buvo 5-7 km nutolęs nuo miesto, todėl šalia mūsų buvo tik kelios palapinės. Norėčiau pabrėžti, kad labai gražus paplūdimys. Nusigauti ten buvo gana sunku, 40 min leidomes kalnais, mimi serpantinais. Vienas netikslus žingsnis – kaulų nesusirinksi. Bet vieta buvo verta kelionės. Paplūdimio viduryje radom duobę su gėlu vandeniu. “Aborigenai” iš palapinių pasakė, kad vanduo geras ir geriamas. Jis man pasirodė labai skanus, net saldus. Užmigome po atviru dangumi miegmaišiuose. Virš mūsų gerai matėsi žvaigždėtas dangus, labai romantiška. Jei dar akmenys nugaros nespaustų, tai būtų visai gerai.
O ryte mes jau keltu plaukėme į Gavdos. Kelias buvo ilgas, todėl spėjau ir pavalgyt, ir pafilmot, ir pamiegoti. Neformalų kelte buvo tikrai daug. Pagrinde tai buvo “pirmosios bangos” hipiai (taip pamaniau, nes daugumai iš jų jau daugiau nei 60 metų). Matyt dar nori prisiminti senuosius laikus, pabėti nuo civilizuoto pasaulio, kaip 60-tųjų pabaigoje Matalos pleže. Tiesa apie Matalą! tai paplūdimys Kretoje, kur hipiai gyveno nuo 60-tųjų iki 90-tųjų. Įsirengę olose gyveno taip dešimtmečius. Ten man taip pat teko pabuvot:
Na grįžtame prie kelto, o jis jau kaip tik, po 3-4 valandų plaukimo, priartėjo prie Gavdos salos. Atsivėrė puikus vaizdas. Iš pirmo žvilgsnio sala neatrodė didelė, tik trisdešimt-kažkiek km kvadratu, bet pilnai apžiūrėti jos neužtektų ir 10 dienų. Vasarą ten sausa, bet žiemą, kai pakanka vandens, visa sala žydi. Permatoma jūra, kalnai, dangus – nei vieno debesėlio. Daugiau apie klimatą, paplūdimius, vietas sužinosite čia, čia ir čia. Iki Korfos paplūdimio, su visais daiktais, būtume ėje kelias valandas, bet laimei mums padėjo vienas jaunas tavernos šeimininkas. Nuvežė mus iki vietos, dar paplepėjom su juo.
Šalia paplūdimio driekiasi spigliuočių miškas. Ten ir įsitaisėme. Miegoti po atviru dangumi yra tikras malonumas, jei dar naktį oras karštas kai dieną Lietuvoje. Vanduo jūroje labai švarus, permatomas. Nuplaukus toliau nuo kranto povandenis pasaulis vis gausėja ir gražėja.
Gavdos, Korfos Beach / Ν. Γαυδος, Όρμος Κόρφον
Vandenį traukėm iš miško gylumoje esančio telkinio. Šalia vandens labai daug širšių. Na netokių kaip pas mus, o dvigubai didesnių. Net baisų buvo prieit, iš pradžių. Bet jos pasirodė visai nepiktos, netgi protingos, pasakyčiau. Kai valgėm mėsą ar saldumynus jos atskrsidavo, bet nubaidžius porą kartų jau nebegrįždavo.
Dar pabraidę po miškus radome nedidelę cerkvę, labai kukli, graži. Durų niekas nerakina, saloje niekas nevagia. Savo daiktus galima palikti betkur, niekas nepaims, svarbu tik, kad kitiems netrukdytų.
O vieną dieną danguje pasirodė debesys, vėjas smarkai pūtė. Sunku net kamera buvo laikyti. Debesys skriejo iš už kalnų ir labai dideliu greičiu. Pro debesis prasiskverbdavo saulės spinduliai, atrodė kaip pasaulio pabaiga. Vietiniai pasakė, kad tokį dalyką galima pamatyti tik žiemą, vasarą labai retai pasitaiko, todėl galiu pasakyti, kad man pasisekė, kad pamačiau tai.
Kaip minėjau anksčiau, žmonės saloje yra labai draugiški. Pagelbėja vandeniu, kai tavo baigiasi, paveža su mašina, net jei jiems nepakeliui. Mielai pasišneka įvairiom temom. Daugelis salos gyventojų puikiai kalba angliškai.
Taip ir pralėkė dvi savaitės. Gavdos sala ir visa kelionė bendrai man paliko labai didelį ir gerą įspūdį. Norėčiau aš dar grįžti į Kretą …
Smagu taip pakeliauti, bet čia šiek tiek ekstramaliai manau, kai be jokio trnaporto ar dar ko nors. Tai visą kelionę palapinėse gyvenot?
Ne, ne visą. Pirmą savaitę gyvenom viebutyje, kaip civilizuoti žmonės
mašiną nuomavomes. O antrą savaitę tai jau kaip laukiniai šunys, ir net be palapinių. Kai dieną +40, tai palapinės tai įšyla, kad ten įeit neįmanoma, todėl daug maloniau ant kilimėlio miegmaišyje po atviru dangumi, juk niekada nelyja, naktys šiltos, labai mažai vabzdžių ir uodų.
Ir ekstrymu tai nelabai pavadinsi. Daug ekstremaliau Lietuvoje, kokį birželį, su palapine. Visą naktį klausaisi kaip lietus per palapinę tranko ir kovoji su uodais įskridusiais per dieną. O ryte su šlapiom kojinėm išlipi į lauką, šalta, šlapia. Ir bandai užkurt laužą iš taip pat kiaurai šlapių malkų, kad bent arbatos išsivirt…
Kretoje tokių dalykų nėra, todėl ir miegi gerai, išsimiegi. Na nevisiems tokios kelionės pagal skonį, bet kada viskas einasi gerai, tai man labai patinka atsiplėsti nuo civilizacijos.