Visa šį diena sukosi aplink kiną. Toks jausmas buvo, lyg visi kalbėtų apie ilgai lauktą vienos minutės kinofestivalį. Ilgai laukiau šios dienos ir aš. Praeitais metais labai gailėjausi, kad nenuėjau, todėl šiemet nenueti tiesiog negalėjau.
Na, pradėkim viską nuo pradžių:
Iš patikimų šaltinių sužinojau, kad Jėzuitų gimnazijoje Tadas Vidmantas dalyvaus kažkokiame moksleivių filmo pristatyme, bei kalbės apie savo kūrybą. Tas dalykas tikrai mane domino, todėl, vykdydamas savo slaptą misiją, aš apsimečiau Jėzuitų gimnazijos moksleiviu ir patekau į mokyklą. Paklaidžiojau geras 15 minučių po „labirintus“, kol radau nelemtą aktų salę. O ten jau vidurinėj eilėj susimąstęs sėdėjo ir pats Tadas.
Kai peržiūrėjome moksleivių kurtą trumpametražį, kalbėti išėjo Tadas Vidmantas. Jis trumpai papasakojo apie reklamos kūrimo ypatumus, parodė savo kurtus filmukus, bei atskleidė jų paslaptis. Buvo įdomu. Patinka man tokie nedideli susibūrimai. Nors buvau ten ne prie ko, bet jaučiausi jaukiai kaip namie 
O po kelių valandų jau važiavau vielabraukiu (troleibusu) į Vingį. Bilietai į vieną minutę jau buvo seniausiai išpirkti, gerai, kad apie tai buvo pasirūpinta iš anksto . Kai privažiavau, prie Vingio jau buvo susirinkę daugybė žmonių. Po kurio laiko visi patraukė į „didžiąją“ salę (Nr.1, jei neklystu). Ant kėdės radau „pravda viena minutės“ degtukų dėžutę:
Festivalio vedėjais buvo rodomi ekrane triušiai (taip tie kur dauginasi greitai), kurie skelbė, pristatinėjo ir juokavo. Vienos minutės rėmėjas buvo Nokia 5800 XpressMusic, šį telefoną taip reklamavo, kad net pats tokio užsinorėjau .
Dalyvavo 50 filmukų. Tiesą sakant man neužteko, galėjo būti ir daugiau. Šiemet atrinkti filmukai turėjo daugiau prasmės, jau nebebuvo tokio „pažvenk ir pamiršk“. Aišku buvo minučių ir apie krizę, kaip čia be jos(?) . Taip pat buvo paliestos socialinės temos, pavyzdžiui automobilio parkavimas invalidams skirtose vietose. Šis gerai man įsiminė. Na, o labiausiai patiko turbūt „Smėlio žmogus“. Atrodė įspūdingai, matėsi kad daug darbo įdėta (ypač į 3D grafiką), bei prasmingas, pasakyčiau.
Bet šiaip pastebėjau, kad „pravda viena minutė“ tampa animacijos festivaliu. Ji užgožia filmuotas „minutes“. Darant animaciją mus riboja tik fantazija (aišku gerai įvaldžius programas). Mes galime dėti begales efektų ir transformacijų, nesijaudint dėl vaizdo kokybės, bei aktorių vaidybos. Su filmavimu filmavimų yra viskas sudėtingiau. Neturiu nieko prieš animaciją, bet tiesiog šiemet jos buvo perdaug.
Bendrai esu patenkintas festivaliu. Bet pamatęs kaip iš nekomercinių filmukų daroma komercija, tai šiek tiek nuliūdau. Net bilietai į milijonus kainuojančius filmus nekainuoja tiek, kiek į filmukus, kuriuos žmonės atsiuntė be atlygio. Na suvokiu, kad salės nuoma ir bla bla bla, bet 25 LTL sakyčiau brangoka, nors tai jau visai kita tema…
