Paskutinę žiemos dieną slampinėjau Antakalnio apylinkėse. Pasivaikščiojimui pasirinkau pietinę mikrorajono dalį. Praėjau beveik visais metų laikais pavadintas gatves: Rudens g., Pavasario g., tačiau šįkart pristatysiu Vasaros gatvę, kurią iš dalies galima priskirti prie apleistų vietų.
Vasaros gatvė – tai Vilniaus folkloro dalis, reiškianti psichiatrinę ligoninę.
Pavyzdžiui:
A: Žinai, vakar lipau į kanalizaciją ir gerai sušlapau.
B: Eik tu sau! Netyčia įkritai?
A: Ne, lipau ten dėl įdomumo.
B: Tai tau jau laikas apsilankyti Vasaros gatvėje…
Ir iš tiesų tokia įstaiga ten yra, bet kur kas smulkesnė už Naujos Vilnios gydyklą, o pati gatvelė primena nykstantį kaimą arba nedidelį miestelį.
Ties sankirta su Olandų g. stovi archajiško tipo Maxima, prie kurios renkasi abejotinos reputacijos kontingentas. Netoliese Petro ir Povilo bažnyčia, Karo muziejus.
Kitoje gatvės pusėje stovi dviaukščiai namai, atrodantys lyg būtų apšaudyti. Jei man priminė Kroatijoje matytus pastatus, nukentėjusius per Jugoslavijos karą. Gana depresyvus vaizdas.
Pačia Vasaros gatve tipena vien senyvo amžiaus žmonės. Kartais prabėga charizmatiški jau anksčiau minėtos gydyklos pacientai.
Beveik visur vien seni, vos pastovintys, mediniai namukai. Kaip keista, 5 – 10 minučių važiuojant mašina – ir Jūs jau miesto centre, o čia viskas užmiršta.
Kai vos tik pradėjau fotografuoti, prie manęs priėjo netoliese gyvenantis senyvo amžiaus vyras ponas Juozas (taip jis iškart prisistatė) ir paklausė ką čia darau. Jau tikėjausi išklausyti dar daugybę tradiciškai užduodamų klausimų “kas aš toks?”, “kas man leido?”, “kokiems tikslams?” ir t.t. bet kaip bebūtų keista visų šitų iki kaulų įgrisusių frazių neišgirdau. Mes tiesiog pradėjome kalbėtis ir net labai įvairiomis temomis. Pradedant tuo, kad daktaro laipsnį neturinčius gydytojus vadinti daktarais nevalia, baigiant kaip pono Juozo pažįstamas Antanas dirbo Schutzmannschaft’ininku Antrojo pasaulinio karo metu. Pašnekovas buvo tikrai įdomus ir su didelę gyvenimiška patirtimi. Net nepastebėjau kaip prabėgo beveik dvi valandos. Galiausiai maloniai atsisveikinome ir išėjome savo keliais. Aš fotografuoti toliau, o ponas Juozas parduotuvę.
Kuo toliau – tuo mažiau civilizacijos požymiu. Aplinkui aukštos kalvos, supuvusios medinės tvoros ir nebegyvenami namai. Tiesa benamių taip pat nematyti.
Vieno iš namų viduje. Stogo kaipmat jau nebėra.
Ant kalno viršūnės stovi didelis, kadaise buvęs gražus, medinis namas, paliktas likimo valiai. Apačioje dar gyvenamas namukas, tačiau su suskilinėjusiomis sienomis ir tikriausia kiauru stogu.
Šalia dar vienas medinis namas. Tikriausia viename iš tokių ir gyvena pats ponas Juozas. Tačiau nė žodžio apie mažas pajamas, prastas gyvenimo sąlygas ir šiaip nusiskundimu gyvenimu aš neišgirdau. Nepatenkintu Antakalnio pensininku jo nepavadinsi. O juk čia gyvenantys žmonės net neturi normalaus vandentiekio.
Pro pravirus vartus užėjau ir į pačią psichiatrinę gydyklą. Viduje vyksta korpusų renovacija, tačiau pagrindinis pastatas kol kas stovi nepaliestas.
Grotos ant langų, kad ligoniai nepabėgtų, nors paprasčiau būtų tiesiog užrakinti pagrindinius vartus.
Sandėliukas ligoninės teritorijoje.
Iš ligoninės pajudėjau į pagrindinį apleistą kiemą šioje gatvėje.
Tądien mane visur pasitiko praviri vartai.
Kieme daug išmėtytų daiktų, kačių ir šunų pėdsakų, paliktų ant sniego.
Čia yra ir batų ir dėžių buteliams ir automobilių vairų.
Pagrindinis namas. Į vidų eiti nedrįsau. Visų pirmą atrodo, kad jis gali griūti bet kuriuo momentu, visų antrą išskyrus šiukšles ir lentų nuolaužas viduje nieko daugiau būti negali.
Daiktų kalnai prie įėjimo.
Dar pora vairų.
Savo kelionę užbaigiau nusileidę prie Saulės kapinų ir Vilniaus VST skyriaus.
Šįkart apsieisiu be tradicinio vertinimo, nes tai jau būtų per daug subjektyvu. Bet pasivaikščioti visų trijų metų laikų gatvėmis ir apylinkėse esančiuose miškuose patariu visiems.
P.S. Visus su pavasario pradžia 
