Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!

Vienam nedideliam darbeliui reikėjo nufilmuoti kaip varnos kapoja sūrį. Nupirkau aš gerą gabalą ir padėjau jį ant žemės kieme, gerai matomoje vietoje. O pats įsitaisiau su kamera netoliese. Paukščiai skraido aplink, bet sūrio paragaut nedrįsta. Tikriausia abejoja dėl nepažįstamo objekto – kameros ir sunkau girgždančio stovo.

Sėdžiu aš gal 20 minučių, o sūrio niekas nepuola. Tik va į prie konteinerių vienas asmuo artėja. Kvapelis jautėsi jau iš tolo. Tikrai nekoks kvapelis. Išvaizda irgi akių nedžiugina. Priėjo jis prie konteinerių ir knistis pradėjo. Mažai to, kad knisasi, bet dar ir pusę šiukšlių ant žemės iškrauna. Žiūrėt šlykštu! Pasirausė, pasirausė ir atgal eina. Apsidairė ir sūrį pamatė – eina jo link. Na tada jau paaiškinau aš, kad sūris ne jam. Šis kažką prabambėjo kaip „zombuotas stalkeris“ ir pradėjo judėti šalin.

Laukt man užkniso, todėl sugalvojau namo nueit – paštą ir RSS pasitikrint. Tuo labiau varnos manęs nematys, ir sūrį pradės kapot. Grįžau gal po 10 minučių ir toks juokas suėmė – sūrio nebėra. Paukščiai to gabalo per tiek laiko tikrai neįveiktų to gabalo. Reiškia koks didesnis padaras pasistengė Galėjo būt visko, bet duodu 80%, kad čia bomžas pasistengė. Nežinau iki kiek reikia apsileist, kad vogt nelemtą sūrio gabalą, tuo labiau smėlėtą, gulintį ant žemės(?)

Gaila man tik vieno, kad nenufilmavau varnų šėlsmo

Labai gražus paukštis, net nustebau, mieste tokių niekada nebuvau matęs. Grynaveislis, net žieduotas. Snapas ilgas, ant kojų galų – “šluotos”. Ir šiaip pasirodė daug protingesnis už gerai mums pažįstamus miestinius balandžius.

Pašėrėm jį grūdais. Balandis buvo labai alkanas, net negalvojau, kad gali sulesti tiek daug. Lesė labai inteligentiškai, atsargiai išrankiodamas kiekvieną grūdelį. Kai paukštis pailsėjo ir atgavo jėgas sužinojome, kad vis dėlto sraidyt jis moka. Tai jis pademonstravo užlėkdamas ant užuolaidų karnizo. Ten jis ir nakvojo.

Atsikėlęs ryte pamačiau kaip balandis vaikštinėja po kambarį. Jei dar vakar jį dar galima buvo sugaut, tai šiandien tau jau buvo problema. Balandis ieškojo išeities patekt į laisvę, migruodavo spintom, kartą net atsitrenkė į uždarą langą. Laikyti jo namie jau nebebuvo prasmės, todėl įdėjau jį į pintinę ir nunešiau į Sapiegos ligoninės parką, kad išleist.

Paukštis dar ilgai sedėjo ant pintinės krašto, bet paskui ryžosi skrist ir pakilo į viršų.

Muzikinio fono parinkt nespėjau, įsijunkit kažką ramesnio, pagal savo skonį

Kas pes velniava, nufotkinau dar kartą. Gavosi tas pats. Tada iš tokio pat atstumo padariau draugo foto… Jis atrodė normaliai, kaip ir turi būti !!!

Tai ką, katinų reakcija greitesnė, ar akių sandara kitokia?

Kad suformuluoti atsakymą: kodėl kodėl katinas prisimerkia, man prireikė Vikipedijos pagalbos.

Už tinklainės katės akyje yra specialus sluoksnis tapetum lucidum, kuris atspindi šviesą į tinklainę – tai pagerina regą esant prastam apšvietimui, tačiau sumažina regėjimo aštrumą ryškioje šviesoje. Katės akis pagauna 7 kartus silpnesnę šviesą nei žmogaus akis. Kad akis būtų apsaugota nuo per didelio ryškios šviesos srauto, katės vyzdys gali keisti formą – ryškiame apšvietime jis ne apvalus, o vertikaliai pailgas.

Nuotraukoje gerai matyti, kad keturkojo draugo vyzdžiai yra ovalo formos. “Veidrodėliai” jam atspindi šviesą taip ryškiai, kad neprisimerkt neįmanoma. Pagalvokit ką turi jausti katinas kai blykstę jam atrodo kelis kartus ryškiau nei žmogui. Iš veido (taip taip, ne snukio, o veido) išraiškos galima sprest, kad gyvūnas buvo labai nepatinkintas foto sesiją:
- Nu ir ką tu man po nosim kiši, idiote!?.

Paskui katinas išėjo į kitą kambarį, kur jam niekas netrugdo ilsėtis…

Nors Karolis Matusevičius mane truputį aplenkė, aš taip pat noriu visus pasveikinti su gyvūnų diena. Gaila, bet Lietuvoje šią šventę mažai kas švenčia. Išvis Lietuvoje žmonių požiūris į gyvūnus yra visiškai kitoks nei kituose Europos šalyse. Ten juos labiau myli, labiau rūpinasi, o pas mus…

Vat tu pukuotas, gražus, man patinki… Man nesvarbu, kad tu nori lakstyti laisvėje ir turėti savo šeimą… Aš tave iškastruosiu, nukirpsiu nagus. Sedėsi tarp keturių sienų, gyvensi visą savo gyvenimą be patino/patelės, du tavo užsiėmimai bus paėst ir pamiegot. O aš turėsiu gyvą žaislą…

Dėl šios priežasties aš jokio augintinio neturiu.

Nar?ydamas internete radau ?domi? svetain? apie amerikieti?kus mini arkliukus. ltlparadise.com | littleparadise.ru svetain?se galima rasti daug informacijos apie ?? egzosti?k? arkli? tip?. O ?is tipas yra labai senas. Nors ir pirm? kart? ?ie arkliukai buvo apra?yti XVII a, dar keltai buvo i?kal? ?iuos gyv?nus ant akmen?.

Suaug?s arkliukas yra ma?esnis u? vidutin? ?un?. Jo maksimalus ?gis yra ~85 cm. Jie yra labai draugi?ki ir linksmi. Belieka pasigro??ti ir pasid?iaugti, kad ?ie nuostab?s keturkojai nebuvo i?naikinti ?mogaus, kaip kelios Australijos gyv?n? r??ys, u? ne?prast? i?vazd?.