Į šį nedidelį žygi aš patraukiau kartu su Povilu a.k.a Vilkalokiu vos sutemus. Prigriebiau ir fotoaparatą su stovu, kad galėčiau padaryti šiek tiek nuotraukų.

Pastatas gerai apaugo žolėmis per nenaudojimo metus. Kaip nekeista, didžioji dalis langu yra sveika, tačiau yra ir jau sudaužytų per kuriuos nesunku patekti į vidų.

Viduje viskas tuščia. Tai didžiuliai plotai. Sunku net įsivaizduoti kiek čia buvo visokiausių įrenginių ir aparatų.

Nedideliais laiptukais galima užsilipti į antrą aukštą, o iš ten ir į taip vadinamą paliepę.

Paliepėje radome keistus elektros įtaisus, atrodė jie visai naujai, nors taip nėra iš tikrųjų.

Ant ventiliacijos vamzdžio kabėjo perspėjimas dėl aukštos įtampos. Ir tai nėra tik kažkieno paliktas kartoninis lapukas, nes gerai girdėjosi kaip visai šalia ūžia transformatoriai.

Radome ir tuščią tarybinės degtinės butelį, Kosmosą ir Primą. Šiais laikais tokių dalykų negausi!

Kažkas nepatingėjo pastatyti ir tiltelį.

Toliau ėjome per kambarius rasdami vis kitokių dalykų. Tai buvo ir plakatai, ir baldai, ir nesutinkami šiais laikais daikčiukai.

O lauke tuo metu jau smarkiai pradėjo lyti. Per kiaurą stogą lašai pradėjo kristi ant grindų skleisdami tokį garsą lyg kažkas dar būtų vaikščiojęs šiame žmonių pamirštame pastate. Tas garsas buvo šiek tiek bauginantis.

Palikti kalėdiniai žaisliukai privertė nusišypsoti…

… o plakatas TRAKTOROEXPORT net pasijuokti.

Суровый бой ведет ледовая дружина
Мы верим мужеству отчаянных парней
В хоккей играют настоящие мужчины
Трус не играет в хоккей
Трус не играет в хоккей

Taip ir judėjome siauru antru aukštu, tikrindami kiekvieną kambariuką.

Patalpa “Pašaliniams eiti draudžiama” buvo gana linksma.

Čia ant sienos buvo priklijuotas Leonidas Iličius ir Jurijus Vladimirovičius …

… o visai šalia jų ir Landsbergis! Tikriausia čia dirbo tikras politikos mėgėjas.

Nusileidome į pirmą aukštą.

Ten mus vėl sutiko jau matyta kartoninė lentelė ir 10 kV transformatorinė, kuri ūžė kaip reikiant. Tai bene vienintelis veikiantis daiktas šiame pastate.

Darbininkai gamykloje netik dirbo, bet gilino savo literatūros žinias. Tai ne Google, tai – Gogolis!

Trumpai užsukome ir į administracijos zoną. Deja plytelėmis išklotas sienas mėgo netik tarybiniai valdininkai, bet ir šių dienų benamiai, liaudyje praminti bomžais. Kvapas ten buvo nekoks.

Padariau ir vieną panoraminę nuotrauką iš trijų kadrų.

Norėjome išeiti į vidinį gamyklos kiemą, kur yra dar keli nemaži gamykliniai pastatai. Bet vos iškišęs galvą į lauką pamačiau, kad į mūsų pusę juda piktasis dėdė sargas su dideliu žibintu. Nežinau ar jis kažkaip pamatė mus anksčiau (nors tai teoriškai neįmanoma, mes buvom pakankamai atsargūs), ar jis tiesiog profilaktiškai apeina teritoriją, aišku buvo tik tiek, kad mūsų misija eina į galą ir reikia dėti į kojas (ką mes ir padarėme).

Jei ne dėdė sargas būtume pamatę daug daugiau, nors iš kitos pusės man ir šio kuro aparatūros gamyklos pastato pilnai užteko. Nufotografavau ir aprašiau palygintinai nedaug, reikėtų trijų ar keturių tokių įrašų, kad apžvelgt visą šį korpusą, ką jau sakyt apie visą gamyklą. Landžiot po apleistus pastatus visada smagu, bet kuro aparatūros man nuoširdžiai gaila. Kaip būtų gerą, jei ji iki šiol veiktų…

Pašėlti vasaros viduryje kokiame nors festivalyje yra visada gera. Ypač gera kai turi daug laisvo laiko, kai geri draugai su tavimi ir kai atvažiuoja tokios epinės grupės kaip Mayhem. Būtent todėl bilietą į Velnio akmenį nusipirkau dar prieš kelis mėnesius.

Dar prieš geras dvi savaites iki Velnio akmens nusprendėm, kad į Anykščius, kur vyks festivalis, važiuosim autostopu. Taip galima ir neblogai sutaupyt, ir nuvažiuot linksmiau nei tirpti nuo karščio autobuse. Todėl susiskirstėme po du ir išėjome į plentą tranzuoti. Po kelių valandų stovėjimo su iškeltu į viršų pirštu aš supratau, kad Lietuvoje važiuoti autostopu yra kur kas sudėtingiau, nei pavyzdžiui Kretoje. Galiausiai mus su Robertu paėmė geras žmogus, kuris nepabijojo sustoti prie ištisinės juostos ir pavežti savo prabangioje mašinoje du nepažįstamus. Paskui važiavome su kitais žmonėmis, kurie vos mus pamatę linksmai sušuko “Į Akmenį?!”. Galiausiai pasiekėme Anykščius, šis miestelis paliko man gerą įspūdį: gražus, švarus, tvarkingas. Nors važiavome dieną prieš festivalį, aplinkui jau buvo nemažai ilgaplaukio jaunimo su sunkiais kerziniais batais. Kiek pavargome, bet nuotaika vis vien buvo puiki. Autostopu važiuot kur kas maloniau nei autobusu.

Festivalio vieta man taip pat pasirodė gana graži, tačiau per daug izoliuota ir saugoma. Iš vienos tai gerai, nes galima mažiau jaudintis dėl paliktos palapinės turinio, iš kitos pusės jautiesi per daug “įrėmintas”. Reikia uždėti didelį pliusą organizatoriams už bet kokios stiklinės taros draudimą. Lipant į upę visada žinodavai, kad išlipsi su sveikom kojom. Koncertų scena iš pirmo žvilgsnio man atrodė maža, bet to pakako, kadangi šiemet į festivalį atvažiavo nelabai daug žmonių. Tikriausia Deicide neatvykimas atbaidė daug jų gerbėjų. Bet apsauginių nuo to nepamažėjo, jie buvo beveik visur ir saugojo beveik viską, net tualetus, kurių aš stengiausi vengti. Išeiti “kur karaliai vaikšto be palydos” už festivalio ribų į mišką, manau, yra kur kas geriau nei eti į iš už tolo smirdinčius bio-WC. Tuo labiau, kad girdėjau mitų, jog praeitais metais kažkas tokiame tualete nupaišė pentagramą panaudodamas š.. kaip dažus. Didelė nesąmonė buvo palapinės mokestis. Festivalio metu buvo pardavinėjamas karštas maistas, kuris manęs ypatingai nesužavėjo, ir brangus alus. Savo alkoholio įsinešt nebuvo galima, kas siutino didžiąją dalį žmonių. Gudresni pirkdavo gėrimus iš Anykščių parduotuvių ir permesdavo per tvorą. Kai kuriuos pagaudavo apsauginis, bet mačiau kaip keliems jaunuoliams pavyko sėkmingai su juo susitart. Taip pat galima buvo nusipirkt neblogos atributikos. Pradedant antsiuvais, baigiant diržais, marškinėliais ir džemperiais. Bendrai tariant – beveik apie viską buvo pagalvotą, tačiau ne visi buvo tuo patenkinti.

Iš tikrųjų smagu, kad turėjau nemažą ir gerą kompaniją. Laisvo laiko metu daug maudėmės, nes ištverti didelį karštį buvo sunku. Sugalvojom net žaidimą – “Praslysk nepaliesdamas”. Esmė paprasta: vienas vandenyje praskečia kojas, kitas turi nerti ir praplaukti tarp jų nei kiek nekliudęs. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti iškrypeliškai, tačiau tai buvo labai smagus užsiėmimas. Galima praslyst ir pro daugiau žmonių. Mano rekordas buvo 4 vienas už kito sustoję žmonės. Taip pat rodėm “aukštąjį pilotažą”: Vienas atsistoja ant rankų, kiti du laiko jį už kojų, kad nenugriūtų, o trečias neria tarp rankų. Užsiėmimas tikrais smagus, be to ir krante sėdintys žmonės turėjo progą pažvengt iš mūsų

Didžioji dalis grojusių grupių man buvo nežinomos ir nepaliko kažkokio įspūdžio. Todėl nemanau, kad vertą tai plačiau aprašinėti. Tačiau Mayhem pasirodymas tiesiog nušlavė visus kitus. Rūtos dėka aš užėmiau gerą vietą pirmoj eilėj prie pat scenos. Grupė ilgai ruošėsi pasirodymui, o publika nekantravo. Susirinko turbūt visi į festivalį atvažiavę žmonės. Teko tvirtai laikytis ir kovot už savo gerą vietą. Kai pasigirdo pirmieji Hellhammer’io dūžiai per būgnus ir pradėjo šėlti gitaros, per kūną perėjo džiaugsmo srovė. Netrukus pasirodė ir pats Atilla su apverstu kryžiumi ant kaklo ir kraujuota kaukę. Per visą koncertą jis mojavo virvę vaidindamas, kad save smaugia, dėdavo mažytę kaukolę prie veido ir rodė publikai kiaulės galvą. Labai įsiminė tradiciniai Attilos gestai, jis padarė tikrai gerą šou. Kelis kart solistas krito bebandant užsilipti ant šlapios kolonėlės, bet apsauginiai jį prilaikė. Necrobutcheris į publiką žiūrėjo su keista jam būdinga maniakiška šypsenėle. Kai pasigirdo Freezing Moon ir Deathcrush dainos pasidarė tikrai labai gera, niekada anksčiau negalvojau, kad galėsiu pamatyti šią grupę gyvai. Paskui Attila išmetė į publiką kiaulės galvą, kuri buvo sėkmingai gražinta į sceną kažkokio neblaivaus vaikino Kai viskas pasibaigė Hellhammeris metė į publiką būgnų lazdeles. Viena iš jų atsitrenkė į mano pirštų galus ir nulėkė kažkur toli į publiką, iš tiesų gaila, kad nepagavau. Tačiau po koncerto gavau Morfeuso parašą ir paspaudžiau ranką Silmaethui. Robertas gavo iš jo ir gitaros mediatorių. Mayhem pasirodymas paliko didžiulį įspūdį, Duobkasys taip pat liko laibai patenkintas.

Kitą dieną vakare grojo grupė Tankard . Nors ir esu Thrash metal mėgėjas, ši grupė man nepatiko. Stebėjau juos sėdėdamas su Aru ant suoliuko, vėliau pastebėjom, kad jų muziką labai traukia į miegą. Grave kiek pataisė padėtį, bet Mayhem jau niekas negalėjo nugalėt.

Atgal važiavom taip pat autostopu. Iš Pašilaičių į Antakalnį su Povilu ėjom pėsčiom, nes smulkių pinigų troleibuso talonėliui jau buvo nebelikę Bet kokiu atveju mes gerai praleidom laiką. Kalbėdamas su žmonėmis pastebėjau, kad Velnio akmeniu yra nemažai nepatenkintų, kažkiek tam pritarčiau, minusų tikrai buvo, bet bendrai festivalis man labai patiko

Apsilankiau ir aš. Iki šiol zvimbia ausyse, o galvoje groja Du riechst so gut , jaučiu, kad jau pradedu atsigaut. Visa koncerto eiga yra gana tiksliai aprašyta 15min.lt, todėl aprašysiu savo įspūdžius ir detales.

Prieš koncertą:

Koncerte buvau nevienas. Man kompaniją palaikė sunkiosios muzikos liūtas Duobkasys ir mc_bosas. Į Siemens Areną atvykome gerokai anksčiau prieš koncertą. Šiek tiek pasivaikščioję stojome į eilę prie įėjimo. Iš karto iškilmingai pasakysiu: Siemens Arena – šūdas! Tiketa – dar didesnis šūdas! Eilė kurioje stovėjome buvo maždaug 200 metrų ilgio (pamatavau su Google Earth liniuote), atrodė, kad ji visai nejuda. Tiesiog stovėjom ir šalom 50 minučių. Įpusėjus eilei jau girdėjosi kaip groja apšildančioji grupė Combichrist. Organizatoriai buvo visiškai nepasiruošę tokiam žmonių kiekiui.

Prie įėjimo visus nuo batų iki galvos apgraibydavo apsauginis. Tačiau “įdomiausia” buvo priekyje… Mano bilieto nenuskenavo Aparatas nekaip nenorėjo jo atpažint. Iš pradžių pagalvojau, kad tikrai koks nenaudėlis “pasiskolino” bar-kodą iš manęs, bet pasirodo ne. Aš buvau nevienas. Bilietus nenuskenavo dar 8 žmonėms (kai kurie iš jų buvo nuvažiavę 100 kilometrų, kad pamatyti mėgstamos grupės pasirodymą). Visi mes juos pirkome Žirmūnų RIMI tiketoj Prieš mus užtrenkė duris ir pasakė, kad tuoj ateis kažkoks atsakingas žmogus, kuris pasirodė dar po 20 minučių. Smagu bent, kad tas žmogus ilgais nesiaiškino, tiesiog nuplėšė bilietų galus ir įleido.

Viduje manęs laukė draugai. Visur pilna žmonių. Tualetas – eilės. Pasidėti paltą – dar didesnės eilės. Dar be to atiduodant paltą sugedo kasos aparatas Totali betvarkė! Įžengėme visi į salę, Combichrist tuo metu jau buvo baigusi groti, bet aš nesigailiu, kad praleidau. Pradėjome brautis kuo arčiau prie scenos. Žinau, kad negražu – nemandagu – nekultūringa, bet mums jau buvo tas pats. Sušalę ir pikti skynėme mažus emo faggotus, kurie “kvietė” į sceną Rammstein nacių pasisveikinimu – totalus absurdas. Galiausiai atbridome iki vietos, kur gerai viskas matosi

Per koncertą:

Netrukus scenoje pasirodė Rammstein! Po pat pirmųjų sugrotų akordų praėjo visas pyktis, grįžo gera nuotaika. Kaip ir kiekvienas Rammstein pasirodymas – tai didelis šou, kuris iš tikrųjų man pasirodė labai geras. Netrūko nei ugnies, nei išradingų kostiumų, nei fejerverkų. Garsas šiek tiek prastokas, bet ko norėt, juk Siemens Arenoje visada taip

Pirmosios dainos buvo iš naujojo Liebe ist für alle da. Jos skambėjo ne ypač agresyviai, bet mane gerai nuteikė. Kostiumai ir dekoracijos buvo įspūdingos, kurios keitėsi beveik po kiekvienos dainos. Kol koncerto pradžioj visi stovėjo kaip įkasti (tikriausia laukė Du hast) galima buvo ramiai apžiūrėti kiekvieną grupės narį. Till iš pat pradžių buvo su industrial-metal liemene, o ant galvos turėjo raudonas plunksnas. Klavišininkas Flake Lorenz kaip visada pasižymėjo savo komiškumu ir parodė firminius judėsiukus. Richard Kruspe, Paul Landers, Oliver Riedel scenoje elgėsi tradiciškai. Daug pasižymėjo “Doom” Schneider, kuris netik įspūdingai varė būgnais, bet tai darė teatrališkai parodydamas visokius triukus.

Per Benzin kažkas iš muzikantų suklydo, būgnai nusivažiavo . “Doom” Schneider uždengė rankomis ausis, o po kelių akimirkų šėlsmas vėl prasidėjo. Manau tai visiškai nesugadino pasirodymo, o kaip tik davė jam natūralumo. Tada jau scenoje stovėjo senovinė benzino kolonėlė iš kurios leido ugnį. Jos karštis buvo gerai jaučiamas.

Daugiausia per koncertą pasirodė Flake Lorenz, kuris buvo ir nužudytas, ir nusprogdintas. Vėliau išsinuoginęs iki pusės jis įsėdo į guminę valtį ir pradėjo plaukti minia. Jis buvo visai šalia manęs, bet deja valties “pačiūpyt” negavau. Anksčiau žinojau, kad Rammstein klavišininkas yra lieknas žmogus, bet kad TOKS lieknas tikrai negalėjau įsivaizduoti Grįžęs su valtimi į sceną jis likusią koncerto dalį praleido bėgdamas bėgimo takeliu.

Grupė kelis kartus buvo išėjusi iš scenos ir laukė, kol publika juos pakvies atgal. Kai jie pirmą kart išėjo aš net net išsigandau “nejaugi viskas?!”. Tačiau tai buvo suplanuota šou dalis, kaip ir Till Lindemann padėkos lietuvių kalba.

Vėliau grupė sugrojo savo hitą Du hast, buvo labai smagu tai išgirsti gyvai. Po to sekė skandalingasis gabalas Pussy. Čia jau prasidėjo tikras šou. Till užsilipo ant patrankos ir pradėjo laistyti publiką muilo putomis Man rodos visiem tai patiko. Dainos Engel metus Till išskleidė angelo sparnus, kurie vėliau užsidegė. Dar buvo tokių elementų, kaip mikrofono stovo sugadinimas, sprogimai, konfeti lietus, lazeriai. Dainos Ich will atlikimą prisiminsiu dar ilgam!

Rammstein man paliko labai didelį įspūdį, nors ir neišgirdau tokių dainų kaip Amerika, Laichzeit, Asche zu Asche, Spiel mit mir.

Nusilenkę Rammstein paliko sceną, paskutinis išėjo Paul Landers pastūmęs guminį mikrofono stovą…

Po koncerto:

Didžiulė grūstis prie išėjimo. Kojos lipo prie grindų, dėl prapilto alaus. Galima buvo apgirdėt vien nuo kvapo. Prie rūbinės vėl kilometrinės eilės, lauke kamščiai. Namo į Antakalnį grįžinėjom pėsčiom per Šiaurės Miestelį, kas pasirodė greičiau nei važiuot pirmyn su mašina

Dabar beveik negaliu kalbėt, nes peršalau ir praradau balsą, bet vistiek jokiu būdu nesigailiu, kad pamačiau Rammstein – mano paauglystės grupę Nr.1!

Lietuvos televizijos pastatas yra gana nemažas ir painus, todėl jame galima nesunku pasiklysti. Pirmame aukšte randasi nedidelis televizijos muziejus. Ten galima apžiūrėti sovietų laikais naudotą techniką: telekameras, apšvietimo lempas (ant kurių galima kepti kiaušinienę), spintos dydžio video magnetofoną, senus mikrofonus, televizorius ir kitą nenaudojamą įrangą. Pažiūrėti visai įdomu, tačiau kažko labai ypatingo ten nebuvo. Patiko kabanti nuotrauka, kur nupaveiksluotas sėdintis prie stalo diktorius su kostiumu ir laiko savo kojas inde su šaltu vandeniu. Senovinis kaitinimo apšvietimas iš studijos padarydavo tikrą pirtį

Anksčiau nežinojau, kad tais laikais Lietuvoje kažkas naudojo Sony produkciją

Po muziejaus pamačiau gana nemažą studiją, kurioje darbuotojai statė dekoracijas ir pajunginėjo techniką.

Jei anksčiau apšvietimas iš televizijos padarydavo pirtį, tai dabar čia galima sušalti, ant lubų kabančio naujoviškos lempos jokios šilumos neskleidžia.

Paskui apsilankiau pagrindinėje Lietuvos Televizijos studijoje, ji paliko man didžiausią įspūdį. Vien pažiūrėjus į lubas baisu darosi:

Visas šis apšvietimas yra valdomas per specialų pultą apačioje, kur keičiamas jus intensyvumas ir švietimo kryptis. Vien paspaudus mygtuką bet kuri iš lempu gali nusileisti iki pat grindų, kur ją gali pakeisi ar uždėti filtrus.

Tuo metu jokių filmavimų nevyko, todėl galima buvo ramiai pavaikščioti ir apžiūrėti viską. Turėjau galimybę prisėsti prie krano, kamera kaba kažkur prie lubų, o visas valdymas atliekamas apačioje prie pulto. Jis labai priminė FPS žaidimą. Valdymas yra labai jautrus, todėl perprasti jo per kelias minutes nepavyko. Prie šio krano pritvirtinta kamera gali judėti tik dviem dimensijom, tačiau šioje studijoje to visiškai pakanka.

Be krano šioje studijoje naudojamos dar keturios profesionalios Ikegami televizinės kameros su Canon optika. Jos užstatytos ant hidraulinių stovų su ratukais, todėl panoramuoti yra ypatingai smagu

Vėliau, labai trumpam, užsukau į patalpą, kur įrašinėjamas garsas, bei į žinių filmavimo studiją.

Na gerai, o dabar atspėkit kas be Keno loto yra filmuojama šioje studijoje ? :

Neatspėjot – A.Čekuolio laida!

Vėliau pamačiau labai svarbią patalpą – vietą kur gimsta tiesioginis eteris. Čia dirba labai aukštos klasės specialistai. Lietuvos televizija šiuo metu naudoja geriausią garso pultą Lietuvoje:

Kitoj kambario pusėje stovi pultas, kuris yra naudojamas tiesioginio eterio metu. Čia sėdintis žmogus yra atsakingas už viską, ką mes matome savo dėžėse. Iš čia vyksta kamerų perjungimas, bei duodamos komandos operatoriams. Vaizdas iš visų kemerų stebimas per per monitorius:

Dar liko neaplankyti dešimtys (o gal net šimtai) kambarių, kur dirba montuotojai, režisieriai ir kiti svarbūs darbuotojai. Apsilankymas čia man paliko didelį įspūdį, tačiau pagalvojus, kad turint tokius specialistus, tokias galimybes ir tokią techniką, dažniausiai savo ekranuose matome laidas pensininkams ar grojančius folk. muziką kaimiečius, darosi šiek tiek liūdna. Dabar labai norėčiau pamatyti kaip dirba pavyzdžiui LNK

Jau daugiau nei savaitę mano blogo viršuje puikuojasi IMMORTAL baneriukas. Keletas žmonių jau teiravosi manęs kas tai per renginys, todėl noriu viską aprašyti plačiau.

Sausio 15 klube ROLLER (Vilnius) 21 valandą įvyks renginys IMMORTAL. Ten yra laukiami visi elektroninės drum and bass ir egzotiškos – Jamaikietiškos muzikos gerbėjai. Tokią muziką Lietuvoje klauso tikrai nemažai žmonių, tačiau renginių šia tema yra labai nedaug. Todėl siūlau visiems nepraleisti progos ir ateiti į IMMORTAL, ypač kai vakaro tema yra karas

Vakaro tema – KARAS. Pasinerkite į fantastikos pasaulį, trumpam pamirškite kasdieninę realybę ir įsivaizduokite, kad prasidėjo nauja d&b era, kuri nori užvaldyti kiekvieną iš mūsų susidorojant iki sąmonės netekimo.

Drum and Bass scena:
ALIENSTEPPA (Cybernaught)
DRUMM (Rollin‘ Sound)
ASTRALAS (Metro Promo)
ZOND
ST (Vault)
NERVAS (Vault)
DARK

Reggae/Dub scena:
SHINEYMAN
GREENMAN (stepBYstep)
RAS TEODOR

Rengėjai žada sukurti tikrą karo erdvę, todėl atėję su karinę apranga jausitės kaip namie, o įėjimas kainuos perpus pigiau.

Jūs turite tėčio, brolio, senelio, kaimyno nebenaudojamus karinius reikmenis? Tai gali būti bet kas: apranga; veido, akių apsauga; maskuotės reikmenys; įvairūs pavojaus nekeliantys prietaisai, aksesuarai, antikvariniai daiktai ir panašiai. O galbūt gebi išrasti kažką unikalaus savaip – realizuok idėją!

Bilieto kaina: Su skrajute arba KARINE ATRIBUTIKA 10 Lt, kitiems 20lt.

Plačiau apie renginį

Draugai, užsiėmę savais reikalais, mane “išdavė”, todėl į parodą teko eiti vienam. Na, tiksliau kompaniją man palaikė mano ištikimas fotoaparatas Paroda vyko gana didelėje salėje. Aplinka pasirodė gana oficiali lyginant su Nikon prezentacija. Lietuvių kalbos ten nesigirdėjo, dauguma žmonių kalbėjo angliškai arba rusų kalba. Prie pat įėjimo stovėjo stendas skirtas audio įrašymui. Galima buvo apžiūrėti kokybiškus mikrofonus, bei aparatus skirtus garso lygiui matuoti. Palaikyti rankose, įjungti/išbandyti nebuvo įmanoma, todėl šis stendas buvo žmonių neviliojo. Toliau stovėjo staliukas su profesionaliais monitoriais. Nesu specialistas šioje srityje, tačiau spalvas jie atvaizduoja puikiai. Net mažiausias egzempliorius rodė beveik Full HD raiška.

Vėliau buvo galima išbandyti semi-pro kameras. Didelį įspūdį paliko Sony Z5, na o Sony EX1R net buvo skirta speciali vieta, ši kamerytė tiesiog “lipo prie rankos” dėl savo patogaus valdymo. Taip pat jos vaizdas prastame apšvietime man pasirodė geriausias tarp šios klasės kamerų.

Anksčiau galvojau, kad miniDV kasetės jau greitai bus išstumtos, tačiau pastebėjau, kad net naujausiuose kamerose jos sutinkamos dažniau nei kokios kitokios laikmenos.

Taip pat buvo ir profesionalių ir beprotiškai brangių kamerų. Čia eiliniam mėgėjui apie tokias reikia tik svajot

Dar parodoje buvo pristatytos AVID montažinės. Iškart užsinorėjau spalvotos klaviatūros

Vėliau vyko seminaras. Jame buvo aptarti dabartiniai HD formatai, bei jų ateitis. Net anksčiau negalvojau, kad jų tokia įvairovė, o vieno standarto nėra.

Prezentacija man pasirodė tikrai įdomi ir naudinga. Jei panašūs dalykai taip ir toliau vyks kas savaitę, tai aš tikrai už

Jau turiu bilietuką į Rammstein Tour 2010 nepraėjus ir dienai nuo pardavimo paskelbimo. Tačiau buvo ir greitesnių už mane, bilietų už 120 Lt nebeliko (o juk tai tik pirma pardavimo diena), teko pirkti už 140. Čia tikriausia spekuliantai taip bandys sukt savo nešvarius reikalus. Bet dabar aš jau esu ramus, nes bilietas guli stalčiuje ir beliko tik sulaukti kovo 5-tosios.

Tokį renginį aš tiesiog negaliu sau leist pražiopsoti, juk klausausi šios grupės nuo 12 ar 13 metų! Todėl kas ruošiasi išgirst Rammstein – siūlau paskubėt!

Po trijų valandų skrydžio lėktuve, kuriame kažkodėl buvo labai šalta, jau buvom Ispanijoje. Oras geras, karšta, net kvėpuot sunku. Sėdom į autobusą, kuris turbūt dar nuo Franko laikų rieda, nuvažiavom iki viešbučio “Fenals Garden”, kuris randasi Lloret De Mar kurorte. Tiksliau kurorto nuošalėj, ten kur mažiau žmonių, triukšmo ir t.t. Viešbučiu likau patenkintas. Išties nežinau ar jis tikrai yra vertas tų 4*, bet maistas buvo geras, aptarnavimas malonus, kambarius valė kasdien – vienu žodžiu viskas tvarkoj. Tik vaizdas pro langą buvo nelabai geras – gatvė, tačiau nedidelis triukšmas užmigt netrukdė.

Kurorte yra daug info centrų turistams, kur galima gauti naudingos informacijos apie autobusų tvarkaraščius, ekskursijas ir t.t. Ten dirbantys žmonės puikiai kalba angliškai, esant kokiai bėdai maloniai padeda. Tokio dalyko turistai dažnai pasigenda kitose šalyse.

Kitas dvi dienas deginomės paplūdimy. Bendras pliažas nelabai patiko, ten daug žmonių, visi laksto pirmyn atgal, todėl įsitaisėme ant olų. Jūra šilta, gali nors valandą maudytis. Po vandeniu daug žuvyčių, bei kitų jūros gyventojų.

Dar kai važiavom autobusu į viešbutį mums buvo pasakyta, kad pavojingųjų jūros ežių Ispanijoje nėra. Tai netiesa! Čia jų ne ką mažiau nei Kroatijoje ar Graikijoje. Jei smėlėtame paplūdimyje jų ir mažiau, tai nuplaukus toliau nuo kranto, ar priartėjus prie olų, galima jų rasti gana nemažai. Nuplaukęs prie vienos gražios olos po vandeniu suskaičiavau net 8 teniso kamuoliuko dydžio ežiukus maždaug viename kvadratiniame metre. Nesmagu …

Sėdėti vietoje nemėgstame, todėl praleidę dvi dienas prie jūros išvykome į vieną iš gražiausių Europos miestų – Barseloną. Nuo mūsų kurorto reikėjo autobusu pavažiuoti iki Blanes, o iš ten greitas traukinys važiuoja iki Barselonos. Tądien buvo apsiniaukę, kas yra labai gerai. Ne taip karšta, todėl galima viską apžiūrėti nesijaučiant kaip pirtyje. Išlipome Plaça de Catalunya aikštės metro stoty (taip, tarpmiestinis traukinys važiuoja ir metro bėgiais). Aikštėje galima nusipirkti turistinio (bestogio) autobuso bilietą. Tai labai patogu. Važinėji sau po miestą, klausai per ausines informaciją apie objektus. Galima išlipti bet kurioje šių autobusų stotelėje, apžiūrėti objektą ir tęsti kelionę jau kitu autobusu. Yra trys autobusų maršrutai: raudonas, mėlynas, žalias. Mes nusipirkoe dviejų dienų bilietą už 28 eurus (vienos dienos berods 24 eurai). Per dvi dienas be šių autobusų tikrai nepamatytume tiek daug. Miestas man labai patiko. Sagrada Família, Gaudi parkas, gotikinis senamiestis. Miestas labai įvairus, toks jausmas kad čia yra visko. Čia gali pasijausti ir kaip viduramžiais, ir kaip moderno laikais. Čia yra vietos ir poilsiui, ir verslui, ir sportui. Visi pastatai dera vienas prie kito, išlaikomas bendras miesto stilius, kas yra labai nelengva, kai jis toks didelis. Taip pat pasirodė, kad turistų čia daugiau nei vietinių. Dar miestas yra garsus savo kišenvagiais, tačiau laimei susidurt su jais neteko.

Pradėjome mes nuo raudono maršruto. iškart aplankėme Sagrada Família. Išties didingas statinys, jis dar yra nebaigtas, tačiau vistiek palieka labai didelį įspūdį. Aplink žmonių kaip pri… (nors ką čiau jau sakyt, aš juk buvau vienas iš jų). Į vidų patekt deja neteko, būtume prastovėje eilėse labai ilgai, o Barselonoje kiekviena minutė mums buvo svarbi.

Įsėdome į savo autobusą ir pradėjome judėti Gaudi parko link. Iš tiesų gražus parkas ant kalno viršūnės. Čia randasi keli puikus moderno stiliaus pastatai, daug augalų ir jaukūs takeliai. Taip pat iš čia galima stebėti miesto panoramą.

Dar iš Gaudi parko pamatėme Tibidabo kalną ir ant jo didingai stovinčią bažnyčią. Patraukėm ten. Pakeliui pasivažinėjome tramvajumi, kuris Barselonos gatves šturmuoja jau daugiau kaip šimtą metų ir iki šiol veikia Viršūnę galima pasiekti tiek serpantinais, tiek funikulieriumi. Ant kalno viršūnės dar stovi kažkoks 5* viešbutis ir atrakcionų parkas. Bažnyčia iš tolo atrodė daug gražiau nei iš arti, viduj irgi nieko ypatingo – paprasta katalikų bažnyčia. Vaizdas nuo kalno tikrai geras, bet nedaug geresnis nei iš Gaudi parko. Jei turėtume daug laiko, tai gal ir verta aplankyt, bet šiaip yra Barselonoje ir įdomesnių vietų.

Dar aplankėm dešimt objektų. Įspūdžius galima aprašinėti valandų valandas, todėl bandysiu išsisukti pakišant jums tik nuotraukas

Nuvykti į miestą lengvą, bet grįžt yra problemą. Traukinių sitema yra tokia paini, šlykšti ir nenuspėjama, kad niekada nesi tikras ar važiuoji reikiamu traukiniu. O darbuotojų, kurie galėtų padėt yra mažai. Todėl dažnai tekdavo tiesiog klaust žmonių kur važiuoja šis traukinys.

Nors važiavome į miestą dvi dienas iš eilės visko ko norėjome nepamatėm. Tam ir mėnesio būtų mažas. Bet geras ir šiltas jausmas liko. Tai vienas iš gražiausių miestų kurį tik mačiau.

Sekančias dvi dienas vėl voliojomės paplūdimy. Vakare buvom nuėję į kurorto centrą (kaip gera, kad mes ten negyvenom ). Ten verda naktinis gyvenimas. Girti britai vos nevemia nuo savo viešbučio balkonų, dideliu greičiu juodukai lekia per gatves ir garsiai leidžia “gangsta riapą”, būriais laksto rusai su savo kaprizingais vaikais ir žviegiančiom žmonom. Visur šiukšlės, laksto restoranų padavėjos. Visi “tūsina” kiek tik gali. Mums to nereikėjo ir laimėj to ir negavom.

Ir septinta kelionės dieną išsimaudėm paskutinį kartą, atsisveikinom su jūros ežiais ir išskridom atgal į Lietuvą. Nors šį kartą bomžturitaut (čia miegot kur papuola, pamatyt daugiau už kuo mažiau $ ir t.t.) neteko kelionę likau labai patenkintas, vien Barselona ko verta. Tačiau 7 dienų pasirodė per maža, bent 10 būtų geriau.

—

Gamta. Visa Viduržemio jūros gamta yra panaši. Čia daug miškų. Nors dieną retai kada būna mažiau nei +30, prie karščio greit priprantama. Bet saulės vertėtų saugotis, apdegt čia galima gana per trumpą laiką.

Gyvūnai. Prie pat jūros gyveno laukinės katės, kurios kiauras dienas gulėjo po krūmais ir laukė, kol joms atneš maisto Atskrisdavo ir dideli nenaudėliai, kaip žuvėdros tik didesni, ir atimdavo kačių maistą. Taip pat teko matyti gaudančių žuvis po vandeniu paukščių.

Žmonės. Pastebėjau, kad beveik visi aprašantys savo keliones pamini super-duper draugiškus žmones. Čia žmonės man draugiškais nelabai pasirodė. Toks jausmas, kad čia tau šypsosis ir maloniai aptarnaus tik kol moki pinigus, toks arabiškas bruožas pasakyčiau. Pavyzdžiui Kretoje ar kur kitu to nepastebėjau, Jauni žmonės labiau linkę bendrauti. Vyresni kiaurai praeina, net kai akivaizdžiai matosi, kad kažkoks turistas pasimetė ir jam reikia pagalbos surast kelią. Jei pametėt bilietą ar neturit moksleivio ar studento pažymėjimo galit būt pasiruošę tam, kad čia jūsų niekas nepagailės ir teks sumokėt visą kainą. Dar pastebėjau keistą dalyką. Vaikai čia rūko maždaug nuo 12 metų ir svarbiausia daro tai kartu su tėvais. Nešioja cigaretes taip, kad jos pusiau išsikištų iš kišenės, kad visas pasaulis matytų ką jie rūko. Ką padarysi, vaikai pietuose bręsta greičiau. Traukiniuose dažnai groja vyrukai akordeonais, dar pasileidę būmčiką per magnetofoną. Toks jausmas, kad žmonės duoda jiems pinigų tik kad jie nustotų grot O metro galima sutikt pietų Amerikos gyventojų su dūdelėm ir smaukais. Barselonoje pastebėjau gėjų porelių. Čia jie vaikšto gatvėmis ir beveik laižosi visiems bematant, man tai yra nežmoniškai šlykštu, nenoriu, kad Lietuvoj taip būtų. Gerai, užtenka čia gąsdint, kažkaip čia surašiau tik blogus dalykus… Tiesiog norėjau pasakyti, kad kitose aplankytose šalyse žmonės man pasirodė draugiškesni.

—

Patariu aplankyt Ispaniją visiems

Dviratis su skambučiu šiais laikais tapo gana retas dalykas. Vieni teigia, kad tai būtinybė, o kitiems tiesiog nusispjaut. Asmeniškai aš dar turiu tokį mandrą prietaisą kaip skambutį. Nors ir naudoju jį retai aš visada pritardavau tai žmonių daliai, kurie mano, jog skambutis yra būtinas dviračio atributas. Tačiau po vakarykščio pasivažinėjimo pradėjau abejoti.

Vilniaus centre dviratininkų takų galime rasti ganėtinai daug palyginus su užmiesčiu. Kadangi labiau mėgstu prasinešt po pievas, pelkes ir plentus, nei trintis mieste tarp žmonių masių, tai dviratininkų takai man yra retenybė. Gerai kai dar bent šaligatviai yra, nes kartais ir keliuku, kur mašinos “skraido”, pavažiuot tenka. Romantika . Tai va, išsiruošiau vakar Antavilių ežero aplankyt.

Kelias nelabai ilgas, laisvai galima per 40 minučių nulėkt, tačiau ir nelabai malonus – senas asfaltuotas šaligatvis, kur dėl didelių duobių kiekio neįmanoma normaliai įsibėgėt. Gana greit pasiekiau ir patį Antavilių miestelį (ar rajoną, gyvenvietę…). Ten kelias jau ganėtinai geras, nuo kalniuko galima virš 40 km/h išspaust. Tačiau šaligatvių ten nėra. Žmonės, dviratininkai ir automobiliai juda vienu bendru keliu.

Važiuodamas kelioliką kilometrų per duobes kalniukas su gera danga pasirodė tikru lobiu, kurio negalėjau praleist. Lekiu aš tuo keliu, žiūriu žmogus prieky eina. Pralenkiau jį dideliu greičiu. Išart į galvą šovė mintis, kad jei žmogus bent kiek būtų pakeitęs savo krypti, aš jį partrenkčiau – susižalotume kartu. O štai jau priešais mane ir apkūni moteriškė žygiuoja. Dėl visą ko iš tolo perspėjau ją dviračio skambučiu. Tačiau įvyko netikėtas dalykas. Vietoj to, kad ramiai žengt į pakelę ir praleist mane, moteriškė išsigando ir pradėjo blaškytis tai po kairę, tai po dešinę. Ne ypač linksma situacija . Pradėjau stabdyti, bet jau buvo per vėlu ir vairu kliudžiau jos ranką. Susimėtė vairas, vos sugebėjau išlaikyti pusiausvyrą ir nenugriūti. Tuoj pat išgirdau porą “gražių” žodžių į savo adresą. Ironiškai gavosi. Neskambinęs skambučiu ramiausiai aplenkiau žmogų, o perspėjęs iš tolo vos nesužalojau.

Dabar man skambutis yra toks prietaisas, kurį naudosiu tik gerai prieš tai pagalvojęs. Padariau išvada, kad matant žmogų geriau pristabdyt, nei gąsdint skambučiais ar pasikliauti likimu

Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!