Jaunciema fabrikas – nedidelė popieriaus gamyklą, esanti pramoniniame Latvijos sostinės rajone. Fabrikas buvo įkurtas 1921 metais ir veikė iki pat 1991 metų, kuomet įmonę ištiko bankrotas. Nuo to laiko šis objektas stovi apleistas. Surasti kažką įdomaus šioje vietoje sunku. Per 22 metus mažai čia kas ir beliko. Tačiau gamyklos pažiba – 40 metrų kaminas su kopėčiomis iki pat viršaus – išties tas dalykas, dėl kurio verta čia apsilankyti. Žiūrim ką turim.
Dviejų stichijų susivienijimas – gelžbetonis ir raudonos plytos.
Bokšto sienos yra pakankamai geros būklės, na o metalinės statinio dalys: kopėčios, apsaugos ir aplink juosiančios žiedinės aikštelės per ilgus metus buvo kiek paveiktos korozijos. Tad kolegos latviai paprašė daugiau nei penkiems žmonėms vienu metu į viršų nekopti. Mat nereikia erzinti likimą, o paskui valyti raudonas dėmes nuo balto sniego kritus iš 40 metrų aukščio. Neįsivaizduoju kokiu būdų jie nustatė šį saugų penkių žmonių skaičių, bet nusprendžiau negaišt laiko prieštaravimui ir kalboms, atseit šitas kaminas ne tik penkis tyrinėtojus, bet ir gerą dramblį išlaikys, o per tą laiką, kol pirmas penketukas pasidžiaugs vaizdu iš viršaus pasivaikščioti aplink.
Patalpose nieko įdomaus neradau, tiksliau išvis nieko neradau. Plikos sienos. Per 22 metus nuo bankroto viskas ištuštėjo.
Stiklinės langplytės man priminė mokyklą. Moksleiviai, išdaužę lygiai tokias pat plytas greitai jas pripildydavo saldainių popieriukais ir nuorūkomis. Nei vieno sveiko stiklo fabrike neliko. Tiesa čia šiukšlių į vidų prikišta kur kas mažiau.
Ilgai lauktai atėjo ir mano eilė kopti viršun.
Iki pat kamino galo yra nutiesti kabeliai, o viršuje sumontuotos mobiliųjų telefonų antenos. Taip pat išliko senas žaibolaidis, kuris gerokai parūdijo.
Vaizdas į apačią iš pirmos aikštelės. Atrodo lyg ir neaukštai, tačiau pradėjau jausti kaip kyla širdies ritmas.
Belipant ir žiūrint į kamino galą mintyse iškilo žydiška harlem shake versija.
Vaizdas į pagrindinį fabriko cechą. 2010 metais čia įvyko stambus gaisras, kurio negalėjo užgesinti kelias dienas. Degė 1200 kvadratinių metrų plotas.
Stovėti prie krašto pakankamai baugoka. Išties nežinai kiek “pavargę” yra ploni metaliniai strypeliai, kyla abejonių ar jie atlaikys tavo svorį, nors apačioje mintys buvo kur kas optimistiškesnės. Tas pavojaus bei džiaugsmo jausmas žavi daug labiau nei pats vaizdas nuo bokšto. Tu žiūri į apačią ir jauti kaip kažkas kyla krūtinėje. Pro strypelius tu matai kaip iš po tavo batų išlenda skruzdės dydžio draugai, laukiantys tavęs apačioje. Tada pasižiūri į raudonas rankomis suklotas plytas, kurios yra tokios savos ir artimos (vaikystėje prie mano namų stovėjo beveik toks pat bokštas) ir supranti kaip vis dėl to gera yra čia. O tada pradedi leistis žemyn.
Subjektyvus vertinimas
Vaizdingumas: 7/10
Atmosfera: 9/10
Artefaktai: 0/10
Ar verta eiti: Verta
