Lietuvos televizijos pastatas yra gana nemažas ir painus, todėl jame galima nesunku pasiklysti. Pirmame aukšte randasi nedidelis televizijos muziejus. Ten galima apžiūrėti sovietų laikais naudotą techniką: telekameras, apšvietimo lempas (ant kurių galima kepti kiaušinienę), spintos dydžio video magnetofoną, senus mikrofonus, televizorius ir kitą nenaudojamą įrangą. Pažiūrėti visai įdomu, tačiau kažko labai ypatingo ten nebuvo. Patiko kabanti nuotrauka, kur nupaveiksluotas sėdintis prie stalo diktorius su kostiumu ir laiko savo kojas inde su šaltu vandeniu. Senovinis kaitinimo apšvietimas iš studijos padarydavo tikrą pirtį

Anksčiau nežinojau, kad tais laikais Lietuvoje kažkas naudojo Sony produkciją

Po muziejaus pamačiau gana nemažą studiją, kurioje darbuotojai statė dekoracijas ir pajunginėjo techniką.

Jei anksčiau apšvietimas iš televizijos padarydavo pirtį, tai dabar čia galima sušalti, ant lubų kabančio naujoviškos lempos jokios šilumos neskleidžia.

Paskui apsilankiau pagrindinėje Lietuvos Televizijos studijoje, ji paliko man didžiausią įspūdį. Vien pažiūrėjus į lubas baisu darosi:

Visas šis apšvietimas yra valdomas per specialų pultą apačioje, kur keičiamas jus intensyvumas ir švietimo kryptis. Vien paspaudus mygtuką bet kuri iš lempu gali nusileisti iki pat grindų, kur ją gali pakeisi ar uždėti filtrus.

Tuo metu jokių filmavimų nevyko, todėl galima buvo ramiai pavaikščioti ir apžiūrėti viską. Turėjau galimybę prisėsti prie krano, kamera kaba kažkur prie lubų, o visas valdymas atliekamas apačioje prie pulto. Jis labai priminė FPS žaidimą. Valdymas yra labai jautrus, todėl perprasti jo per kelias minutes nepavyko. Prie šio krano pritvirtinta kamera gali judėti tik dviem dimensijom, tačiau šioje studijoje to visiškai pakanka.

Be krano šioje studijoje naudojamos dar keturios profesionalios Ikegami televizinės kameros su Canon optika. Jos užstatytos ant hidraulinių stovų su ratukais, todėl panoramuoti yra ypatingai smagu

Vėliau, labai trumpam, užsukau į patalpą, kur įrašinėjamas garsas, bei į žinių filmavimo studiją.

Na gerai, o dabar atspėkit kas be Keno loto yra filmuojama šioje studijoje ? :

Neatspėjot – A.Čekuolio laida!

Vėliau pamačiau labai svarbią patalpą – vietą kur gimsta tiesioginis eteris. Čia dirba labai aukštos klasės specialistai. Lietuvos televizija šiuo metu naudoja geriausią garso pultą Lietuvoje:

Kitoj kambario pusėje stovi pultas, kuris yra naudojamas tiesioginio eterio metu. Čia sėdintis žmogus yra atsakingas už viską, ką mes matome savo dėžėse. Iš čia vyksta kamerų perjungimas, bei duodamos komandos operatoriams. Vaizdas iš visų kemerų stebimas per per monitorius:

Dar liko neaplankyti dešimtys (o gal net šimtai) kambarių, kur dirba montuotojai, režisieriai ir kiti svarbūs darbuotojai. Apsilankymas čia man paliko didelį įspūdį, tačiau pagalvojus, kad turint tokius specialistus, tokias galimybes ir tokią techniką, dažniausiai savo ekranuose matome laidas pensininkams ar grojančius folk. muziką kaimiečius, darosi šiek tiek liūdna. Dabar labai norėčiau pamatyti kaip dirba pavyzdžiui LNK

Bet galima padaryti, kad skaitmeninis filmas atrodytų kaip filmuotas ant kinojuostos. Čia labai padeda 35mm adapteriai – daiktai prisukami prie kameros ryškumo gyliui reguliuoti. Gaunamas tarsi kino efektas. Geras to pavyzdys – Tado Vidmanto „When technic is better than idea“. Bet tokie adapteriai nėra pigūs, o savos gamybos ne visada garantuoja gerą rezultatą.

DOF (Depth of field, liet. Ryškumo gylis) gali būti keičiamas ir su programomis. Radau, kaip tik, labai gerą Adobe After Effects tutorialą. Nors aišku jis niekada nepakeis 35mm adapterio, kuris tuo tarpu nepakeis kinojuostos