Šalia Sereikiškių parko, visai prie pat Gedimino pilies, stovi keli apleisti senoviniai namai, pastatyti dar 18 amžiuje. Niekaip negaliu suprasti, kodėl šio objekto nebuvau pastebėjęs anksčiau. Vis tik ir langai jau padaužyti, ir pats fasadas nusitrynęs. Tuo labiau, kad vaikštau čia gana neretai. Bet kaip yra, taip yra – judam į vidų dabar.
Prie sienos prikaltas ženklas byloja, kad pastatas yra kultūros paveldo objektas ir yra saugomas. Iš anksto pasakysiu – nė velnio. Tai ką pamačiau viduje saugojimu pavadinti liežuvis neapsiverčia. Matyt tas gražus apvalus ženkliukas pakabintas vien dėl grožio.
Vienintelis būdas patekti į vidų – perlipti per tvorą. Ji supa visų trijų pastatų kompleksą ir yra aukšta, maždaug 2,7m. Įveikti kliūti būtų sunkoka, tuo pačiu tai pritrauktų aplinkinių dėmesį. Tačiau apėjus teritoriją, iš parko pusės galima rasti nedidelę medinės tvoros atkarpą su spygliuota viela. Čia perlipti kur kas lengviau, svarbiausia nesusiplėšyti drabužių.
Viduje didelis kiemas, prikrautas statybinių šiukšlių, ir sniego pusnys iki kelių. Iš pradžių patraukiau prie mažesniojo namuko, bet pamatęs užkaltas duris net nebandžiau brautis į vidų.
Prie “sandėlio” mane pasitiko praviri vartai, kurie paslaptingai kvietė užeit.
Na, o viduje nieko įdomaus. Tuštuma ir kelios nesenos lentynos. Net kiek nusivyliau.
Čia buvo pradėtas remontas, užglaistytos sienos, bet jo taip niekas ir nebaigė. Įdomu dėl kokių priežasčių(?)..
Užėjęs į pro kitus, jau gana sandariai uždarytus vartus, aptikau tikrą bomžų buveinę! Dvi improvizuotos lovos, taburetė, atliekanti staliuko funkciją ir kiti gyvenimui reikalingi daiktai. Kampe stovi sostas su išgertais buteliais.
Matyt šių dienų benamiai gali sau leisti nusipirkti ir Grant’s, ir šampano.
Tačiau joks viskis nepakeis gardaus pušų terpentino ir denatūrato.
Ant apsnigusių palangių guli saldainiai ir vaikiškos knygutės, žvakės ir popierinė Lietuvos vėliavėlė. Turiu tokią pačią nuo praeitų metų Vasario 16-osios šventės.
Ant kitos palangės replės ir muilas, higiena – svarbiausia.
Gillette. Tuo viskas ir pasakyta.
Benamiai taip švenčia Kalėdas, net pasistatė eglutę. Čia pat ir atsarginės batų poros.
Šiukšlių maišas ir šluota, kad galima būtų pasitvarkyt.
Net pasidarė įdomu ar visus tuos kremus, skustuvus, dantų pastas ir muilus jie perkasi patys ar paprasčiau vagia?..
Iš lentų sukonstruota drabužių pakaba – džiovykla.
Visas kitas kambarys prikrautas visas kalnas šiukšlių.
Nusileidau į rūsį. Jis visas patvinęs iki pusės, o vanduo užšalęs. Tačiau eiti per ledą nedrįsau.
Per gilias pusnis pajudėjau pagrindinio pastato link. Tada prisiminiau savo apsilankymą Lietuvos Psichodramos Draugijos būstinėje. Kaip ir ten, taip ir čia, benamiai, gyvenantys prie apleistų pastatų kažkodėl nesirenka sau didžiausio ir patogiausio namo, o apsigyvena prie jo esančiuose sandėliuose, garažuose, priestatuose. Kur yra ne taip patogu, šalčiau ir nešvariau. Niekaip negaliu suprasti tokio pasirinkimo.
Nuotrauka iš Vilnius 21
Taip šis namas atrodė 2000 metais. Tada jis dar turėjo seną stogą ir langus, bet vis tik buvo dar gyvenamas.
Viduje nyku. Neaišku kur žiūrėjo paveldo saugojimo darbuotojai kai čia buvo atliekami remonto darbai. Seni laiptai nugriauti, vietoj jų pastatyti nauji visai kitoj vietoj. Tai matosi pagal žymes ir išlūžusias plytas sienose. Toks jausmas, kad statė iš to ką turėjo po ranka ir taip kaip mokėjo.
visame name senos medinės grindys nuimtos, o vietoj jų padėtos lentos.
Nuo senų laikų likusi palangė ir apdegęs langas.
Pagrindinis antrojo aukšto kambarys. Priminė senus amerikietiškus siaubo filmus. Ant sienų liko žymės nuo kadaise čia buvusių radiatorių.
Vaizdas į Barboros Radvilaitės gatvę pro palėpėje esantį langą.
Sereikiškių parko vartai.
Trijų kryžių kalnas.
Kai fotografavau šią nuotrauką teritorijoje pasigirdo kaip kažkas kliudo spygliuotą vielą ir lipa per medinę tvorą. Jausmas dviprasmiškas toks. Kurį laiką pastovėjau nejudėdamas ir bandžiau įsiklausyti, kad įsitikinti, jog klausa manęs neapgavo. Per langą, kuris yra nuotraukoje, gerai matosi visas vidinis kiemas. Priėjau prie krašto ir pradėjau stebėti kas vyksta. Per kiemą gana greitu žingsniu ėjo du vyrai – bomžai. Supratau, kad mano fotografavimas ties šiuo momentu baigėsi, tad įsidėjau fotoaparatą į kuprinę. Metalinį stovą dėl visą ko nepakavau į dėklą ir laikiau rankoje. Benamiai, pamatę daugybę mano pėdsakų ant sniego pradėjo kažką įtart. Vienas iš jų įsijungė gana silpną diodų žibintuvėlį ir pradėjo švieti per kiemą. Kitas vyras nužingsniavo iki savo buveinės sandėlyje ir patikrino ją. Aš tuo tarpu nusileidau aukštu žemiau ir stebėjau visą veiksmą jau pro nedidelę skylę duryse. Benamiai patraukė prie mažojo namuko (3 nuotrauka) ir nuėmė lentą nuo durų (visgi ji nebuvo prikalta), patikrino ar viduje nieko nėra. Vaikščiojo pirmyn – atgal, švietė į tamsius kampus ir kalbėjosi. Po kurio laiko vėl užsuko į savo buveinę. Tada aš nepraleisdamas laiko veltui tyliai nusileidau į apačią, kuo greičiau perlipau per tvorą ir patraukiau savo keliais. Net linksma sakyčiau pasidarė.
Nežinau kaip viskas būtų pasibaigę, jei benamiai eitų tikrinti pagrindinį pastatą, kuriame buvau aš. Iš vienos pusės benamiai yra daug labiau pažeidžiami nei paprasti žmonės. Kokia nors konfrontacija reiškia traumas, kurias teks gydyti pačiam lauko sąlygomis, nes į ligoninę niekas bomžo nepaims. Tad geriau ir neprasidėti. Iš kitos pusės jų pasaulyje visos miesto teritorijos yra tarpusavyje paskirstytos, kiekvienas turi savo vietas, savo konteinerius ir pas konkurentus nosies nekiša, nes gali ir užmušti. Žmogus, kuriam nėra kur eiti (tuo labiau žiemą), gali pradėti ginti savo “namus” kaip tik gali, kad jų neprarast. Bet šiaip spęsti kas būtų, jeigu būtų yra beprasmiška.
Subjektyvus vertinimas
Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 6/10 (automobiliai ir miesto garsai neleidžia susitapatinti su vieta)
Artefaktai: 2/10 (tik benamių daiktai)
Ar verta eiti: spręskite patys
