Kaip atrasti apleistą pastatą? – Sunku pasakyti. Specialiai jų niekur ieškoti netenka. Kartais vietelėmis pasidalina kolegos blogeriai, kartais apie įdomius objektus praneša personaliniai įgalioti informatoriai (draugai), kartais netikėtai atrandi pats. Užsidedi dideles uždaro tipo ausines, užsileidi muziką arba knygą ir eini pasibastyt po Vilnių. Būtent taip bevaikščiodamas Žvėryne pamačiau seną, bet geros būklės, dviaukštį namą su užkaltais langais. Reikia “imt” vietą!

Tą vakarą buvo jau visai tamsu, žibintuvėlio su savimi neturėjau, todėl lindimą į vidų atidėjau rytojui. Tuo labiau nebuvau tikras, kad namas yra tuščias, mat jo teritorijoje esančiame supuvusiame sandėliuke degė žvakutė ir aršiai vartėsi kosėjantis bomžas.

Kitą dieną atėjau jau su fotoaparatu. Po Povilo a.k.a Vilkalokio emigracijos į apleistas vietas dažniausiai tenka eiti vienam. Gal tai ir kiek labiau pavojinga, bet ir pojūčiai visai kitokie – stipresni…

Už medžių ir tvoros matosi kitoje upės pusėje esantis Seimas.

Į vidų patekau, kaip ir planavau aną dieną: apėjau namą, įlipau į balkoną/pavėsinę ir pro duris. Paprasta.

Nustebino švara ir nepaliestumas. Baldų jau neliko, tačiau beveik visos durys ir langai sveiki, spynose įkišti raktai, laidai neišplėšti iš sienų, daug kur liko net radiatoriai.

Visus langus viduje dengia plėvelė, tad net nešildomame pastate yra kur kas šilčiau nei lauke. Pasigailėjau, kad atėjau su šilta striuke ir šaliku.

Palikti keli blokai šilumos izoliacijos.

2004 metų “Respublika”

Laiptai į andrą aukštą.

“Traukti atsargiai švelniai”

“Vandenį reikia užsukti”

Televizoriaus likučiai.

Šiukšlių dėžė kaip vaikų poliklinikoje – nostalgija.

Ir aišku palėpė – įspūdingiausia pastato vieta.

Vos įlipus į viršų pradėjo erzint keisti garsai – lyg kažkas vaikščiotų. Paliepėj tamsu, nieko nesimato, o sutikti ką nors visai nesinorėjo. Žibintuvėliu apšviečiau visą patalpą. Nieko nėra. Pastačiau fotografuoti, išlaikymas ilgas, laukiu. Vėl garsai… Praėjo nemažai laiko kol supratau, kad tai paukščiai, nutupiantys ant stogo

“Barclays” pro purviną langelį.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 9/10
Artefaktai: 6/10
Ar verta eiti: verta

Apleistas baseinas @ Polububijus

Apleistoje Vilniaus Žalgirio bazėje lankiausi žiemą, atėjo laikas ir beveik miesto centre esančiam baseinui. Susidaro toks jausmas, kad viskas kas yra kažkaip susiję su Vilniaus Žalgiriu tragiškai apsileidžia ir bankrutuoja. Šis faktas mane tikrai liūdina. Tikiuosi aprašinėti Žalgirio stadioną kaip eilinį objektą šiame bloge man neteks.

Taigi, grįžkime prie apleisto atviro baseino. Kaip jau minėjau, jis randasi beveik Vilniaus centre, sportiškoje, bet apleistoje vietoje. Iš vienos pusės baseiną apsupa Sporto rūmai, iš kitos Žalgirio stadionas, dar iš kitos Ūkio banko arena. Rasti visai nesunku, tačiau jei neišsikišęs iš už sienos šuolių bokštelis niekad nepagalvočiau, kad čia yra baseinas.

Į vidų patekti taip pat didelių sunkumų nėra, geriausia tai galima padaryti perlipant per vartus. Dar žiemą čia jokių spynų nebuvo, dabar kabo, bet vis vien tai nėra jokia kliūtis.

Vos patekus į teritoriją į akis krenta augalų gausa. Čia spėjo užaugti jau nemaži berželiai ir įvairiausios žolės. Apleisto baseino teritorija puiki vieta paukščiams, čia jiems niekas netrukdo, leidžia ramiai kurti lizdus, todėl aplinkui girdysi garsūs ir gražūs čiulbėjimai, o virš galvos vis kažkas praskrenda.

Kompleksas yra pastatytas architektūros stiliuje, kuris būdingas aštuntajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui. Tuo laiku išdygo ir Pripetė, todėl man asmeniškai baseino teritorijoje labai jaučiasi černobylinė nuotaika.

Nuotraukoje iš kairės esantis pastatas buvo visai neseniai suremontuotas. Pakeisti langai į plastikinius, padaryta vidaus ir išorės apdaila. Tačiau jis vis vien dėl neaiškių priežasčių stovi apleistas ir niekam nereikalingas. Dabar tai bomžų buveinė. Kol dariau šias nuotraukas šio pastato viduje kažkas aršiai aiškinosi santykius, prie langų kartais pasirodydavo žmonių siluetai, kas kėlė šiokį tokį nerimą. Todėl stengiausi veikti labai tyliai ir nepastebimai. Tas nedidelio pavojaus jausmas truputį susuka smegenis, bet ir kaip tik verčia mąstyti blaiviai ir apgalvotai.

Ant vandens paviršiaus baseine laksto vandens vabzdžiai čiuožikai (nežinau kaip jie tiksliai vadinami), girdėjau, kad čia galima sutikti ir mažų žuvyčių (įdomu kokiu būdų jos ten gali atsirasti), bet šįkart nemačiau nei vienos.

Skalbimo mašina įmesta į vandenį

“Didžiajam spaliui 70″. Atliekam nesudėtingus aritmetinius veiksmus ir gaunam, kad užrašas yra 1987 metų.

Šuolių baseinas. Gylis čia toks, kad įkritus kaulų nesusirinksi, tuo labiau išlipt iš ten taip paprastai tikrai nesigaus. Dugne mėtosi daug įvairiausių daiktų, yra net automobilio sėdynės. Už bokštelio matosi Gedimino pilis, gražus vaizdas: užlipai, atsigręžei pažiūrėti į garsiausią Vilniaus pastatą ir pirmyn į vandenį – daugiau to nebus.

Mini sporto salė mankštai. Pastatas matomai degė. aplinkui guli sudaužyta elektronika.

Koridorius ir persirengimo kambarėliai, nieko ypatingai įdomaus juose nėra.

Na ir aišku pats bokštelis. Gana prastos būkles, nepatvarus, stovėti šalia jo nejauku.

Neaiškios paskirties baseinas, labiau atrodo kaip dekoratyvinis nei plaukimo. Šalia jo senos statybos pastatas. Tuo metu dangus labai gražiai atsispindėjo vandenyje, šį vaizdą norėjosi žiūrėti ir žiūrėti.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 9/10
Artefaktai: 4/10 (įdomių daiktų beveik nėra)
Ar verta eiti: verta

Šią apleistą parduotuvę kasdien mato šimtai Žirmūnų stotelėje troleibusų laukiančių žmonių. Nedirba ji jau gana ilgą laiką (daugiau nei 5 metus), kiek tiksliai pasakyti negaliu. Atsimenu kaip pats kadaise ten apsipirkinėjau, Bardakas taip pat minėjo, jog kažkada ten pirko televizorių. Dabar šis pastatas yra apmiręs.

Patekti į visų tikrai nėra sunku. Nori – lipk pro išdaužtą langą, nori – pro iškaltas duris. Pasirinkimas didelis. Mes, su ponaičiu Povilu a.k.a Vilkalokiu (turėtumėt jį prisimint iš ankstesnių įrašų), kaip kultūringi žmonės įžengėme pro duris.

Pirmame aukšte galima pamatyti didelį šaldytuvą, likusį dar nuo IKI(?) visgi Norfos laikų. Ant grindų aplinkui guli visuomenės atstumtųjų bomžų organiniai palikimai. Kadangi oras pasitaikė šaltokas nemalonaus kvapo nebuvo, tačiau visgi stengiausi žiūrėti sau po kojom, kad nesusprogt užminus ant minos.

Pirmas aukštas buvo apledėjęs, neskaitant minų stengiausi ir nepaslyst.

Viskas tuščia, ką buvo galima pavogt, tas jau seniai pavogta: pradedant grindų plytelėm, baigiant išluptais iš sienų laidais.

Antrame aukšte situacija analogiška – beveik tuščia.

Lifto šachta į pirmą aukšta. Paties lifto taip pat jau nebeliko, turbūt priduotas metalui.

Gražiausia pastato vieta – laiptai į antrą aukštą, kur anksčiau buvo elektronikos prekių parduotuvė.

Motorola brošiūra ir kelios senos nuotraukos – vieninteliai įdomesni čia dalykai.

Benamių drabužiai.

Lauke užsišnekėjau su pagyvenusiu vyrišku, kuris jaučia didžiulę nuoskaudą, kad šis pastatas stovi apleistas. Pasak jo čia ir apsipirkti buvo patogu, ir restorane pavalgyt galima. “Galėtų čia bent polikliniką įrengt, nes taip iki Antakalnio važinėt tenka”. Kodėl ši parduotuvė subankrutavo nesuprantu ir aš pats. Gal neatlaikė konkurencijos su šalia esančia RIMI Hypermarket, Norfa ir Maxima?

Apibendrinant pasakysiu, kad nieko įdomus, kadaise neblogoje parduotuvėje, neliko. Ar verta ten eiti? – neverta, nėra ko žiūrėti, be to naktį garantuotai ten užsirausite ant bomžų ar narkomanų, tačiau jei esat užkietėjęs apleistų vietų mėgėjas, tai dėl bendro išprusimo manau ir taip nueisite

Kol kas nesutikau nei vieno žmogaus, kuris būtų patenkintas dar liepos viduryje įvesta “naujove” lipti į viešąjį transportą pro priekines duris. Naujoji tvarka, kaip mat, nepatinka visiems. Praėjus laikui atrodo, kad žmonės visgi po truputį nutyla, tačiau aš vis vien reguliariai, nors kartą į savaitę, išgirstu kaip kas nors iš pažįstamų ar šiaip lipančių į troleibusus keleivių piktinasi. Bet gal nėra viskas taip blogai? Pabandysiu trumpai apibrėžt ką naudingo !sau! įžvelgiau aš.

Esu ne aš vienas pastebėjęs, kad pas mus Lietuvoje žmonės taisyklių ir nurodymų laikosi tik pirmosiomis dienomis nuo jų įsigaliojimo. Praėjus kažkokiam laikui viskas grįžta į savo vėžes ir rieda toliau, beveik taip pat kaip anksčiau. Todėl dabar, praėjus beveik pusei metų nuo priekinių durų taisyklės įvedimo, ir pasibaigus naujos taisyklės bumui, galima ramiai apžvelgti šį dalyką iš gerosios pusės.

Visų pirmą tai mažiau kontrolierių. Mažiau tai dar švelniai pasakyta, per keturis važinėjimo į universitetą mėnesius manęs nepatikrino nei vieną kartą! Nežinau šiaip kam aš išvis tą e-bilietą pildau. Akivaizdi nauda, juk 22 litus galima kur kas naudingiau panaudoti, nei pirkti mėnesinį. Su nepapildytais e-bilietais dabar važinėja moksleiviai, važinėja studentai, važinėja ir bomžai bei kiti alkašai, kuriems kelią į transportą turėjo užtvert ta priekinių durų taisyklė. Bet praktiški žmonės susigaudė, nepirko vieną dieną Upokšnio, įsigijo e-bilietą ir dabar važinėja sau ramiai. Kaip tik šiandien toks vyriškis į autobusą įsiskverbė. Nešė nuo jo dešra ir kitais rūkytais gaminiais baisiai, po kelių minučių visas autobusas jau dvokė kaip rūkykla, bet niekas nieko negali pasakyti, vyriškis juk mėnesinį turi. Tiems kas už kelionę mokėjo turėtų būti “abydna”, tačiau kai kuriems tikrai buvo tas pats. Ko čia skustis, jei vistiek nemokamai važiuoji?

Yra ir kitų gerų priekinių durų pusių. Pavyzdžiui tai, kad žmonės į transportą lipa ilgiau. Atrodytų, kad jokios naudos tame nėra, tačiau man – žmogui, kuris paskutiniu metu pastoviai skuba ir neretai vėluoja, tai tikrai naudinga. Dabar dar iš tolo pamatęs savo troleibusą/autobusą gali tikėtis, kad spėsi pribėgt. Ne tik pribėgt, bet dar ir eilėj pastovėti prie įėjimo, juk pagalvokit kiek laiko praeina kol pusantro centnerio sverianti bobutę skverbiasi pro siaurą tarpą ir kiša vairuotojui savo e-bilietą. Vairuotojai šiuo metu vos ne demonstratyviai nusisuka ir žiūri pro langą, matyt jiems “bendravimo su klientais” jau per daug. Kažkada jie turėjo savo nemažą erdvę atskirtą nuo salono, kur galėjo bent magnetofoną įsijungt, dabar deja jie tokios prabangos neturi. Trumpai tariant – galima suspėti net į tolumoje stovintį autobusą, gaila tik, kad stotelėse tenka ilgiau stovėt.

Vairuotojai vistiek dažnai nesilaiko šių naujų taisyklių. Be to, kad į bilietus jie dažnai net ir nežiūri (nors atsiranda ir aršių fanatikų), kai kurie tiesiog atidarinėja visas duris, net kai ir nėra grūsties. Prie miesto centro tokių atvejų labai mažai, tačiau kokiam užkampyje tai vos ne taisyklė, tiksliau tradicija. Aišku ypatingai kažko naudingo šiame dalyke nėra, tačiau tai labai patogu jei nori pavažiuoti tik vieną stotelę. Juk lipti pro priekines duris, grūstis pro visus iki vidurio nėra labai patogu. O jei skubi labai tai įlipai pro vidurines, pavažiavai stotelę vieną-kitą, išlipai ir bėgi kur reikia. Patogu-naujoviška-novatoriška!

Įlipus pro priekines duris, reikia sutelkt jėgas ir pabandyt prasiskverbt iki galo, nes gale visada būna laisvų vietų atsisėst. Bobutės nemėgsta važiuoti gale, todėl paeina iki troleibuso/autobuso vidurio ir toliau nejuda, taip sudarydamos kamštį. Tai ir gaunasi, kad priekis ir vidurys prikimštas, o gale atsiranda nemažai erdvės. Svarbu tik neišsigąsti darbininkų, kurie kaip senais gerais laikais gurkšnoja sau alų. Bet čia greičiau tik vasarą, žiemą net ir šie kieti vyrai šalto alaus vengia. Kartais net nežinau ką pasirinkti: bobutes priekyje ar mužikus gale(?)

Žmonės dažniau paeina pėsčiom. Centre, kur vairuotojai visgi vidurines duris atidarinėja retai, pavažiuot vieną stotelę problematiška. Kaip jau minėjau, vien pagalvojus apie tai, kad reikės dėl vienos stotelės grūstis per visą saloną, kyla mintis geriau paeit pėstute. Man tai ne problema, aš vaikščiot mėgstu. Tokio nusistatymo laikausi ne vienas aš, todėl transporte teoriškai turėtų šiek tiek sumažėti keleivių. Praktiškai to nesimato, bet bent jau žinai, kad tikimybė, jog tave pastums keleivis, bijantis nespėti išlipt, mažėja.

Iš tikrųjų tai tik menkniekiai, galėčiau pateikt dvigubai ir daugiau argumentų, kodėl šį priekinių durų taisyklė yra nesąmonė. Šią akcija galėčiau pavadint tik kaip bankrutuojančio Vilniaus transporto agoniją. Tačiau daugumos nuomonė niekam nerūpi. Svarbu tik, kad atvažiavę anglai (kurių pas mus kaip grybų po lietaus) pasijaustų jaukiai kaip Londone

Į šį nedidelį žygi aš patraukiau kartu su Povilu a.k.a Vilkalokiu vos sutemus. Prigriebiau ir fotoaparatą su stovu, kad galėčiau padaryti šiek tiek nuotraukų.

Pastatas gerai apaugo žolėmis per nenaudojimo metus. Kaip nekeista, didžioji dalis langu yra sveika, tačiau yra ir jau sudaužytų per kuriuos nesunku patekti į vidų.

Viduje viskas tuščia. Tai didžiuliai plotai. Sunku net įsivaizduoti kiek čia buvo visokiausių įrenginių ir aparatų.

Nedideliais laiptukais galima užsilipti į antrą aukštą, o iš ten ir į taip vadinamą paliepę.

Paliepėje radome keistus elektros įtaisus, atrodė jie visai naujai, nors taip nėra iš tikrųjų.

Ant ventiliacijos vamzdžio kabėjo perspėjimas dėl aukštos įtampos. Ir tai nėra tik kažkieno paliktas kartoninis lapukas, nes gerai girdėjosi kaip visai šalia ūžia transformatoriai.

Radome ir tuščią tarybinės degtinės butelį, Kosmosą ir Primą. Šiais laikais tokių dalykų negausi!

Kažkas nepatingėjo pastatyti ir tiltelį.

Toliau ėjome per kambarius rasdami vis kitokių dalykų. Tai buvo ir plakatai, ir baldai, ir nesutinkami šiais laikais daikčiukai.

O lauke tuo metu jau smarkiai pradėjo lyti. Per kiaurą stogą lašai pradėjo kristi ant grindų skleisdami tokį garsą lyg kažkas dar būtų vaikščiojęs šiame žmonių pamirštame pastate. Tas garsas buvo šiek tiek bauginantis.

Palikti kalėdiniai žaisliukai privertė nusišypsoti…

… o plakatas TRAKTOROEXPORT net pasijuokti.

Суровый бой ведет ледовая дружина
Мы верим мужеству отчаянных парней
В хоккей играют настоящие мужчины
Трус не играет в хоккей
Трус не играет в хоккей

Taip ir judėjome siauru antru aukštu, tikrindami kiekvieną kambariuką.

Patalpa “Pašaliniams eiti draudžiama” buvo gana linksma.

Čia ant sienos buvo priklijuotas Leonidas Iličius ir Jurijus Vladimirovičius …

… o visai šalia jų ir Landsbergis! Tikriausia čia dirbo tikras politikos mėgėjas.

Nusileidome į pirmą aukštą.

Ten mus vėl sutiko jau matyta kartoninė lentelė ir 10 kV transformatorinė, kuri ūžė kaip reikiant. Tai bene vienintelis veikiantis daiktas šiame pastate.

Darbininkai gamykloje netik dirbo, bet gilino savo literatūros žinias. Tai ne Google, tai – Gogolis!

Trumpai užsukome ir į administracijos zoną. Deja plytelėmis išklotas sienas mėgo netik tarybiniai valdininkai, bet ir šių dienų benamiai, liaudyje praminti bomžais. Kvapas ten buvo nekoks.

Padariau ir vieną panoraminę nuotrauką iš trijų kadrų.

Norėjome išeiti į vidinį gamyklos kiemą, kur yra dar keli nemaži gamykliniai pastatai. Bet vos iškišęs galvą į lauką pamačiau, kad į mūsų pusę juda piktasis dėdė sargas su dideliu žibintu. Nežinau ar jis kažkaip pamatė mus anksčiau (nors tai teoriškai neįmanoma, mes buvom pakankamai atsargūs), ar jis tiesiog profilaktiškai apeina teritoriją, aišku buvo tik tiek, kad mūsų misija eina į galą ir reikia dėti į kojas (ką mes ir padarėme).

Jei ne dėdė sargas būtume pamatę daug daugiau, nors iš kitos pusės man ir šio kuro aparatūros gamyklos pastato pilnai užteko. Nufotografavau ir aprašiau palygintinai nedaug, reikėtų trijų ar keturių tokių įrašų, kad apžvelgt visą šį korpusą, ką jau sakyt apie visą gamyklą. Landžiot po apleistus pastatus visada smagu, bet kuro aparatūros man nuoširdžiai gaila. Kaip būtų gerą, jei ji iki šiol veiktų…

Važiuodami per Antakalnio rajoną Vilniuje tikriausia net nepastebėsite prie Neries stotelės esantį apgriautą pastatą. Jis gerai pridengtas reklaminiais skydais ir medžiais. Anksčiau ten buvo kažkokia gamykla, vėliau restoranas “Svirnas”. Būtent tokiu pavadinimu šis pastatas ir pažįstamas daugumai žmonių. Esu mėgėjas palandžioti, todėl nusprendžiau ten apsilankyti. Duobkasys ir mc_bosas draugiškai sutiko ten nuvykti kartu.

Priėjome prie Svirno iš kiemo pusės. Ten yra patogesnis įėjimas, tačiau aplinkui daug šiukšlių. Kartais prie šio įėjimo miega bomžai, kvapelis nekoks, bet šį kartą jų nebuvo.

Pirmasis pastato aukštas yra tikra šiukšlių karalystė. Aplinkui beveik nepraeinami griuvėsiai. Ant grindų guli daug apdegusių rūbų.

Neužsilaikę ten per daug pradėjome lipti laiptais į antrą aukštą. Grindys čia apgriautos kaip po bombardavimo. Vaizdas man pasirodė tikrai įsimintinas. Girdi kaip Antakalnio gatve lekia automobiliai, o pats esi tokioje “Stalkerinėje” aplinkoje.

Trečiasis aukštas. Kiek jaukesnė patalpa, palyginus su praeitom. Yra net nedidelė laužavietė, kur tikriausia naktimis šildosi benamiai.

Pragriauti laiptai į antrą aukštą

Grindys man čia priminė Afrikos dykumas su suskilinėjusia dirva.

Pro skylę sienoje matyti kaip ant šalia esančio priestato stogo “laisvieji menininkai” sukūrė įdomią kompoziciją. Laukiu tos dienos kai Google palydovas vėl fotografuos Vilnių

Visur grindyse yra skylės, jei nežiūrėt sau po kojom – galima įkrist.

Lifto šachta

Laiptai vedantys ant stogo yra nugriauti. Vietoj jų yra padėtos senos durys ir keista metalinė konstrukcija. Sakyčiau buvo truputį baisu ten lipt.

Po to patekom į labai nemalonų kambarį, iš kurio tiesiai ant stogo.

Ten jau žolės auga. Mačiau net nedidelį berželį.

Sena muilinė

Tačiau Svirno mums buvo maža,  todėl patraukėme į šį daugiabutį. Durys ant stogo nėra rakinamos, galima pasigrožėt Vilniaus panorama.

Tik laidai kabantys iškart virš galvos ne ypač džiugino!

Galiu teigt, kad turiningai praleidome laiką. Reikia ieškoti kitų apleistų vietų!

Vienam nedideliam darbeliui reikėjo nufilmuoti kaip varnos kapoja sūrį. Nupirkau aš gerą gabalą ir padėjau jį ant žemės kieme, gerai matomoje vietoje. O pats įsitaisiau su kamera netoliese. Paukščiai skraido aplink, bet sūrio paragaut nedrįsta. Tikriausia abejoja dėl nepažįstamo objekto – kameros ir sunkau girgždančio stovo.

Sėdžiu aš gal 20 minučių, o sūrio niekas nepuola. Tik va į prie konteinerių vienas asmuo artėja. Kvapelis jautėsi jau iš tolo. Tikrai nekoks kvapelis. Išvaizda irgi akių nedžiugina. Priėjo jis prie konteinerių ir knistis pradėjo. Mažai to, kad knisasi, bet dar ir pusę šiukšlių ant žemės iškrauna. Žiūrėt šlykštu! Pasirausė, pasirausė ir atgal eina. Apsidairė ir sūrį pamatė – eina jo link. Na tada jau paaiškinau aš, kad sūris ne jam. Šis kažką prabambėjo kaip „zombuotas stalkeris“ ir pradėjo judėti šalin.

Laukt man užkniso, todėl sugalvojau namo nueit – paštą ir RSS pasitikrint. Tuo labiau varnos manęs nematys, ir sūrį pradės kapot. Grįžau gal po 10 minučių ir toks juokas suėmė – sūrio nebėra. Paukščiai to gabalo per tiek laiko tikrai neįveiktų to gabalo. Reiškia koks didesnis padaras pasistengė Galėjo būt visko, bet duodu 80%, kad čia bomžas pasistengė. Nežinau iki kiek reikia apsileist, kad vogt nelemtą sūrio gabalą, tuo labiau smėlėtą, gulintį ant žemės(?)

Gaila man tik vieno, kad nenufilmavau varnų šėlsmo