Tag: bobutė

Pusiau pastatyas „Užapvalintas namas“ Konstitucijos prospekte

Neseniai iš personalinės įgaliotos informatorės (draugės) gavau įdomaus apleisto objekto koordinates Žvėryno mikrorajone. Apsilankyti viduje deja nepavyko. Atvykęs į vietą radau tik tvirtai užkaltus langus ir užrakintas duris. Išties gaila, nes ten tikrai turėtų būti įdomu. Apėjau pastatą aplinkui porą kartų ir pradėjau fotografuoti jį iš išorės, kad įtikint save, jog visgi ne veltui čia atvažiavau. Netikėtai, lyg iš niekur, atsirado bobutė. Tikslingiau ją būtų vadinti dar moterimi, bet atsižvelgiant į išvaizdą ir mentalitetą – bobutė. Ir kaip dera moteriai iš “B” raidės (kalbu apie bobutes, nepagalvokit ko nors kito) pradėjo domėtis ką gi aš čia veikiu. Klausimas labai kvailas, tas pats kas klaust žvejo prie upės ką jis daro, bet kodėl jį taip dažnai girdi filmuojantys ar fotografuojantys žmonės? Tik aklas nepamatytų ką aš čia veikiu, bet vis tik reguliariai atsiranda idiotas, pradėjęs nerimauti pamatęs kiek didesnį nei įprastą fotoaparatą ir štatyvą prie jo. Toliau tradiciškai seka klausimas kokiu tikslu aš fotografuoju. Atsakinėti bet ką yra beprasmiška, nes prisiknisęs žmogus būna įsitikinęs, kad vyksta kažkas nelegalaus ir savo nuomonės niekada nepakeis. Lygiai tas pats buvo ir šįkart, bobutė tiesiog pradėjo reikalauti nustoti fotografuot ir išimti juostelę iš fotoaparato, nors tuo metu paveikslavau su skaitmeniniu. Vėliau ji pradėjo man grasinti policija ir kaip papūga kartojo “kas jums moka?”. “Kaip tai kas? – Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija, Lavrovas man asmeniškai perveda pinigus į sąskaitą”. Banaloka, bet nieko geresnio atsakyt tuo metu į galvą nešovė. Bobutė, supratusi, kad iš jos tiesiog yra šaipomasi, pradėjo šalintis, bambėdama kažką sau ir traukdama iš rankinės telefoną… Netrukus atvyko ir pareigūnai. Būtų įdomu su jais pašnekėt, bet matyt mano kukli persona su fotoaparatu rankose rankose jų visai nesudomino, todėl jie net neišlipo iš automobilio. Pažiūrėjo – nuvažiavo. Pastovėjau kurį laiką išsišiepęs kaip trollface’as ir prisiminiau apie dar vieną objektą Konstitucijos prospekte, tad ten ir patraukiau. O šauniajai bobutei linkiu gauti baudą už melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą.

Pusę pastatė, pusę paliko likimo valiai. Šis pastatas, stovintis prie pat Europos, savo neužbaigtumu kažkodėl tai bendro Konstitucijos prospekto vaizdo visai negadina. Sakyčiau net neišsiskiria. Tikriausia labai jau įprastas dalykas niekad nesibaigiančios dangoraižių statybos tame rajone. Tačiau jokios statybos ten jau seniai nevyksta, todėl namą gali drąsiai įrašyti į apleistas vietas. Tuo labiau, kad vietai tai tikrai įspūdinga.

Į teritorija patekti vieni juokai, tuo labiau, kad jokios apsaugos ten nėra.

Požeminis pastato aukštas kur turėjo būti garažas yra užpiltas lietaus vandeniu. Gylis yra tikrai neblogas, atsiradus norui galima ir panardyt.

Vos patekęs į teritoriją išgirdau garsiais sirenas – prie pastato atlėkė gaisrininkai. Policiją man šiandien kvietė, tikriausia ir gaisrininkai irgi man. Iki pilnos laimės trūksta tik greitosios pagalbos.

Bet pasirodo visgi ne man. Vyras, gyvenantis “Šanchajuje” pastebėjo pačiame namo viršuje dūmus paskambino 112. Gaisrininkai paieškoję visą pastatą skersai ir išilgai nieko degančio nerado, tad greitu laiku įsėdo į savo radoną mašiną ir išvažiavo. O aš pratęsiau fotografavimą.

Požemė automobilių stovėjimo aikštelė.

Laiptai pastatyti iki 15 aukšto. Norėtųsi užlipti dar aukščiau, bet ir iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į miestą.

Fotografuota per nedidelį langiuką sienoje.

Prieiti prie krašto ir pažiūrėti žemyn yra tikrai baisu, pradedi jausti kaip plaka širdis. Pamatavau širdies dūžius Originalo pasiūlytu pulso matuokliu. 113 bmp, kai ramybės būsenoje dažniausiai būna 65.

Viduje jau spėjo pasistengti pradedantieji gatvių “menininkai”.

Kažkieno padėta lenta buvo labai slidi ir lanksti. Lipti ja su žieminiais batais ne pats geriausias sumanymas.

Vaizdas į “Šanchajų”

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 0/10 (daiktų išvis nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta

Teismas eina arba skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas

Vilniaus Apylinkės teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas

Teismai mūsų šalyje turi gana prastą reputaciją. Gal ji kiek ir geresnė nei Seimo ar Vyriausybės, bet bendrai žiūrint visuomenė teismais nepasitiki – šališki, neteisingi, korumpuoti. Už smulkius pažeidimus ar nesunkius nusikaltimus skiria didžiules baudas ar laisvės atėmimus, o tuo tarpu nusikaltėliai gauna juokingas bausmes. Ilgą laiką mano nuomonė, suformuota filmų ir žiniasklaidos, buvo tokia pati. O ir kodėl ji turėtų būt kitokia, jei iki šiol nei viename teismo procese nebuvau dalyvavęs, o viską ką žinau tai tas ką arba perskaičiau, arba peržiūrėjau, arba girdėjau kaip gandus. Tad apie procesą kurį mačiau savo akimis.

Į Vilniaus miesto apylinkės teismą nuėjau iš smalsumo. Turėjau laisvą dienelę ir neturėjau ką veikt. Neįprastas laiko stūmimo būdas, bet įdomus ir savotiškai naudingas. Pasivaikščiojau pačiame pastate, kuris greičiau primena suremontuotą ligoninę/polikliniką nei Teismą. Nuvažiavau liftu į kažkurį tai aukštą, ten daug salių, kuriose ir vyksta patys posėdžiai. Ant kiekvienų durų kaba lapukai, kuriuose nurodyti bylų duomenys ir nagrinėjimo laikas. Radau salę, prie kurios ant suoliukų sėdėjo nemažai skirtingo amžiaus moteriškių. Baudžiamoji byla, du kaltinamieji, 11 nukentėjusiųjų – visos moterys, nagrinėjimo laikas už 15 minučių. Man tinka!

Pamačiusios mane moterėlės, nors tiksliau jau būtų sakyt senutės (didžioji jų dalis buvo 60+), staigiai nustojo kažką aršiai diskutuoti. Sėdi sau, dairosi aplink, nepasitiki ir mirtina tyla… Net nejaukiai pasijaučiau. Praėjus kelioms minutėms nukentėjusiosios pašnibždomis (tačiau taip garsiai, kad šnibždėsiu tai pavadint sunku) pradėjo gąsdinti viena kitą „atsisakykit parodymų, nes kitaip mums bus blogai“, „jų draugai mus nudurs laiptinėje“, „praskels akmeniu galvą“. Iš pradžių tokios kalbos gal ir kėlė man šiokį tokį nerimą, bet kai prie salės netyčia atėjo ir greit pasišalino pasiklydęs vyriškis su telefonu rankoje ir bobutės pradėjo panikuot „jis jų draugas! Nufotografavo mus, o paskui atseks kur gyvenam ir uždaužys“, supratau, kad tai tik paranoja ir nieko daugiau. Sėdžiu toliau ir laukiu kada gi viskas prasidės.

15 minučių praėjo greitai ir netrukus mus visus suleido į salę, kuri taip pat atrodė kiek kitaip nei įsivaizdavau. Greičiau konferencijų salė, bet tikrai ne Teismo. Na, bet kažkokios tai esmės nekeičia. Atsisėdau sau į galą ir laukiu. Prieš mane būrys moterėlių, kurių, tiesa, atvyko tik 8 vietoj 11, vangus, beveik miegantis prokuroras ir inteligentiško išvaizdos senutė – advokatė. Linksma kompanija. Netrukus buvo patikrinta kiek dalyvių atvyko, kai manęs paklausė ar esu sąrašuose. Sumelavau, kad atėjau palaikyti nukentėjusiąją pusę, nesinorėjo reikšt, jog užsukau šiaip pažiopsoti. Dar truputį luktelėjus į salę įžengė du kaltinamieji: skusti pacanai, ortodoksiniai treninginiai degeneratai, tik juodų akinių, cepūrų ant kaklo jiems ir tetrūko. Antrankiai, ginkluoti pareigūnai iš šonų – vaizdelis neblogas. Nekentėjusiosios tuo tarpu pradėjo garsiai aimanuoti, o kaltinamieji šypsotis nors tu ką. Viena bobutė pradėjo dvejoti „neprisimenu ar šitie mane plėšė ar nešite!“, kita bobutė – „sakykit, kad šitie ir viskas“, kaltinamasis įsiterpė „meluoti negražu“ („mialotsi nigražu, jeigu reikia fonetiškai). Prasidėjo šurmulys, tikras cirkas, kurį greit užbaigė užėjęs, kietokas, vyriško būdo teisėjas. „Stot! Teismas eina.“ Ir prasidėjo…

Toliau įžangos, formalumai – nieko įdomaus – tai ką mes įpratę matyti filmuose. Po viso to prasidėjo nukentėjusiųjų apklausa. Moteriškės ir bobutės po vieną prieidavo prie pakilos. Buvo klausiama vardo pavardės, ar moka valstybinę kalbą. Pasirodo, kad dauguma nukentėjusiųjų valstybinės lietuvių kalbos nemoka, todėl teko su teismu bendraut pasinaudojus vertėjos pagalba. Pirma prie pakilos priėjo tyli moteriške. Gal net netiek tyli kiek baili ir apsakė Teismui savo graudžią istoriją kaip jį ėjo į parduotuvę Karoliniškėse, prie laiptų pribėgo vyras, išplėšė rankinę, kurioje piniginė su banko kortelėm ir nestambiais pinigais, mobilus telefonas, nutraukę grandinėlę nuo kaklo, kurios vertė berods 300Lt. Kas iš dviejų kaltinamųjų tai padarė ji atsakyti negalėjo, ir šiaip paskui pareiškė, kad teismai ją slegia ir sukelia nemalonias emocijas, todėl savo pareiškimą dėl apiplėšimo ji nori atsiimti ir išeiti iš salės, nes vėluoja į darbą. Jokių priekaištų kaltinamiesiems neturi. Teisėjas leido jai išeiti. Tai pasirodė man labai keista, žmogų apiplėšė vidury baltos dienos, o jam tas pats, mat teismai nepatinka ir vėluoja kažkur. O treninginiams turbūt smagu, advokatė irgi šypsosi. Prokuroras „miega“ toliau, nes dabar jo dalyvavimas kaip ir nebūtinas, o teisėjas kiek susiraukęs veidą lyg „tavo reikalas“ kviečia kitą bobutę – vos paeinančią dėl bauginančio viršsvorio. Valstybinės kalbos ji nemoka. Apiplėšimas vyko analogiškai – priėjo, nutraukė grandinėlę „ir taip man sielą pradėjo skaudėt… kaip skauda, kaip skauda!“ („так душе больно!“). Teisėjas pasiteiravo ar kaltinamasis jai trenkė, kad skauda, bet pasirodo, išskyrus sielos organo jokia kita kūno dalis nenukentėjo. Pareiškimą bobutė taip pat panoro atsiimti „Dievas jiems teisėjas“ („Бог им судья“). Drebindama savo lašinių masę jį atsisėdo į savo vietą dejuodama, mat kokie jauni, o jau nusikaltėliai. Tai ko pareiškimą atsiėmei jei nusikaltėliai? Bamm.. Atsivėrė durys ir į Teismo salę įšoko nenustatomo amžiaus moteris. Iš veido jai duočiau 27, iš aprangos 14. Bendras vaizdas: visų mokslui žinomų venerinių ligų platintoja. Visi atsisuko į ją, o ši savo ruožtu pamojavo kaltinamiesiems ranka. Teisėjas griežtai paklausė „Ar jūs man pamojavot?“, ta atsiprašė ir pasakė, kad atėjo palaikyti draugų, bet pavėlavo. Salėje vėl šurmulys „tai jų draugė!“ („Это их подружка!“). Teisėjas visus vėl nuramino – mirtina tyla. Kviečiama dar viena nukentėjusioji. Vos pradėjusi kalbėt ji pasakė, kad pareiškimo jokiu būdų atsiimti neketina, nes buvo pagrobtas labai brangus jai daiktas, bobutės tuo tarpu toliau šnibždėjosi kokia gi ta nukentėjusioji jauna ir drąsi, palyginus su jomis. Toliau sekė dar dvi nukentėjusiosios neatsiėmusios savo pareiškimų, viena iš jų buvo rudų garbanotų plaukų ir su ilga nosimi, todėl salėje sėdėjusios nukentėjusios bobutės pradėjo tyliai ginčytis kokios gi tautybės ta moteris. Buvo nuspręsta, kad vis tik jį žydė – „žydė, aplinkui visur žydai“ („Еврейка, вокруг оди евреи“). Supykęs teisėjas prigrasino išrašyti baudas, jei salėje nebus tylos. Nežinau tiesą sakant verkt ar juoktis žiūrint į tai? Tave apiplėšė, vos nesužalojo, o tu ateini į Teismą, pasiimi atgal savo nelemtą pareiškimą, o paskui sėdi šneki visai apie pašalinius dalykus. Iškėlusi žydų teoriją senutė prajuokino, o gal sugraudino, mane labiausiai. Kai teisėjas tradiciškai paklausė „ar mokate valstybinę kalbą“, jam buvo atsakyta teigiamai. Iš tikrųjų tas žmogus dviejų žodžių lietuviškai surišti nesugebėjo, todėl vis tik buvo pakviesta vertėja. Tačiau bobutė priešinosi ir toliau bandė kalbėti lietuviškai. Sekėsi siaubingai. „Kuris iš jų Jus apiplėšė?“ – „Tas, Tas, tas blondinas!“ („Этот, этот, этот блондинас!“). Paskui nukentėjusioji pradėjo kliedėt ne į temą, kad jos daugiabutyje yra prostitučių viešnamis, kuriame dar ir pardavinėjami narkotikai. Ir kad jinai matė, kaip šitie kaltinamieji bachūrai reguliariai ten užsuka, o vakarais dar garsiai leidžia muziką. Visa salė juokiasi, šypsosi net ir teisėjas. Pareiškimą senutė taip pat panoro atsiimti, nes teismais ji netiki ir neturi laiko žaisti šiuos žaidimus. Toliau kalbėjusią moterį marozai apiplėšimo metu net pargriovė ant žemės ir sužalojo nugarą, bet priekaištų jiems taip pat nėra – „noriu greičiau apie tai pamiršti ir gyvent toliau“. Na nėra – vadinasi nėra. Gyvenk, gydyk savo nugarą. Dar kitai nukentėjusiajai tikriausia prasidėjo Stokholmo sindromas. „Kas iš Jūsų pavogė?“ – „Tas, kuris gražesnis“. „Kuris gražesnis? – „O ką Jūs nematot? Tas blondinas su gražia tiesia nosimi?“. Ji atsisuko į nukentėjusįjį ir nusišypsojo jam. Na na, dar ranką pabučiuotų ir per galvą paglostytų iki pinos laimės. Teisėjas pakartotinai paklausė ar ji tikrai įsitikinus, kad nori atsiimti pareiškimą. „Taip, toks gražus vaikinukas… Aš pati kalta, kad užsidėjau auksinę grandinėlę… Nebūčiau užsidėjusi – nebūtų apiplėšę…“. Tuo posėdis ir pasibaigė. Policininkai išvedė marozus, išėjo visos moterėlės. O aš ėjau keliavau sau per dykvietę, esančią šalia teismo, ir galvojau apie tai ką pamačiau.

Teismai šališki? Teismai neteisingi ir korumpuoti? O ką galį padaryti tie teismai, jeigu iš 8 atvykusių nukentėjusiųjų 5 pareiškia, kad neturi jokių priekaištų. Taip ir nesupratau ko tie žmonės bijo? – dviejų marozų-nakromanų? – juokinga. Gal tiesiog nori ramiai gyventi, susikišti galvą į smėlį, kaip daro stručiai, ir kad juos netrukdytų nei teismai, nei policija, nei kitos teisėsaugos institucijos ir asmenys? – tikriausia. Praėjo 21 metai, o sužalotų, visko bijančių, tikinčių, kad net parodymus teisme už juos turi duot valstybė (nekalbant apie būstą ir darbą) žmonių pilna. Aišku tik tiek, kad dabar du degeneratai tikriausia gaus niekingą bausmę lygtinai ir išeis plėšt toliau, nes daugiau nieko nemoka. O visuomenė verks, kad policija ir teismai nieko nedaro, nesodina mat nusikaltėlių į kalėjimus. Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, viskas ko tik reikia – tai ištart, kad skęsti.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Likus valandai patriotinių eitynių pradžios, prie Katedros jau po truputį pradėjo rinktis žmonės.

Kovo 11 eitynės

Katedros aikštėje grojo karinis vyrų orkestras, o aplinkui galima buvo pastebėti gana daug policijos pareigūnų.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Trumpai užsiminant apie muziką, galiu pasakyti, kad tai didelis pasišaipymas ir iš taip skurdžios Lietuvos kariuomenės. Visų pirmą, kariai grojo kažkokį neaiškų džiazą, kuris visiškai netinka nei šiai šventei, nei tokio pobūdžio muzikiniam kolektyvui. Na, o solistas vaipėsi kaip estrados žvaigždė: bandė užvest publiką plojimais ir vos ne užpakalio kraipymu. Žiūrėti į tai buvo šlykštu ir gėda.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Atėjusiems į eitynes žmonėms merginos dalindavo trispalves apyrankes.
“Užsidėk ant kairės rankos ir žiūrėk, kad nebūtų raudona į viršų” :)

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Sutikau ir pažįstamus veidus.

Kovo 11 eitynės

Dauguma žmonių klaidingai mano, kad šis renginys tai vien skustagalvių paradas, tačiau galima pastebėti labai skirtingo amžiaus ir pakraipų žmonių

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės
Ši frazė pakėlė man nuotaiką visai dienai:
“Kokios uniformos, turbūt muitininkai”
:D

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

16-tą valandą žmonės pajudėjo Gedimino prospekto link. Iš karto pasigirdo “Lietuva lietuviams!”.

Kovo 11 eitynės

Sprendžiant iš veido išraiškos senutė nebuvo pernelyg patenkinta.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Gedimino prospekte eitynėms pasitaikė pirmoji kliūtis – antifa. Policija juos greitai patraukė, o iš minios pasigirdo dar garsiau “Lietuva lietuviams!”.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Ši pagyvenusi moteris išreiškė savo griežtą nepasitenkinimą antifa. Deja, tiksliau atkartoti jos žodžiu negaliu.

Kovo 11 eitynės

Kai tik nufotografavau, galvojau, kad grįžęs namo uždengsiu jo veidą su photoshop (dėl viso pikto). Bet kadangi analogiškos nuotraukos puikuojasi alfoj ir delfyje, tai manau veido slėpimas jokios prasmės neturi.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Prieš eitynes taip pat bandė protestuot pedikai, mergina su treningais ir šortukais ir prieš valstybę nusiteikę anarchistai. Visus juos taip pat nuvijo policija.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Eitynėse dalyvavo ir galingas vyras, praeitais metais aktyviai pasireiškęs prieš gėjų paradą.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Eitynės baigėsi prie Lukiškių aikštės – perekūras.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Dalyvis iš Vokietijos rėžė kalbą, išskyrus “der kommunistischen Diktatur” nesupratau praktiškai nieko.

Kovo 11 eitynės

Kovo 11 eitynės

Pabaigai – Lietuvos himno giedojimas.