Dviratis su skambučiu šiais laikais tapo gana retas dalykas. Vieni teigia, kad tai būtinybė, o kitiems tiesiog nusispjaut. Asmeniškai aš dar turiu tokį mandrą prietaisą kaip skambutį. Nors ir naudoju jį retai aš visada pritardavau tai žmonių daliai, kurie mano, jog skambutis yra būtinas dviračio atributas. Tačiau po vakarykščio pasivažinėjimo pradėjau abejoti.

Vilniaus centre dviratininkų takų galime rasti ganėtinai daug palyginus su užmiesčiu. Kadangi labiau mėgstu prasinešt po pievas, pelkes ir plentus, nei trintis mieste tarp žmonių masių, tai dviratininkų takai man yra retenybė. Gerai kai dar bent šaligatviai yra, nes kartais ir keliuku, kur mašinos “skraido”, pavažiuot tenka. Romantika . Tai va, išsiruošiau vakar Antavilių ežero aplankyt.

Kelias nelabai ilgas, laisvai galima per 40 minučių nulėkt, tačiau ir nelabai malonus – senas asfaltuotas šaligatvis, kur dėl didelių duobių kiekio neįmanoma normaliai įsibėgėt. Gana greit pasiekiau ir patį Antavilių miestelį (ar rajoną, gyvenvietę…). Ten kelias jau ganėtinai geras, nuo kalniuko galima virš 40 km/h išspaust. Tačiau šaligatvių ten nėra. Žmonės, dviratininkai ir automobiliai juda vienu bendru keliu.

Važiuodamas kelioliką kilometrų per duobes kalniukas su gera danga pasirodė tikru lobiu, kurio negalėjau praleist. Lekiu aš tuo keliu, žiūriu žmogus prieky eina. Pralenkiau jį dideliu greičiu. Išart į galvą šovė mintis, kad jei žmogus bent kiek būtų pakeitęs savo krypti, aš jį partrenkčiau – susižalotume kartu. O štai jau priešais mane ir apkūni moteriškė žygiuoja. Dėl visą ko iš tolo perspėjau ją dviračio skambučiu. Tačiau įvyko netikėtas dalykas. Vietoj to, kad ramiai žengt į pakelę ir praleist mane, moteriškė išsigando ir pradėjo blaškytis tai po kairę, tai po dešinę. Ne ypač linksma situacija . Pradėjau stabdyti, bet jau buvo per vėlu ir vairu kliudžiau jos ranką. Susimėtė vairas, vos sugebėjau išlaikyti pusiausvyrą ir nenugriūti. Tuoj pat išgirdau porą “gražių” žodžių į savo adresą. Ironiškai gavosi. Neskambinęs skambučiu ramiausiai aplenkiau žmogų, o perspėjęs iš tolo vos nesužalojau.

Dabar man skambutis yra toks prietaisas, kurį naudosiu tik gerai prieš tai pagalvojęs. Padariau išvada, kad matant žmogų geriau pristabdyt, nei gąsdint skambučiais ar pasikliauti likimu

Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!

Gal kažkam tai įprastas dalykas, bet man pasirodė keista, jog žmonės pristato stulpelių su spynelėm, kad niekas neužimtų jų aikštelės. Nejaugi tokie turtingi, kad privatizavo vietą ir stato čia spyną legaliai? Abejoju…

Šuo geriausias žmogaus draugas? Ne, geriausias draugas yra automobilis! Jis lygiai taip pat reikalauja savo kilimėlio. Na gal šiek tiek sintetino, bet vis tiek kilimėlio.

Kad važiuojančiam naminiam gyvūnui nebūtų šalta, ant jo galima užmesti skudurą. Dabar 30 metų trantas neapsibraižys ir nesusirgs šaltą žiemą gripu. Praktiška! Patogu! Gražu (?)!

Na o štai aikštelė kiemo vierchui. Mažai to, kad ant pakilos, tai dar ir stulpelis didžiausias. Užlenktas toks – su dviguba apsauga Ant šios pakilos dažniausiai stovi, apklijuota lipniaške, Volga – kiemo puošmena.

O čia dalykas įdomesnis – autoservisas po atviru dangum. Sugedo kažkas? Nebėda – pasitaisyk pats lauke. O pailsėt galima ant patogios kėdutės autoserviso duobėj.

Smagus toks kiemukas, pralinksmino mano apatišką nuotaiką Beje labai norėčiau padėkoti šio kiemo namų gyventojams. Kai tik išsitraukiau fotoaparatą „kaip griaustinis iš dangaus“ pasirodė bobutė rėkdama:

Parodzykit jusū pažЫmėjimas!

Ši moteris dar labiau praskaidrino mano nuotaiką, ypač kai pradėjo skambint policijai, kuri neatvažiavo