Pusę pastatė, pusę paliko likimo valiai. Šis pastatas, stovintis prie pat Europos, savo neužbaigtumu kažkodėl tai bendro Konstitucijos prospekto vaizdo visai negadina. Sakyčiau net neišsiskiria. Tikriausia labai jau įprastas dalykas niekad nesibaigiančios dangoraižių statybos tame rajone. Tačiau jokios statybos ten jau seniai nevyksta, todėl namą gali drąsiai įrašyti į apleistas vietas. Tuo labiau, kad vietai tai tikrai įspūdinga.

Į teritorija patekti vieni juokai, tuo labiau, kad jokios apsaugos ten nėra.

Požeminis pastato aukštas kur turėjo būti garažas yra užpiltas lietaus vandeniu. Gylis yra tikrai neblogas, atsiradus norui galima ir panardyt.

Vos patekęs į teritoriją išgirdau garsiais sirenas – prie pastato atlėkė gaisrininkai. Policiją man šiandien kvietė, tikriausia ir gaisrininkai irgi man. Iki pilnos laimės trūksta tik greitosios pagalbos.

Bet pasirodo visgi ne man. Vyras, gyvenantis “Šanchajuje” pastebėjo pačiame namo viršuje dūmus paskambino 112. Gaisrininkai paieškoję visą pastatą skersai ir išilgai nieko degančio nerado, tad greitu laiku įsėdo į savo radoną mašiną ir išvažiavo. O aš pratęsiau fotografavimą.

Požemė automobilių stovėjimo aikštelė.

Laiptai pastatyti iki 15 aukšto. Norėtųsi užlipti dar aukščiau, bet ir iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į miestą.

Fotografuota per nedidelį langiuką sienoje.

Prieiti prie krašto ir pažiūrėti žemyn yra tikrai baisu, pradedi jausti kaip plaka širdis. Pamatavau širdies dūžius Originalo pasiūlytu pulso matuokliu. 113 bmp, kai ramybės būsenoje dažniausiai būna 65.

Viduje jau spėjo pasistengti pradedantieji gatvių “menininkai”.

Kažkieno padėta lenta buvo labai slidi ir lanksti. Lipti ja su žieminiais batais ne pats geriausias sumanymas.

Vaizdas į “Šanchajų”

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 0/10 (daiktų išvis nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta

Teismai mūsų šalyje turi gana prastą reputaciją. Gal ji kiek ir geresnė nei Seimo ar Vyriausybės, bet bendrai žiūrint visuomenė teismais nepasitiki – šališki, neteisingi, korumpuoti. Už smulkius pažeidimus ar nesunkius nusikaltimus skiria didžiules baudas ar laisvės atėmimus, o tuo tarpu nusikaltėliai gauna juokingas bausmes. Ilgą laiką mano nuomonė, suformuota filmų ir žiniasklaidos, buvo tokia pati. O ir kodėl ji turėtų būt kitokia, jei iki šiol nei viename teismo procese nebuvau dalyvavęs, o viską ką žinau tai tas ką arba perskaičiau, arba peržiūrėjau, arba girdėjau kaip gandus. Tad apie procesą kurį mačiau savo akimis.

Į Vilniaus miesto apylinkės teismą nuėjau iš smalsumo. Turėjau laisvą dienelę ir neturėjau ką veikt. Neįprastas laiko stūmimo būdas, bet įdomus ir savotiškai naudingas. Pasivaikščiojau pačiame pastate, kuris greičiau primena suremontuotą ligoninę/polikliniką nei Teismą. Nuvažiavau liftu į kažkurį tai aukštą, ten daug salių, kuriose ir vyksta patys posėdžiai. Ant kiekvienų durų kaba lapukai, kuriuose nurodyti bylų duomenys ir nagrinėjimo laikas. Radau salę, prie kurios ant suoliukų sėdėjo nemažai skirtingo amžiaus moteriškių. Baudžiamoji byla, du kaltinamieji, 11 nukentėjusiųjų – visos moterys, nagrinėjimo laikas už 15 minučių. Man tinka!

Pamačiusios mane moterėlės, nors tiksliau jau būtų sakyt senutės (didžioji jų dalis buvo 60+), staigiai nustojo kažką aršiai diskutuoti. Sėdi sau, dairosi aplink, nepasitiki ir mirtina tyla… Net nejaukiai pasijaučiau. Praėjus kelioms minutėms nukentėjusiosios pašnibždomis (tačiau taip garsiai, kad šnibždėsiu tai pavadint sunku) pradėjo gąsdinti viena kitą „atsisakykit parodymų, nes kitaip mums bus blogai“, „jų draugai mus nudurs laiptinėje“, „praskels akmeniu galvą“. Iš pradžių tokios kalbos gal ir kėlė man šiokį tokį nerimą, bet kai prie salės netyčia atėjo ir greit pasišalino pasiklydęs vyriškis su telefonu rankoje ir bobutės pradėjo panikuot „jis jų draugas! Nufotografavo mus, o paskui atseks kur gyvenam ir uždaužys“, supratau, kad tai tik paranoja ir nieko daugiau. Sėdžiu toliau ir laukiu kada gi viskas prasidės.

15 minučių praėjo greitai ir netrukus mus visus suleido į salę, kuri taip pat atrodė kiek kitaip nei įsivaizdavau. Greičiau konferencijų salė, bet tikrai ne Teismo. Na, bet kažkokios tai esmės nekeičia. Atsisėdau sau į galą ir laukiu. Prieš mane būrys moterėlių, kurių, tiesa, atvyko tik 8 vietoj 11, vangus, beveik miegantis prokuroras ir inteligentiško išvaizdos senutė – advokatė. Linksma kompanija. Netrukus buvo patikrinta kiek dalyvių atvyko, kai manęs paklausė ar esu sąrašuose. Sumelavau, kad atėjau palaikyti nukentėjusiąją pusę, nesinorėjo reikšt, jog užsukau šiaip pažiopsoti. Dar truputį luktelėjus į salę įžengė du kaltinamieji: skusti pacanai, ortodoksiniai treninginiai degeneratai, tik juodų akinių, cepūrų ant kaklo jiems ir tetrūko. Antrankiai, ginkluoti pareigūnai iš šonų – vaizdelis neblogas. Nekentėjusiosios tuo tarpu pradėjo garsiai aimanuoti, o kaltinamieji šypsotis nors tu ką. Viena bobutė pradėjo dvejoti „neprisimenu ar šitie mane plėšė ar nešite!“, kita bobutė – „sakykit, kad šitie ir viskas“, kaltinamasis įsiterpė „meluoti negražu“ („mialotsi nigražu, jeigu reikia fonetiškai). Prasidėjo šurmulys, tikras cirkas, kurį greit užbaigė užėjęs, kietokas, vyriško būdo teisėjas. „Stot! Teismas eina.“ Ir prasidėjo…

Toliau įžangos, formalumai – nieko įdomaus – tai ką mes įpratę matyti filmuose. Po viso to prasidėjo nukentėjusiųjų apklausa. Moteriškės ir bobutės po vieną prieidavo prie pakilos. Buvo klausiama vardo pavardės, ar moka valstybinę kalbą. Pasirodo, kad dauguma nukentėjusiųjų valstybinės lietuvių kalbos nemoka, todėl teko su teismu bendraut pasinaudojus vertėjos pagalba. Pirma prie pakilos priėjo tyli moteriške. Gal net netiek tyli kiek baili ir apsakė Teismui savo graudžią istoriją kaip jį ėjo į parduotuvę Karoliniškėse, prie laiptų pribėgo vyras, išplėšė rankinę, kurioje piniginė su banko kortelėm ir nestambiais pinigais, mobilus telefonas, nutraukę grandinėlę nuo kaklo, kurios vertė berods 300Lt. Kas iš dviejų kaltinamųjų tai padarė ji atsakyti negalėjo, ir šiaip paskui pareiškė, kad teismai ją slegia ir sukelia nemalonias emocijas, todėl savo pareiškimą dėl apiplėšimo ji nori atsiimti ir išeiti iš salės, nes vėluoja į darbą. Jokių priekaištų kaltinamiesiems neturi. Teisėjas leido jai išeiti. Tai pasirodė man labai keista, žmogų apiplėšė vidury baltos dienos, o jam tas pats, mat teismai nepatinka ir vėluoja kažkur. O treninginiams turbūt smagu, advokatė irgi šypsosi. Prokuroras „miega“ toliau, nes dabar jo dalyvavimas kaip ir nebūtinas, o teisėjas kiek susiraukęs veidą lyg „tavo reikalas“ kviečia kitą bobutę – vos paeinančią dėl bauginančio viršsvorio. Valstybinės kalbos ji nemoka. Apiplėšimas vyko analogiškai – priėjo, nutraukė grandinėlę „ir taip man sielą pradėjo skaudėt… kaip skauda, kaip skauda!“ („так душе больно!“). Teisėjas pasiteiravo ar kaltinamasis jai trenkė, kad skauda, bet pasirodo, išskyrus sielos organo jokia kita kūno dalis nenukentėjo. Pareiškimą bobutė taip pat panoro atsiimti „Dievas jiems teisėjas“ („Бог им судья“). Drebindama savo lašinių masę jį atsisėdo į savo vietą dejuodama, mat kokie jauni, o jau nusikaltėliai. Tai ko pareiškimą atsiėmei jei nusikaltėliai? Bamm.. Atsivėrė durys ir į Teismo salę įšoko nenustatomo amžiaus moteris. Iš veido jai duočiau 27, iš aprangos 14. Bendras vaizdas: visų mokslui žinomų venerinių ligų platintoja. Visi atsisuko į ją, o ši savo ruožtu pamojavo kaltinamiesiems ranka. Teisėjas griežtai paklausė „Ar jūs man pamojavot?“, ta atsiprašė ir pasakė, kad atėjo palaikyti draugų, bet pavėlavo. Salėje vėl šurmulys „tai jų draugė!“ („Это их подружка!“). Teisėjas visus vėl nuramino – mirtina tyla. Kviečiama dar viena nukentėjusioji. Vos pradėjusi kalbėt ji pasakė, kad pareiškimo jokiu būdų atsiimti neketina, nes buvo pagrobtas labai brangus jai daiktas, bobutės tuo tarpu toliau šnibždėjosi kokia gi ta nukentėjusioji jauna ir drąsi, palyginus su jomis. Toliau sekė dar dvi nukentėjusiosios neatsiėmusios savo pareiškimų, viena iš jų buvo rudų garbanotų plaukų ir su ilga nosimi, todėl salėje sėdėjusios nukentėjusios bobutės pradėjo tyliai ginčytis kokios gi tautybės ta moteris. Buvo nuspręsta, kad vis tik jį žydė – „žydė, aplinkui visur žydai“ („Еврейка, вокруг оди евреи“). Supykęs teisėjas prigrasino išrašyti baudas, jei salėje nebus tylos. Nežinau tiesą sakant verkt ar juoktis žiūrint į tai? Tave apiplėšė, vos nesužalojo, o tu ateini į Teismą, pasiimi atgal savo nelemtą pareiškimą, o paskui sėdi šneki visai apie pašalinius dalykus. Iškėlusi žydų teoriją senutė prajuokino, o gal sugraudino, mane labiausiai. Kai teisėjas tradiciškai paklausė „ar mokate valstybinę kalbą“, jam buvo atsakyta teigiamai. Iš tikrųjų tas žmogus dviejų žodžių lietuviškai surišti nesugebėjo, todėl vis tik buvo pakviesta vertėja. Tačiau bobutė priešinosi ir toliau bandė kalbėti lietuviškai. Sekėsi siaubingai. „Kuris iš jų Jus apiplėšė?“ – „Tas, Tas, tas blondinas!“ („Этот, этот, этот блондинас!“). Paskui nukentėjusioji pradėjo kliedėt ne į temą, kad jos daugiabutyje yra prostitučių viešnamis, kuriame dar ir pardavinėjami narkotikai. Ir kad jinai matė, kaip šitie kaltinamieji bachūrai reguliariai ten užsuka, o vakarais dar garsiai leidžia muziką. Visa salė juokiasi, šypsosi net ir teisėjas. Pareiškimą senutė taip pat panoro atsiimti, nes teismais ji netiki ir neturi laiko žaisti šiuos žaidimus. Toliau kalbėjusią moterį marozai apiplėšimo metu net pargriovė ant žemės ir sužalojo nugarą, bet priekaištų jiems taip pat nėra – „noriu greičiau apie tai pamiršti ir gyvent toliau“. Na nėra – vadinasi nėra. Gyvenk, gydyk savo nugarą. Dar kitai nukentėjusiajai tikriausia prasidėjo Stokholmo sindromas. „Kas iš Jūsų pavogė?“ – „Tas, kuris gražesnis“. „Kuris gražesnis? – „O ką Jūs nematot? Tas blondinas su gražia tiesia nosimi?“. Ji atsisuko į nukentėjusįjį ir nusišypsojo jam. Na na, dar ranką pabučiuotų ir per galvą paglostytų iki pinos laimės. Teisėjas pakartotinai paklausė ar ji tikrai įsitikinus, kad nori atsiimti pareiškimą. „Taip, toks gražus vaikinukas… Aš pati kalta, kad užsidėjau auksinę grandinėlę… Nebūčiau užsidėjusi – nebūtų apiplėšę…“. Tuo posėdis ir pasibaigė. Policininkai išvedė marozus, išėjo visos moterėlės. O aš ėjau keliavau sau per dykvietę, esančią šalia teismo, ir galvojau apie tai ką pamačiau.

Teismai šališki? Teismai neteisingi ir korumpuoti? O ką galį padaryti tie teismai, jeigu iš 8 atvykusių nukentėjusiųjų 5 pareiškia, kad neturi jokių priekaištų. Taip ir nesupratau ko tie žmonės bijo? – dviejų marozų-nakromanų? – juokinga. Gal tiesiog nori ramiai gyventi, susikišti galvą į smėlį, kaip daro stručiai, ir kad juos netrukdytų nei teismai, nei policija, nei kitos teisėsaugos institucijos ir asmenys? – tikriausia. Praėjo 21 metai, o sužalotų, visko bijančių, tikinčių, kad net parodymus teisme už juos turi duot valstybė (nekalbant apie būstą ir darbą) žmonių pilna. Aišku tik tiek, kad dabar du degeneratai tikriausia gaus niekingą bausmę lygtinai ir išeis plėšt toliau, nes daugiau nieko nemoka. O visuomenė verks, kad policija ir teismai nieko nedaro, nesodina mat nusikaltėlių į kalėjimus. Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, viskas ko tik reikia – tai ištart, kad skęsti.

Likus valandai patriotinių eitynių pradžios, prie Katedros jau po truputį pradėjo rinktis žmonės.

Katedros aikštėje grojo karinis vyrų orkestras, o aplinkui galima buvo pastebėti gana daug policijos pareigūnų.

Trumpai užsiminant apie muziką, galiu pasakyti, kad tai didelis pasišaipymas ir iš taip skurdžios Lietuvos kariuomenės. Visų pirmą, kariai grojo kažkokį neaiškų džiazą, kuris visiškai netinka nei šiai šventei, nei tokio pobūdžio muzikiniam kolektyvui. Na, o solistas vaipėsi kaip estrados žvaigždė: bandė užvest publiką plojimais ir vos ne užpakalio kraipymu. Žiūrėti į tai buvo šlykštu ir gėda.

Atėjusiems į eitynes žmonėms merginos dalindavo trispalves apyrankes.
“Užsidėk ant kairės rankos ir žiūrėk, kad nebūtų raudona į viršų”

Sutikau ir pažįstamus veidus.

Dauguma žmonių klaidingai mano, kad šis renginys tai vien skustagalvių paradas, tačiau galima pastebėti labai skirtingo amžiaus ir pakraipų žmonių

Ši frazė pakėlė man nuotaiką visai dienai:
“Kokios uniformos, turbūt muitininkai”

16-tą valandą žmonės pajudėjo Gedimino prospekto link. Iš karto pasigirdo “Lietuva lietuviams!”.

Sprendžiant iš veido išraiškos senutė nebuvo pernelyg patenkinta.

Gedimino prospekte eitynėms pasitaikė pirmoji kliūtis – antifa. Policija juos greitai patraukė, o iš minios pasigirdo dar garsiau “Lietuva lietuviams!”.

Ši pagyvenusi moteris išreiškė savo griežtą nepasitenkinimą antifa. Deja, tiksliau atkartoti jos žodžiu negaliu.

Kai tik nufotografavau, galvojau, kad grįžęs namo uždengsiu jo veidą su photoshop (dėl viso pikto). Bet kadangi analogiškos nuotraukos puikuojasi alfoj ir delfyje, tai manau veido slėpimas jokios prasmės neturi.

Prieš eitynes taip pat bandė protestuot pedikai, mergina su treningais ir šortukais ir prieš valstybę nusiteikę anarchistai. Visus juos taip pat nuvijo policija.

Eitynėse dalyvavo ir galingas vyras, praeitais metais aktyviai pasireiškęs prieš gėjų paradą.

Eitynės baigėsi prie Lukiškių aikštės – perekūras.

Dalyvis iš Vokietijos rėžė kalbą, išskyrus “der kommunistischen Diktatur” nesupratau praktiškai nieko.

Pabaigai – Lietuvos himno giedojimas.

Kol kas nesutikau nei vieno žmogaus, kuris būtų patenkintas dar liepos viduryje įvesta “naujove” lipti į viešąjį transportą pro priekines duris. Naujoji tvarka, kaip mat, nepatinka visiems. Praėjus laikui atrodo, kad žmonės visgi po truputį nutyla, tačiau aš vis vien reguliariai, nors kartą į savaitę, išgirstu kaip kas nors iš pažįstamų ar šiaip lipančių į troleibusus keleivių piktinasi. Bet gal nėra viskas taip blogai? Pabandysiu trumpai apibrėžt ką naudingo !sau! įžvelgiau aš.

Esu ne aš vienas pastebėjęs, kad pas mus Lietuvoje žmonės taisyklių ir nurodymų laikosi tik pirmosiomis dienomis nuo jų įsigaliojimo. Praėjus kažkokiam laikui viskas grįžta į savo vėžes ir rieda toliau, beveik taip pat kaip anksčiau. Todėl dabar, praėjus beveik pusei metų nuo priekinių durų taisyklės įvedimo, ir pasibaigus naujos taisyklės bumui, galima ramiai apžvelgti šį dalyką iš gerosios pusės.

Visų pirmą tai mažiau kontrolierių. Mažiau tai dar švelniai pasakyta, per keturis važinėjimo į universitetą mėnesius manęs nepatikrino nei vieną kartą! Nežinau šiaip kam aš išvis tą e-bilietą pildau. Akivaizdi nauda, juk 22 litus galima kur kas naudingiau panaudoti, nei pirkti mėnesinį. Su nepapildytais e-bilietais dabar važinėja moksleiviai, važinėja studentai, važinėja ir bomžai bei kiti alkašai, kuriems kelią į transportą turėjo užtvert ta priekinių durų taisyklė. Bet praktiški žmonės susigaudė, nepirko vieną dieną Upokšnio, įsigijo e-bilietą ir dabar važinėja sau ramiai. Kaip tik šiandien toks vyriškis į autobusą įsiskverbė. Nešė nuo jo dešra ir kitais rūkytais gaminiais baisiai, po kelių minučių visas autobusas jau dvokė kaip rūkykla, bet niekas nieko negali pasakyti, vyriškis juk mėnesinį turi. Tiems kas už kelionę mokėjo turėtų būti “abydna”, tačiau kai kuriems tikrai buvo tas pats. Ko čia skustis, jei vistiek nemokamai važiuoji?

Yra ir kitų gerų priekinių durų pusių. Pavyzdžiui tai, kad žmonės į transportą lipa ilgiau. Atrodytų, kad jokios naudos tame nėra, tačiau man – žmogui, kuris paskutiniu metu pastoviai skuba ir neretai vėluoja, tai tikrai naudinga. Dabar dar iš tolo pamatęs savo troleibusą/autobusą gali tikėtis, kad spėsi pribėgt. Ne tik pribėgt, bet dar ir eilėj pastovėti prie įėjimo, juk pagalvokit kiek laiko praeina kol pusantro centnerio sverianti bobutę skverbiasi pro siaurą tarpą ir kiša vairuotojui savo e-bilietą. Vairuotojai šiuo metu vos ne demonstratyviai nusisuka ir žiūri pro langą, matyt jiems “bendravimo su klientais” jau per daug. Kažkada jie turėjo savo nemažą erdvę atskirtą nuo salono, kur galėjo bent magnetofoną įsijungt, dabar deja jie tokios prabangos neturi. Trumpai tariant – galima suspėti net į tolumoje stovintį autobusą, gaila tik, kad stotelėse tenka ilgiau stovėt.

Vairuotojai vistiek dažnai nesilaiko šių naujų taisyklių. Be to, kad į bilietus jie dažnai net ir nežiūri (nors atsiranda ir aršių fanatikų), kai kurie tiesiog atidarinėja visas duris, net kai ir nėra grūsties. Prie miesto centro tokių atvejų labai mažai, tačiau kokiam užkampyje tai vos ne taisyklė, tiksliau tradicija. Aišku ypatingai kažko naudingo šiame dalyke nėra, tačiau tai labai patogu jei nori pavažiuoti tik vieną stotelę. Juk lipti pro priekines duris, grūstis pro visus iki vidurio nėra labai patogu. O jei skubi labai tai įlipai pro vidurines, pavažiavai stotelę vieną-kitą, išlipai ir bėgi kur reikia. Patogu-naujoviška-novatoriška!

Įlipus pro priekines duris, reikia sutelkt jėgas ir pabandyt prasiskverbt iki galo, nes gale visada būna laisvų vietų atsisėst. Bobutės nemėgsta važiuoti gale, todėl paeina iki troleibuso/autobuso vidurio ir toliau nejuda, taip sudarydamos kamštį. Tai ir gaunasi, kad priekis ir vidurys prikimštas, o gale atsiranda nemažai erdvės. Svarbu tik neišsigąsti darbininkų, kurie kaip senais gerais laikais gurkšnoja sau alų. Bet čia greičiau tik vasarą, žiemą net ir šie kieti vyrai šalto alaus vengia. Kartais net nežinau ką pasirinkti: bobutes priekyje ar mužikus gale(?)

Žmonės dažniau paeina pėsčiom. Centre, kur vairuotojai visgi vidurines duris atidarinėja retai, pavažiuot vieną stotelę problematiška. Kaip jau minėjau, vien pagalvojus apie tai, kad reikės dėl vienos stotelės grūstis per visą saloną, kyla mintis geriau paeit pėstute. Man tai ne problema, aš vaikščiot mėgstu. Tokio nusistatymo laikausi ne vienas aš, todėl transporte teoriškai turėtų šiek tiek sumažėti keleivių. Praktiškai to nesimato, bet bent jau žinai, kad tikimybė, jog tave pastums keleivis, bijantis nespėti išlipt, mažėja.

Iš tikrųjų tai tik menkniekiai, galėčiau pateikt dvigubai ir daugiau argumentų, kodėl šį priekinių durų taisyklė yra nesąmonė. Šią akcija galėčiau pavadint tik kaip bankrutuojančio Vilniaus transporto agoniją. Tačiau daugumos nuomonė niekam nerūpi. Svarbu tik, kad atvažiavę anglai (kurių pas mus kaip grybų po lietaus) pasijaustų jaukiai kaip Londone

Dviratis su skambučiu šiais laikais tapo gana retas dalykas. Vieni teigia, kad tai būtinybė, o kitiems tiesiog nusispjaut. Asmeniškai aš dar turiu tokį mandrą prietaisą kaip skambutį. Nors ir naudoju jį retai aš visada pritardavau tai žmonių daliai, kurie mano, jog skambutis yra būtinas dviračio atributas. Tačiau po vakarykščio pasivažinėjimo pradėjau abejoti.

Vilniaus centre dviratininkų takų galime rasti ganėtinai daug palyginus su užmiesčiu. Kadangi labiau mėgstu prasinešt po pievas, pelkes ir plentus, nei trintis mieste tarp žmonių masių, tai dviratininkų takai man yra retenybė. Gerai kai dar bent šaligatviai yra, nes kartais ir keliuku, kur mašinos “skraido”, pavažiuot tenka. Romantika . Tai va, išsiruošiau vakar Antavilių ežero aplankyt.

Kelias nelabai ilgas, laisvai galima per 40 minučių nulėkt, tačiau ir nelabai malonus – senas asfaltuotas šaligatvis, kur dėl didelių duobių kiekio neįmanoma normaliai įsibėgėt. Gana greit pasiekiau ir patį Antavilių miestelį (ar rajoną, gyvenvietę…). Ten kelias jau ganėtinai geras, nuo kalniuko galima virš 40 km/h išspaust. Tačiau šaligatvių ten nėra. Žmonės, dviratininkai ir automobiliai juda vienu bendru keliu.

Važiuodamas kelioliką kilometrų per duobes kalniukas su gera danga pasirodė tikru lobiu, kurio negalėjau praleist. Lekiu aš tuo keliu, žiūriu žmogus prieky eina. Pralenkiau jį dideliu greičiu. Išart į galvą šovė mintis, kad jei žmogus bent kiek būtų pakeitęs savo krypti, aš jį partrenkčiau – susižalotume kartu. O štai jau priešais mane ir apkūni moteriškė žygiuoja. Dėl visą ko iš tolo perspėjau ją dviračio skambučiu. Tačiau įvyko netikėtas dalykas. Vietoj to, kad ramiai žengt į pakelę ir praleist mane, moteriškė išsigando ir pradėjo blaškytis tai po kairę, tai po dešinę. Ne ypač linksma situacija . Pradėjau stabdyti, bet jau buvo per vėlu ir vairu kliudžiau jos ranką. Susimėtė vairas, vos sugebėjau išlaikyti pusiausvyrą ir nenugriūti. Tuoj pat išgirdau porą “gražių” žodžių į savo adresą. Ironiškai gavosi. Neskambinęs skambučiu ramiausiai aplenkiau žmogų, o perspėjęs iš tolo vos nesužalojau.

Dabar man skambutis yra toks prietaisas, kurį naudosiu tik gerai prieš tai pagalvojęs. Padariau išvada, kad matant žmogų geriau pristabdyt, nei gąsdint skambučiais ar pasikliauti likimu

Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!

Gal kažkam tai įprastas dalykas, bet man pasirodė keista, jog žmonės pristato stulpelių su spynelėm, kad niekas neužimtų jų aikštelės. Nejaugi tokie turtingi, kad privatizavo vietą ir stato čia spyną legaliai? Abejoju…

Šuo geriausias žmogaus draugas? Ne, geriausias draugas yra automobilis! Jis lygiai taip pat reikalauja savo kilimėlio. Na gal šiek tiek sintetino, bet vis tiek kilimėlio.

Kad važiuojančiam naminiam gyvūnui nebūtų šalta, ant jo galima užmesti skudurą. Dabar 30 metų trantas neapsibraižys ir nesusirgs šaltą žiemą gripu. Praktiška! Patogu! Gražu (?)!

Na o štai aikštelė kiemo vierchui. Mažai to, kad ant pakilos, tai dar ir stulpelis didžiausias. Užlenktas toks – su dviguba apsauga Ant šios pakilos dažniausiai stovi, apklijuota lipniaške, Volga – kiemo puošmena.

O čia dalykas įdomesnis – autoservisas po atviru dangum. Sugedo kažkas? Nebėda – pasitaisyk pats lauke. O pailsėt galima ant patogios kėdutės autoserviso duobėj.

Smagus toks kiemukas, pralinksmino mano apatišką nuotaiką Beje labai norėčiau padėkoti šio kiemo namų gyventojams. Kai tik išsitraukiau fotoaparatą „kaip griaustinis iš dangaus“ pasirodė bobutė rėkdama:

Parodzykit jusū pažЫmėjimas!

Ši moteris dar labiau praskaidrino mano nuotaiką, ypač kai pradėjo skambint policijai, kuri neatvažiavo