Visų pirmą mums reikės:

1. Skaitmeninio veidrodinio fotoaparato (DSLR).
2. Bet kokio adapterio fotoaparatui (aš naudojau M42 -> Nikon).
3. Plonos skardos.
4. Adatos (kuo mažesnės).
5. Švitrinio popieriaus.
6. Lipnios juostos.

Taigi, išpjauname iš skardos ratą, kuris uždengtų adapterio paviršių. Rato viduryje su adata praduriame labai mažą skylutę. Prisiminkite, kuo mažesnė skylutė – tuo ryškesnės bus nuotraukos. Toliau su švitriniu popieriumi nušlifuojame visą skardinį ratą (iš abiejų pusių), kad viduryje esanti skylutė būtų kuo apvalesnė ir lygesnė. Su lipnia juosta prilipdome mūsų skardinį ratą prie adapterio ir gautą konstrukciją uždedame ant fotoaparato. Turėtų gautis maždaug taip :

Štai ir viskas. Dabar galime testuoti pinholą. Fotografuojant patartina visada naudoti stovą, nes su tokia maža skylute net saulėtą dieną teks naudoti gana ilgus išlaikymus.

Rezultatai būtų geresni jei būčiau padaręs dar mažesnę skylutę. Taip pat išryškėja vienas neigiamas dalykas. Fotografuojant su tokia maža skylute matosi visos dulkės ant matricos, kurių iki f16 (fotografuojant su objektyvu) beveik nesimato. Tačiau iš kitos pusės tai priduoda nuotraukoms daugiau pinholiškumo .

Nemanau, kad tokį pinhole galima lyginti su tikru – juostiniu, tačiau pasidaryti iš neturėjimo ką veikti visai smagu

Tais laikais kainavo net 16 rublių

O pagaminta buvo “Pabradės skaičiavimo prietaisų gamkloje”. Tikras Madė in Pabradė!

Deja dėl drėgmės ant dėžutės neišliko antspaudo su pagaminimo tada, tačiau viduje esančiame garantiniame talone pažymėta 1990 11 20 (nors jau po kovo 11, bet vistiek visur užrašyta LTSR )

Kartoninės dėžutės viduje radau plastmasinį dėklą, kuriame ir buvo pati blykstė “Saulutė”.

Įjungiau aš fotoblykstę į rozetę, paspaudžiau test mygtuką ir pyst visame bute dingsta elektra! Žinoma aš juokauju “Saulutė” ir po 20 metų suveikė kaip reikia. Norėčiau ją išbandyti su skaitmeninę technika, tik reikia sugalvoti kaip saugiai pajungt, kad nesudegint fotoaparato

Lietuvos televizijos pastatas yra gana nemažas ir painus, todėl jame galima nesunku pasiklysti. Pirmame aukšte randasi nedidelis televizijos muziejus. Ten galima apžiūrėti sovietų laikais naudotą techniką: telekameras, apšvietimo lempas (ant kurių galima kepti kiaušinienę), spintos dydžio video magnetofoną, senus mikrofonus, televizorius ir kitą nenaudojamą įrangą. Pažiūrėti visai įdomu, tačiau kažko labai ypatingo ten nebuvo. Patiko kabanti nuotrauka, kur nupaveiksluotas sėdintis prie stalo diktorius su kostiumu ir laiko savo kojas inde su šaltu vandeniu. Senovinis kaitinimo apšvietimas iš studijos padarydavo tikrą pirtį

Anksčiau nežinojau, kad tais laikais Lietuvoje kažkas naudojo Sony produkciją

Po muziejaus pamačiau gana nemažą studiją, kurioje darbuotojai statė dekoracijas ir pajunginėjo techniką.

Jei anksčiau apšvietimas iš televizijos padarydavo pirtį, tai dabar čia galima sušalti, ant lubų kabančio naujoviškos lempos jokios šilumos neskleidžia.

Paskui apsilankiau pagrindinėje Lietuvos Televizijos studijoje, ji paliko man didžiausią įspūdį. Vien pažiūrėjus į lubas baisu darosi:

Visas šis apšvietimas yra valdomas per specialų pultą apačioje, kur keičiamas jus intensyvumas ir švietimo kryptis. Vien paspaudus mygtuką bet kuri iš lempu gali nusileisti iki pat grindų, kur ją gali pakeisi ar uždėti filtrus.

Tuo metu jokių filmavimų nevyko, todėl galima buvo ramiai pavaikščioti ir apžiūrėti viską. Turėjau galimybę prisėsti prie krano, kamera kaba kažkur prie lubų, o visas valdymas atliekamas apačioje prie pulto. Jis labai priminė FPS žaidimą. Valdymas yra labai jautrus, todėl perprasti jo per kelias minutes nepavyko. Prie šio krano pritvirtinta kamera gali judėti tik dviem dimensijom, tačiau šioje studijoje to visiškai pakanka.

Be krano šioje studijoje naudojamos dar keturios profesionalios Ikegami televizinės kameros su Canon optika. Jos užstatytos ant hidraulinių stovų su ratukais, todėl panoramuoti yra ypatingai smagu

Vėliau, labai trumpam, užsukau į patalpą, kur įrašinėjamas garsas, bei į žinių filmavimo studiją.

Na gerai, o dabar atspėkit kas be Keno loto yra filmuojama šioje studijoje ? :

Neatspėjot – A.Čekuolio laida!

Vėliau pamačiau labai svarbią patalpą – vietą kur gimsta tiesioginis eteris. Čia dirba labai aukštos klasės specialistai. Lietuvos televizija šiuo metu naudoja geriausią garso pultą Lietuvoje:

Kitoj kambario pusėje stovi pultas, kuris yra naudojamas tiesioginio eterio metu. Čia sėdintis žmogus yra atsakingas už viską, ką mes matome savo dėžėse. Iš čia vyksta kamerų perjungimas, bei duodamos komandos operatoriams. Vaizdas iš visų kemerų stebimas per per monitorius:

Dar liko neaplankyti dešimtys (o gal net šimtai) kambarių, kur dirba montuotojai, režisieriai ir kiti svarbūs darbuotojai. Apsilankymas čia man paliko didelį įspūdį, tačiau pagalvojus, kad turint tokius specialistus, tokias galimybes ir tokią techniką, dažniausiai savo ekranuose matome laidas pensininkams ar grojančius folk. muziką kaimiečius, darosi šiek tiek liūdna. Dabar labai norėčiau pamatyti kaip dirba pavyzdžiui LNK

Šią nuotrauką padariau 2009 sausio 2 dieną Antakalnio miškuose. Tikriausia slidinėjančiam žmogui raktai iškrito iš kišenės, o vėliau juos kažkas užkabino ant šakos. Sprendžiant iš metalo korozijos, raktai ten kabo jau ilgai. Prisimenu kaip dar mintyse save pastačiau į pametusio žmogaus vietą. Turbūt nesmagu lakstyt po visą mišką raktų beieškant, o vėliau kviesti avarinę, kad grąžint automobilį į miestą . Pamesti kažką visada nesmagu, tačiau aš gavau vieną (ne ypač reikšmingą ir ne ypač gražią) nuotrauką į savo didįjį archyvą!

Tuo ir būtų viskas pasibaigę, bet šiandien – lygiai po vienerių metų ir vienos dienos – 2010 sausio 03 aš grįžau ir į tą pačią vietą ir radau tuos pačius raktus, kabančius ant tos pačios šakos

Per metus su jais galėjo daug kas nutikt, juk jie kaba taip arti takelio, tačiau raktai išliko iki šiol. Ir, prisipažinsiu, man buvo tikrai malonu vėl juos ten atrast. Dalykas, galima sakyt, nereikšmingas, bet jis pakėlė man nuotaiką visai dienai. Dabar bandysiu stebėt ar kitais metais raktai dar kabės ant šakos

Draugai, užsiėmę savais reikalais, mane “išdavė”, todėl į parodą teko eiti vienam. Na, tiksliau kompaniją man palaikė mano ištikimas fotoaparatas Paroda vyko gana didelėje salėje. Aplinka pasirodė gana oficiali lyginant su Nikon prezentacija. Lietuvių kalbos ten nesigirdėjo, dauguma žmonių kalbėjo angliškai arba rusų kalba. Prie pat įėjimo stovėjo stendas skirtas audio įrašymui. Galima buvo apžiūrėti kokybiškus mikrofonus, bei aparatus skirtus garso lygiui matuoti. Palaikyti rankose, įjungti/išbandyti nebuvo įmanoma, todėl šis stendas buvo žmonių neviliojo. Toliau stovėjo staliukas su profesionaliais monitoriais. Nesu specialistas šioje srityje, tačiau spalvas jie atvaizduoja puikiai. Net mažiausias egzempliorius rodė beveik Full HD raiška.

Vėliau buvo galima išbandyti semi-pro kameras. Didelį įspūdį paliko Sony Z5, na o Sony EX1R net buvo skirta speciali vieta, ši kamerytė tiesiog “lipo prie rankos” dėl savo patogaus valdymo. Taip pat jos vaizdas prastame apšvietime man pasirodė geriausias tarp šios klasės kamerų.

Anksčiau galvojau, kad miniDV kasetės jau greitai bus išstumtos, tačiau pastebėjau, kad net naujausiuose kamerose jos sutinkamos dažniau nei kokios kitokios laikmenos.

Taip pat buvo ir profesionalių ir beprotiškai brangių kamerų. Čia eiliniam mėgėjui apie tokias reikia tik svajot

Dar parodoje buvo pristatytos AVID montažinės. Iškart užsinorėjau spalvotos klaviatūros

Vėliau vyko seminaras. Jame buvo aptarti dabartiniai HD formatai, bei jų ateitis. Net anksčiau negalvojau, kad jų tokia įvairovė, o vieno standarto nėra.

Prezentacija man pasirodė tikrai įdomi ir naudinga. Jei panašūs dalykai taip ir toliau vyks kas savaitę, tai aš tikrai už

Kartu su draugu Robertu atėjome į salę apie 12 valandą. Salė ganėtinai nedidelę, kurioje buvo nemažai žmonių. Prie lango stovėjo ilgas stalas ant kurio buvo sudėti įvairūs gaminiai. Tai buvo pora kietų muilinių, telekonverteriai (1,4x ir 2x) ir daugybė įvairių objektyvų. Pradedant nuo plačiakampių ir baigiant 400mm tele-monstrais. Taip pat ant stalo gulėjo Nikon D300s (nuostabus daiktas), o kampe ant stovo stovėjo jo didenybė D3s su 400mm f2,8!!!

Šis daiktas šaudė kaip kulkosvaidis. Iš tiesų profesionaliausias fotoaparatas kurį tik laikiau rankose. Tokio greito automatinio fokusavimo dar nemačiau. Tačiau D300s valdymas man pasirodė kur kas draugiškesnis, sakyčiau jis labai daug patobulėjęs nuo D200 laikų. Toliau mane gana maloniai nustebino COOLPIX S1000pj muilinė, turinti integruotą projektorių. Smagu labai – nufotkinai ir žiūrėk tiesiai ant sienos S70 man pasirodė kur kas mažiau patrauklus aparačiukas. Kalbant apie fotoaparatus, mygtukai man yra kur kas labiau patogūs nei jutiklinis ekranas ant kurio pirštų antspaudai matosi kaip nežinau ant ko. Tačiau merginoms jis turėtų patikt Daugiau fotoaparatų nebuvo, kas man pasirodė ganėtinai keista, galėtų ir daugiau naujesnių modelių parodyt.

Tačiau optikos buvo tikrai nemažai. Ir galiu pasakyti, kad visiškai nesijaučiau nuskriaustas su savo D40, kuris neturi fokusavimo varikliuko kūnelyje. Beveik visi ten esntys objektyvai turėjo AF-S, todėl su fokusavimu problemų nebuvo. Neskaitant visų ultra sunkių, ultra didelių ir ultra brangių stiklų, didelį įspūdį man paliko 10-24mm f/3.5-4.5G plačiakampis ir 16-85mm f/3.5-5.6G. Tamsūs, tačiau tvirti ir kokybiški. Tie, apie kuriuos dar leidi sau pasvajot Na o visokie 200-400mm, 400mm ir t.t. atrodė išvis kaip kažkas nerealaus. Po jų koks nors 70-200mm f/2.8G buvo kaip pūkelis Šviesa patalpoj buvo neideali, net su pilnai atidaryta diafragma reikėjo kelt ISO.

Tikrai nesigailiu, kad apsilankiau, lauksiu kitų Nikon bandymų dienų

Važiuodami per Antakalnio rajoną Vilniuje tikriausia net nepastebėsite prie Neries stotelės esantį apgriautą pastatą. Jis gerai pridengtas reklaminiais skydais ir medžiais. Anksčiau ten buvo kažkokia gamykla, vėliau restoranas “Svirnas”. Būtent tokiu pavadinimu šis pastatas ir pažįstamas daugumai žmonių. Esu mėgėjas palandžioti, todėl nusprendžiau ten apsilankyti. Duobkasys ir mc_bosas draugiškai sutiko ten nuvykti kartu.

Priėjome prie Svirno iš kiemo pusės. Ten yra patogesnis įėjimas, tačiau aplinkui daug šiukšlių. Kartais prie šio įėjimo miega bomžai, kvapelis nekoks, bet šį kartą jų nebuvo.

Pirmasis pastato aukštas yra tikra šiukšlių karalystė. Aplinkui beveik nepraeinami griuvėsiai. Ant grindų guli daug apdegusių rūbų.

Neužsilaikę ten per daug pradėjome lipti laiptais į antrą aukštą. Grindys čia apgriautos kaip po bombardavimo. Vaizdas man pasirodė tikrai įsimintinas. Girdi kaip Antakalnio gatve lekia automobiliai, o pats esi tokioje “Stalkerinėje” aplinkoje.

Trečiasis aukštas. Kiek jaukesnė patalpa, palyginus su praeitom. Yra net nedidelė laužavietė, kur tikriausia naktimis šildosi benamiai.

Pragriauti laiptai į antrą aukštą

Grindys man čia priminė Afrikos dykumas su suskilinėjusia dirva.

Pro skylę sienoje matyti kaip ant šalia esančio priestato stogo “laisvieji menininkai” sukūrė įdomią kompoziciją. Laukiu tos dienos kai Google palydovas vėl fotografuos Vilnių

Visur grindyse yra skylės, jei nežiūrėt sau po kojom – galima įkrist.

Lifto šachta

Laiptai vedantys ant stogo yra nugriauti. Vietoj jų yra padėtos senos durys ir keista metalinė konstrukcija. Sakyčiau buvo truputį baisu ten lipt.

Po to patekom į labai nemalonų kambarį, iš kurio tiesiai ant stogo.

Ten jau žolės auga. Mačiau net nedidelį berželį.

Sena muilinė

Tačiau Svirno mums buvo maža,  todėl patraukėme į šį daugiabutį. Durys ant stogo nėra rakinamos, galima pasigrožėt Vilniaus panorama.

Tik laidai kabantys iškart virš galvos ne ypač džiugino!

Galiu teigt, kad turiningai praleidome laiką. Reikia ieškoti kitų apleistų vietų!

Visu pirmą jums tikriausia yra įdomu kokiu fotoaparatu aš šaudžiau? Nieko ypatingo, tai senas ZENIT 122 su kitiniu objektyvu Helios-44-2. Naudojau nebrangią FujiFilm ISO200 juostą. Technika pati paprasčiausia.

Visu pirmą aš labai džiaugiuosi, kad rūsyje radau tarybinį mokyklinį skaidrių projektorių “Спутник 2″. Be šio prietaiso nieko nesigautų. Daiktas senas, bet beveik nenaudotas. Tai ir atrodo kaip naujas. Net yra likusi originali dėžutė su daug priedų ir atsarginėmis dalimis. Labai man patinka tokie daiktai.

Ant sienos pakabinau A4 formato lapą (dabar galvoju, kad reikėjo didesnio) ir įjungiau projektorių. Negatyvinis vaizdas nėra labai gražus, tačiau kol kas tai nėra svarbu. Sekantis etapas yra pastatyti skaitmeninį fotoaparatą ant stovo ir nufotografuot rodomą vaizdą. Pageidautina, kad kambaryje būtų tamsu. Kad nesudrebinti stovo geriausia yra įjungi laikmatį arba naudoti distancinį pultelį.

Gautą nuotrauka atidariau su Photoshopu ir paspaudžiau Ctrl + I, kad negatyvą paversti į pozityvą. Paskui dar šiek tiek reikia paredaguoti spalvas, kontrastą. Gavau tokius vaizdelius:

Vaizdai puikia kokybe neišsiskiria, tačiau rezultato aš tikėjausi prastesnio. Todėl esu patenkintas. Ir dar kartą pasakysiu – juosta yra jėga!

Laimėtojai bus atrinkti nešališkos portalo komisijos už įdomiausias, juokingiausias, kūrybiškiausias idėjas.

Todėl kiek pasvarstęs nusiunčiau savo stop-motion filmuką (HD).

Tikrai apsidžiaugiau kai gavau šį prizą, tuo labiau kad internetiniuose konkursuose anksčiau dalyvaut neteko.

Prijungęs aušintuvą pastebėjau, kad CPU temperatūrą gerokai krito, kažkur ~4-5 laipsniais, skleidžiamo garso taip pat labai mažai, ypač liginant su standartiniu Intel kūleriu. Į ventiliatorių dar yra įtaisytas žalias šviesos diodas, kurio šviesa matoma net kompiuterio korpusui esant uždarytam. Plačiau galima pasiskaityti Overclock.lt apžvalgoje.

Turėčiau dabar tylų kompą jei ne “piktasis” vaizdo plokštės aušintuvas

Po trijų valandų skrydžio lėktuve, kuriame kažkodėl buvo labai šalta, jau buvom Ispanijoje. Oras geras, karšta, net kvėpuot sunku. Sėdom į autobusą, kuris turbūt dar nuo Franko laikų rieda, nuvažiavom iki viešbučio “Fenals Garden”, kuris randasi Lloret De Mar kurorte. Tiksliau kurorto nuošalėj, ten kur mažiau žmonių, triukšmo ir t.t. Viešbučiu likau patenkintas. Išties nežinau ar jis tikrai yra vertas tų 4*, bet maistas buvo geras, aptarnavimas malonus, kambarius valė kasdien – vienu žodžiu viskas tvarkoj. Tik vaizdas pro langą buvo nelabai geras – gatvė, tačiau nedidelis triukšmas užmigt netrukdė.

Kurorte yra daug info centrų turistams, kur galima gauti naudingos informacijos apie autobusų tvarkaraščius, ekskursijas ir t.t. Ten dirbantys žmonės puikiai kalba angliškai, esant kokiai bėdai maloniai padeda. Tokio dalyko turistai dažnai pasigenda kitose šalyse.

Kitas dvi dienas deginomės paplūdimy. Bendras pliažas nelabai patiko, ten daug žmonių, visi laksto pirmyn atgal, todėl įsitaisėme ant olų. Jūra šilta, gali nors valandą maudytis. Po vandeniu daug žuvyčių, bei kitų jūros gyventojų.

Dar kai važiavom autobusu į viešbutį mums buvo pasakyta, kad pavojingųjų jūros ežių Ispanijoje nėra. Tai netiesa! Čia jų ne ką mažiau nei Kroatijoje ar Graikijoje. Jei smėlėtame paplūdimyje jų ir mažiau, tai nuplaukus toliau nuo kranto, ar priartėjus prie olų, galima jų rasti gana nemažai. Nuplaukęs prie vienos gražios olos po vandeniu suskaičiavau net 8 teniso kamuoliuko dydžio ežiukus maždaug viename kvadratiniame metre. Nesmagu …

Sėdėti vietoje nemėgstame, todėl praleidę dvi dienas prie jūros išvykome į vieną iš gražiausių Europos miestų – Barseloną. Nuo mūsų kurorto reikėjo autobusu pavažiuoti iki Blanes, o iš ten greitas traukinys važiuoja iki Barselonos. Tądien buvo apsiniaukę, kas yra labai gerai. Ne taip karšta, todėl galima viską apžiūrėti nesijaučiant kaip pirtyje. Išlipome Plaça de Catalunya aikštės metro stoty (taip, tarpmiestinis traukinys važiuoja ir metro bėgiais). Aikštėje galima nusipirkti turistinio (bestogio) autobuso bilietą. Tai labai patogu. Važinėji sau po miestą, klausai per ausines informaciją apie objektus. Galima išlipti bet kurioje šių autobusų stotelėje, apžiūrėti objektą ir tęsti kelionę jau kitu autobusu. Yra trys autobusų maršrutai: raudonas, mėlynas, žalias. Mes nusipirkoe dviejų dienų bilietą už 28 eurus (vienos dienos berods 24 eurai). Per dvi dienas be šių autobusų tikrai nepamatytume tiek daug. Miestas man labai patiko. Sagrada Família, Gaudi parkas, gotikinis senamiestis. Miestas labai įvairus, toks jausmas kad čia yra visko. Čia gali pasijausti ir kaip viduramžiais, ir kaip moderno laikais. Čia yra vietos ir poilsiui, ir verslui, ir sportui. Visi pastatai dera vienas prie kito, išlaikomas bendras miesto stilius, kas yra labai nelengva, kai jis toks didelis. Taip pat pasirodė, kad turistų čia daugiau nei vietinių. Dar miestas yra garsus savo kišenvagiais, tačiau laimei susidurt su jais neteko.

Pradėjome mes nuo raudono maršruto. iškart aplankėme Sagrada Família. Išties didingas statinys, jis dar yra nebaigtas, tačiau vistiek palieka labai didelį įspūdį. Aplink žmonių kaip pri… (nors ką čiau jau sakyt, aš juk buvau vienas iš jų). Į vidų patekt deja neteko, būtume prastovėje eilėse labai ilgai, o Barselonoje kiekviena minutė mums buvo svarbi.

Įsėdome į savo autobusą ir pradėjome judėti Gaudi parko link. Iš tiesų gražus parkas ant kalno viršūnės. Čia randasi keli puikus moderno stiliaus pastatai, daug augalų ir jaukūs takeliai. Taip pat iš čia galima stebėti miesto panoramą.

Dar iš Gaudi parko pamatėme Tibidabo kalną ir ant jo didingai stovinčią bažnyčią. Patraukėm ten. Pakeliui pasivažinėjome tramvajumi, kuris Barselonos gatves šturmuoja jau daugiau kaip šimtą metų ir iki šiol veikia Viršūnę galima pasiekti tiek serpantinais, tiek funikulieriumi. Ant kalno viršūnės dar stovi kažkoks 5* viešbutis ir atrakcionų parkas. Bažnyčia iš tolo atrodė daug gražiau nei iš arti, viduj irgi nieko ypatingo – paprasta katalikų bažnyčia. Vaizdas nuo kalno tikrai geras, bet nedaug geresnis nei iš Gaudi parko. Jei turėtume daug laiko, tai gal ir verta aplankyt, bet šiaip yra Barselonoje ir įdomesnių vietų.

Dar aplankėm dešimt objektų. Įspūdžius galima aprašinėti valandų valandas, todėl bandysiu išsisukti pakišant jums tik nuotraukas

Nuvykti į miestą lengvą, bet grįžt yra problemą. Traukinių sitema yra tokia paini, šlykšti ir nenuspėjama, kad niekada nesi tikras ar važiuoji reikiamu traukiniu. O darbuotojų, kurie galėtų padėt yra mažai. Todėl dažnai tekdavo tiesiog klaust žmonių kur važiuoja šis traukinys.

Nors važiavome į miestą dvi dienas iš eilės visko ko norėjome nepamatėm. Tam ir mėnesio būtų mažas. Bet geras ir šiltas jausmas liko. Tai vienas iš gražiausių miestų kurį tik mačiau.

Sekančias dvi dienas vėl voliojomės paplūdimy. Vakare buvom nuėję į kurorto centrą (kaip gera, kad mes ten negyvenom ). Ten verda naktinis gyvenimas. Girti britai vos nevemia nuo savo viešbučio balkonų, dideliu greičiu juodukai lekia per gatves ir garsiai leidžia “gangsta riapą”, būriais laksto rusai su savo kaprizingais vaikais ir žviegiančiom žmonom. Visur šiukšlės, laksto restoranų padavėjos. Visi “tūsina” kiek tik gali. Mums to nereikėjo ir laimėj to ir negavom.

Ir septinta kelionės dieną išsimaudėm paskutinį kartą, atsisveikinom su jūros ežiais ir išskridom atgal į Lietuvą. Nors šį kartą bomžturitaut (čia miegot kur papuola, pamatyt daugiau už kuo mažiau $ ir t.t.) neteko kelionę likau labai patenkintas, vien Barselona ko verta. Tačiau 7 dienų pasirodė per maža, bent 10 būtų geriau.

—

Gamta. Visa Viduržemio jūros gamta yra panaši. Čia daug miškų. Nors dieną retai kada būna mažiau nei +30, prie karščio greit priprantama. Bet saulės vertėtų saugotis, apdegt čia galima gana per trumpą laiką.

Gyvūnai. Prie pat jūros gyveno laukinės katės, kurios kiauras dienas gulėjo po krūmais ir laukė, kol joms atneš maisto Atskrisdavo ir dideli nenaudėliai, kaip žuvėdros tik didesni, ir atimdavo kačių maistą. Taip pat teko matyti gaudančių žuvis po vandeniu paukščių.

Žmonės. Pastebėjau, kad beveik visi aprašantys savo keliones pamini super-duper draugiškus žmones. Čia žmonės man draugiškais nelabai pasirodė. Toks jausmas, kad čia tau šypsosis ir maloniai aptarnaus tik kol moki pinigus, toks arabiškas bruožas pasakyčiau. Pavyzdžiui Kretoje ar kur kitu to nepastebėjau, Jauni žmonės labiau linkę bendrauti. Vyresni kiaurai praeina, net kai akivaizdžiai matosi, kad kažkoks turistas pasimetė ir jam reikia pagalbos surast kelią. Jei pametėt bilietą ar neturit moksleivio ar studento pažymėjimo galit būt pasiruošę tam, kad čia jūsų niekas nepagailės ir teks sumokėt visą kainą. Dar pastebėjau keistą dalyką. Vaikai čia rūko maždaug nuo 12 metų ir svarbiausia daro tai kartu su tėvais. Nešioja cigaretes taip, kad jos pusiau išsikištų iš kišenės, kad visas pasaulis matytų ką jie rūko. Ką padarysi, vaikai pietuose bręsta greičiau. Traukiniuose dažnai groja vyrukai akordeonais, dar pasileidę būmčiką per magnetofoną. Toks jausmas, kad žmonės duoda jiems pinigų tik kad jie nustotų grot O metro galima sutikt pietų Amerikos gyventojų su dūdelėm ir smaukais. Barselonoje pastebėjau gėjų porelių. Čia jie vaikšto gatvėmis ir beveik laižosi visiems bematant, man tai yra nežmoniškai šlykštu, nenoriu, kad Lietuvoj taip būtų. Gerai, užtenka čia gąsdint, kažkaip čia surašiau tik blogus dalykus… Tiesiog norėjau pasakyti, kad kitose aplankytose šalyse žmonės man pasirodė draugiškesni.

—

Patariu aplankyt Ispaniją visiems