Štai taip ji atrodo dabar. Žodžių čia daug nereikia, nėra studijos – nėra kino. Labai nesitiki, kad viskas yra kaip yra, juk dar prieš porą metų lankiausi ten: neremontuotoj, neprižiūrėtoj, niekam nereikalingoj, bet vis dar veikiančioj.

Griovimo darbai dabar vyksta sparčiai, didžioji dalis studijos pastatų jau nugriauta. Visa teritorija aptverta tvora, tačiau į vidų patekt vis vien galima be didelių sunkumų. Teritorijoje budi apsauginis savo budelėje, tačiau šįkart jam matyt labiau rūpėjo televizorius nei mano persona.

Nuotraukoje matosi pagrindinis pastatas, kuriame buvo administracija ir kelios filmavimo studijos.

Griovio vietoje buvo filmavimo rekvizito pastatas. Ten dar visai neseniai buvo galima rasti įvairių daiktų ir kostiumų, pradedant Romos legionierių šarvais ir baigiant SS uniformom.

Šio griovio vietoj buvo didžiulis filmavimo paviljonas su daugybe šviestuvų, fonų ir t.t. Paskutiniais kino studijos gyvavimo metais ten filmuodavo TV reklamas.

Ekskavatoriaus vietoje prie sandėlio stovėjo realaus namo dydžio butaforinė pilis, o už pilies didžiulis green-screen’as.

Vagonėliuose dega šviesa, tikriausia ten nakvoja darbininkai.

Žiūrėti į visą tai ypatingai nemalonu. Greitu laiku ten turėtų išdygti netradicinės orientacijos namukai iš kartono, priklausantys bankams. Lietuvos kino studiją žadama perkelti kažkur už Vilniaus, kur žemė pigesnė, tačiau aš labai abejoju, kad tai bus padaryta. Dabar tik galima konstatuoti studijos galą ir kino pramonės Lietuvoje galą taip pat.

Draugai, užsiėmę savais reikalais, mane “išdavė”, todėl į parodą teko eiti vienam. Na, tiksliau kompaniją man palaikė mano ištikimas fotoaparatas Paroda vyko gana didelėje salėje. Aplinka pasirodė gana oficiali lyginant su Nikon prezentacija. Lietuvių kalbos ten nesigirdėjo, dauguma žmonių kalbėjo angliškai arba rusų kalba. Prie pat įėjimo stovėjo stendas skirtas audio įrašymui. Galima buvo apžiūrėti kokybiškus mikrofonus, bei aparatus skirtus garso lygiui matuoti. Palaikyti rankose, įjungti/išbandyti nebuvo įmanoma, todėl šis stendas buvo žmonių neviliojo. Toliau stovėjo staliukas su profesionaliais monitoriais. Nesu specialistas šioje srityje, tačiau spalvas jie atvaizduoja puikiai. Net mažiausias egzempliorius rodė beveik Full HD raiška.

Vėliau buvo galima išbandyti semi-pro kameras. Didelį įspūdį paliko Sony Z5, na o Sony EX1R net buvo skirta speciali vieta, ši kamerytė tiesiog “lipo prie rankos” dėl savo patogaus valdymo. Taip pat jos vaizdas prastame apšvietime man pasirodė geriausias tarp šios klasės kamerų.

Anksčiau galvojau, kad miniDV kasetės jau greitai bus išstumtos, tačiau pastebėjau, kad net naujausiuose kamerose jos sutinkamos dažniau nei kokios kitokios laikmenos.

Taip pat buvo ir profesionalių ir beprotiškai brangių kamerų. Čia eiliniam mėgėjui apie tokias reikia tik svajot

Dar parodoje buvo pristatytos AVID montažinės. Iškart užsinorėjau spalvotos klaviatūros

Vėliau vyko seminaras. Jame buvo aptarti dabartiniai HD formatai, bei jų ateitis. Net anksčiau negalvojau, kad jų tokia įvairovė, o vieno standarto nėra.

Prezentacija man pasirodė tikrai įdomi ir naudinga. Jei panašūs dalykai taip ir toliau vyks kas savaitę, tai aš tikrai už

Tikiuosi mano blogą kartais aplanko filmo „Stalkeris“ fanai. Norėčiau šiek tiek prisiminti jį. Šiam (nepabijosiu to žodžio) ŠEDEVRUI šiemet sukanka trisdešimt metų, tačiau geresnės (čia mano asmeninė nuomonė) psichologinės dramos už Andrejų Tarkovskį dar niekas sukūręs nebuvo. Ir bendrai galiu pasakyti, kad tai geriausias filmas kurį tik buvau matęs. O svarbiausia, kad prieš kelias dienas turėjau laimės aplankyti vietas kur vyko Stalkerio filmavimai.

Apie siužetą nepasakosiu, tai galima pasiskaityti čia, čia, čia ir čia. Nors geriau vieną kartą pažiūrėti, nei šimtą kartų paskaityti. Jį iki šiol galime nusipirkti, ar išsinuomoti (yra ir kitų būdų gauti Stalkerį).

Filmas buvo kuriamas Estijoje, sostinėje ir aplink ją. Pirmoji, ir pagrindinė, vietovė kurią aplankiau, buvo hidro-elektrinė, pusiau apgriauta, negalinga, tačiau neseniai modernizuota ir vis dar veikianti:

Vieta tiesiog nuostabi. Ūkanotas oras padarė savo darbą – pasijaučiau kaip filme. Aplinkui daug medžių. Toks jausmas, beveik niekas nepasikeitė nuo filmavimo laikų. Paėjus šiek tiek nuo pagrindinio pastato galima pamatyti stulpelius ant kurių sėdėjo herojai patekę į zoną:

Kanalas kuriame gulėjo Stalkeris, kai prie jo buvo pribėgęs šuo dabar yra užpildytas vandeniu:

Elektrinės viduje viskas pasikeitė kur kas labiau. Naujai nutinkuotos sienos, ūžia turbinos. Pakeistos durys už kurių filme skambėjo telefonas:

Filmo pradžia buvo filmuojama beveik Talino centre, neveikiančioje gamykloje:

Prieš kelis mėnesius geležinkelio bėgiai, kuriais važiavo filmo herojai, buvo išardyti – labai gaila. Liko tik siauras akmenukų takelis:

Trečioji vieta kur teko pabuvot – tai laukas esantis tarp Talino ir Maardu. Čia buvo filmuojamas įžengimas į zoną. Filme taip tikroviškai atrodžiusios tankų nuolaužos iš tikrųjų buvo tik dekoracijom, todėl jų nebeliko:

Įspūdis man liko didžiulis. Buvau ten kur buvo filmuotas mėgstamiausias filmas, buvau ten kur kūrė mėgstamiausias režisierius!

Bet galima padaryti, kad skaitmeninis filmas atrodytų kaip filmuotas ant kinojuostos. Čia labai padeda 35mm adapteriai – daiktai prisukami prie kameros ryškumo gyliui reguliuoti. Gaunamas tarsi kino efektas. Geras to pavyzdys – Tado Vidmanto „When technic is better than idea“. Bet tokie adapteriai nėra pigūs, o savos gamybos ne visada garantuoja gerą rezultatą.

DOF (Depth of field, liet. Ryškumo gylis) gali būti keičiamas ir su programomis. Radau, kaip tik, labai gerą Adobe After Effects tutorialą. Nors aišku jis niekada nepakeis 35mm adapterio, kuris tuo tarpu nepakeis kinojuostos