Kur vasarą važiuoja gaivintis Vilniaus bachūrai ir mergos? – teisingai prie Balžio ežero, tačiau laimei mažai kas iš jų atklysta prie visai čia pat esančios apleistos sanatorijos – stovyklos “Sigma”. 1981 metais pastatytas kompleksas, kuriame poilsiavo pionieriai po trisdešimties metų stovi apleistas ir užmirštas.

1981 metais užbaigta pionierių stovyklos-profilaktoriumo “Sigma” pirmosios eilės statyba. Prie jos šauniai padirbėjo remonto-statybos cecho kolektyvas. Profilaktoriume neatsitraukiant nuo gamybos dvidešimt keturias dienas galima prie puikaus Balžio ežero žalių pušų prieglobstyje. Kambariai šviesūs, erdvūs, po 2-3 vietas, visi patogumai. Medikai, patikrinę atvykusio ilsėtis ir gydytis sveikatos būklę, reikalui esant, paskiria įvairias procedūras, pvz., vonias, masažą, medikamentinę terapiją. Profilaktoriume veikia stomatologinis kabinetas, kuriame ne tik gydomi, bet ir protezuojami dantys. Pravedama gamybinė mankšta. Veikia vandens procedūrų kabinetas su plaukymo baseinu. Be to, kad pacientai galėtų atsikvėpti po dienos darbų įtampos, profilaktoriume organizuojamos įvairios pramogos, žaidimai, demonstruojami kino filmai.

@ “Sigma” gamyklos istorija 1957 – 1982 m.

Kompleksą sudaro 8 visaverčiai pastatai, 5 iš jų buvo skirti poilsiautojams. Namai užima nemažą gražioje vietoje esančią teritoriją, todėl spėju, kad greitu laiku visą tai bus nugriauta ir apleistos sanatorijos vietoje išdygs kotedžai, tuo labiau, kad už keliasdešimties metrų nuo čia jau puikuojasi nauji namukai.

Pastatų būklė pakankamai gera, yra dar likę sveikų langų, viduje aišku bardakas.

Kai kur dar liko sveikų baldų…

… ir rozečių. Benamiai kažkodėl dar neišplėšė laidų iš sienų ir nepridavė metalui.

Pagrindinė vieno iš gyvenamųjų pastatų sporto salė su švediška sienele.

Klozetai ir kriauklės išrautos iš savo vietų, mėtosi bet kur.

“Einam Lenino keliu” – pionierių plokštelės dėklas, deja, tuščias.

Šiek tiek dešimties metų senumo skaitalų.

Rūsy daug roplių, tik ir žiūrėk po kojom, kad neužmint.

Lauke yra sudaužytų televizorių, kito namo rūsys yra tikras elektronikos sąvartynas.

Ant sienų, kaip ir Vilniaus Žalgirio bazėje, šiek tiek “erotinių” plakatų.

“Ir tikrai turėtum nustot…”

Paliktos likimo valiai gėlės.

Viename iš didžiųjų pastatų mitybos laikas.

Erdvi pagrindinė salė.

Pagalvių kambarys.

Visas 35mm filmas, apie kaubojus (įžiūrėjau jojančius žmones ant juostos). Turėčiau projektorių, tikrai pasiimčiau.

Balkonas ir vaizdas į vidinį kiemą.

Sudaužytų televizorių kambarys.

Kambarys, kuriame kažkas gyvena iki šiol. Nors žmogus ir matomai neturi namų, bet gyvena tvarkingai: užuolaidos, patalynė, švarūs drabužiai ant kėdės. Jei kas eisit į kompleksą, netrukdykit čia gyvenantiems.

Yra netik pagalvių ir televizorių, bet ir dujokaukių kambarys!

Lauke įkurta čia gyvenančių laužavietė.

Aplinkybės šįkart susiklostė taip, kad fotografuot važiavau be trikojo, tad nuotraukos pavyko nevisai tokios kaip norėjau.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 8/10 (greičiau miško ir gamtos atmosfera, nei apleistų pastatų)
Artefaktai: 7/10 (įdomūs daiktai yra)
Ar verta eiti: verta

Visu pirmą jums tikriausia yra įdomu kokiu fotoaparatu aš šaudžiau? Nieko ypatingo, tai senas ZENIT 122 su kitiniu objektyvu Helios-44-2. Naudojau nebrangią FujiFilm ISO200 juostą. Technika pati paprasčiausia.

Visu pirmą aš labai džiaugiuosi, kad rūsyje radau tarybinį mokyklinį skaidrių projektorių “Спутник 2″. Be šio prietaiso nieko nesigautų. Daiktas senas, bet beveik nenaudotas. Tai ir atrodo kaip naujas. Net yra likusi originali dėžutė su daug priedų ir atsarginėmis dalimis. Labai man patinka tokie daiktai.

Ant sienos pakabinau A4 formato lapą (dabar galvoju, kad reikėjo didesnio) ir įjungiau projektorių. Negatyvinis vaizdas nėra labai gražus, tačiau kol kas tai nėra svarbu. Sekantis etapas yra pastatyti skaitmeninį fotoaparatą ant stovo ir nufotografuot rodomą vaizdą. Pageidautina, kad kambaryje būtų tamsu. Kad nesudrebinti stovo geriausia yra įjungi laikmatį arba naudoti distancinį pultelį.

Gautą nuotrauka atidariau su Photoshopu ir paspaudžiau Ctrl + I, kad negatyvą paversti į pozityvą. Paskui dar šiek tiek reikia paredaguoti spalvas, kontrastą. Gavau tokius vaizdelius:

Vaizdai puikia kokybe neišsiskiria, tačiau rezultato aš tikėjausi prastesnio. Todėl esu patenkintas. Ir dar kartą pasakysiu – juosta yra jėga!

Tikiuosi mano blogą kartais aplanko filmo „Stalkeris“ fanai. Norėčiau šiek tiek prisiminti jį. Šiam (nepabijosiu to žodžio) ŠEDEVRUI šiemet sukanka trisdešimt metų, tačiau geresnės (čia mano asmeninė nuomonė) psichologinės dramos už Andrejų Tarkovskį dar niekas sukūręs nebuvo. Ir bendrai galiu pasakyti, kad tai geriausias filmas kurį tik buvau matęs. O svarbiausia, kad prieš kelias dienas turėjau laimės aplankyti vietas kur vyko Stalkerio filmavimai.

Apie siužetą nepasakosiu, tai galima pasiskaityti čia, čia, čia ir čia. Nors geriau vieną kartą pažiūrėti, nei šimtą kartų paskaityti. Jį iki šiol galime nusipirkti, ar išsinuomoti (yra ir kitų būdų gauti Stalkerį).

Filmas buvo kuriamas Estijoje, sostinėje ir aplink ją. Pirmoji, ir pagrindinė, vietovė kurią aplankiau, buvo hidro-elektrinė, pusiau apgriauta, negalinga, tačiau neseniai modernizuota ir vis dar veikianti:

Vieta tiesiog nuostabi. Ūkanotas oras padarė savo darbą – pasijaučiau kaip filme. Aplinkui daug medžių. Toks jausmas, beveik niekas nepasikeitė nuo filmavimo laikų. Paėjus šiek tiek nuo pagrindinio pastato galima pamatyti stulpelius ant kurių sėdėjo herojai patekę į zoną:

Kanalas kuriame gulėjo Stalkeris, kai prie jo buvo pribėgęs šuo dabar yra užpildytas vandeniu:

Elektrinės viduje viskas pasikeitė kur kas labiau. Naujai nutinkuotos sienos, ūžia turbinos. Pakeistos durys už kurių filme skambėjo telefonas:

Filmo pradžia buvo filmuojama beveik Talino centre, neveikiančioje gamykloje:

Prieš kelis mėnesius geležinkelio bėgiai, kuriais važiavo filmo herojai, buvo išardyti – labai gaila. Liko tik siauras akmenukų takelis:

Trečioji vieta kur teko pabuvot – tai laukas esantis tarp Talino ir Maardu. Čia buvo filmuojamas įžengimas į zoną. Filme taip tikroviškai atrodžiusios tankų nuolaužos iš tikrųjų buvo tik dekoracijom, todėl jų nebeliko:

Įspūdis man liko didžiulis. Buvau ten kur buvo filmuotas mėgstamiausias filmas, buvau ten kur kūrė mėgstamiausias režisierius!

Bet galima padaryti, kad skaitmeninis filmas atrodytų kaip filmuotas ant kinojuostos. Čia labai padeda 35mm adapteriai – daiktai prisukami prie kameros ryškumo gyliui reguliuoti. Gaunamas tarsi kino efektas. Geras to pavyzdys – Tado Vidmanto „When technic is better than idea“. Bet tokie adapteriai nėra pigūs, o savos gamybos ne visada garantuoja gerą rezultatą.

DOF (Depth of field, liet. Ryškumo gylis) gali būti keičiamas ir su programomis. Radau, kaip tik, labai gerą Adobe After Effects tutorialą. Nors aišku jis niekada nepakeis 35mm adapterio, kuris tuo tarpu nepakeis kinojuostos