Šią nuotrauką padariau 2009 sausio 2 dieną Antakalnio miškuose. Tikriausia slidinėjančiam žmogui raktai iškrito iš kišenės, o vėliau juos kažkas užkabino ant šakos. Sprendžiant iš metalo korozijos, raktai ten kabo jau ilgai. Prisimenu kaip dar mintyse save pastačiau į pametusio žmogaus vietą. Turbūt nesmagu lakstyt po visą mišką raktų beieškant, o vėliau kviesti avarinę, kad grąžint automobilį į miestą . Pamesti kažką visada nesmagu, tačiau aš gavau vieną (ne ypač reikšmingą ir ne ypač gražią) nuotrauką į savo didįjį archyvą!

Tuo ir būtų viskas pasibaigę, bet šiandien – lygiai po vienerių metų ir vienos dienos – 2010 sausio 03 aš grįžau ir į tą pačią vietą ir radau tuos pačius raktus, kabančius ant tos pačios šakos

Per metus su jais galėjo daug kas nutikt, juk jie kaba taip arti takelio, tačiau raktai išliko iki šiol. Ir, prisipažinsiu, man buvo tikrai malonu vėl juos ten atrast. Dalykas, galima sakyt, nereikšmingas, bet jis pakėlė man nuotaiką visai dienai. Dabar bandysiu stebėt ar kitais metais raktai dar kabės ant šakos

Neseniai nekaip negalėjau rast savo namų raktų. Jau galvojau, kad pamečiau. Ir galvoje sukosi nemalonios mintys apie spynų keitimą. Tačiau ištraukęs iš skalbimo mašinos išskalbtas kelnes pastebėjau, kad galinėje kišenėje kažkas guli. Taip! Tai raktai. O kartu su jais ir 8 gigabaitų Corsair Flash Voyager, kurį naudoju kaip pakabuką. Kartu jaučiau ir džiaugsmą, kad nereikės keist spynų, ir liūdesį, nes tikrai nesitikėjau, kad USB raktas gali ištvert apsilankymą skalbimo mašinoj. Tačiau prijungęs USBškę prie kompiuterio nepatikėjau savo akim… Jis veikia! Tikriausia guminis korpusas neleido vandeniui prasiskverbt į vidų. Ne veltui Corsair duoda savo raktam 10 metų garantijos

O tikrai, kokia baisiausia vieta poliklinikoje? Kraujo tyrimų kabinetas, kur daug storų adatų ir spirito? – Ne. Girgždantis stomatologo aparatas? – Irgi ne! “Puikūs” tualetai kvepiantys chlorkę ir Borjomi? – Arčiau tiesos, bet ne… Ogi tai nekaltai atrodantis kardiogramos kabinetas.

Aišku visi šią procedūra yra išbandę, niekas nuo to nemirė. Bet man tai šlykščiausia vieta poliklinikoje. Eilės šiai procedūrai nebūna didelės, žmonės greit užeina ir išeina. Kabinetas sutvarkytas, jame sėdi maloni seselė. Tačiau pats aparatas žiaurus. Visu pirma tai lova su didele balta pagalvę ant kurios reikia gult nuogu kūnu. Turbūt visas Antakalnis ten gulėjo. Geriau net negalvot kiek nepraustakūnių, kurių tiesiog pilna poliklinika, apsilankė ten. Kojas reikia dėt ant tokių medinių daiktų, kurie primena viduramžių kankinimo aparatą. Rankas reikia dėt ant tokių pat įdubusių daiktų tik iš plastmasės. Ji yra pageltonavusi nuo senumo ir žmonių prakaito. Visa šlapia ir sutepta žele. Tokį neaiškios kilmės skystalą vėliau tepa ir pilvo ir šonų, kur prilipdo čiuptuvėlius (kaip aštuonkojo), kurie turbūt dvigubai vyresni už mane.

Tada prasideda pats veiksmas (jei jį taip galima pavadint). Aparatas cypsi, cypsi. Pasirodo lapelis, ten surašytos kažkokios nesąmonės ir kreivė. Nusišluostai kūną servetėlę, galvoje sukasi mintis greičiau eit namo ir nusipraust. Pakeliui apžiūri savo lapelį. Siutina tai, kad nieko ten nesupranti Kaip gera, kad ta procedūra trunka tik kelias minutes

O kokia baisiausia/nemaloniausia vieta poliklinikoje Jums ?

Prisijungsiu ir aš prie žaidimo. Sudalyvaukit ir jūs!

Po trijų valandų skrydžio lėktuve, kuriame kažkodėl buvo labai šalta, jau buvom Ispanijoje. Oras geras, karšta, net kvėpuot sunku. Sėdom į autobusą, kuris turbūt dar nuo Franko laikų rieda, nuvažiavom iki viešbučio “Fenals Garden”, kuris randasi Lloret De Mar kurorte. Tiksliau kurorto nuošalėj, ten kur mažiau žmonių, triukšmo ir t.t. Viešbučiu likau patenkintas. Išties nežinau ar jis tikrai yra vertas tų 4*, bet maistas buvo geras, aptarnavimas malonus, kambarius valė kasdien – vienu žodžiu viskas tvarkoj. Tik vaizdas pro langą buvo nelabai geras – gatvė, tačiau nedidelis triukšmas užmigt netrukdė.

Kurorte yra daug info centrų turistams, kur galima gauti naudingos informacijos apie autobusų tvarkaraščius, ekskursijas ir t.t. Ten dirbantys žmonės puikiai kalba angliškai, esant kokiai bėdai maloniai padeda. Tokio dalyko turistai dažnai pasigenda kitose šalyse.

Kitas dvi dienas deginomės paplūdimy. Bendras pliažas nelabai patiko, ten daug žmonių, visi laksto pirmyn atgal, todėl įsitaisėme ant olų. Jūra šilta, gali nors valandą maudytis. Po vandeniu daug žuvyčių, bei kitų jūros gyventojų.

Dar kai važiavom autobusu į viešbutį mums buvo pasakyta, kad pavojingųjų jūros ežių Ispanijoje nėra. Tai netiesa! Čia jų ne ką mažiau nei Kroatijoje ar Graikijoje. Jei smėlėtame paplūdimyje jų ir mažiau, tai nuplaukus toliau nuo kranto, ar priartėjus prie olų, galima jų rasti gana nemažai. Nuplaukęs prie vienos gražios olos po vandeniu suskaičiavau net 8 teniso kamuoliuko dydžio ežiukus maždaug viename kvadratiniame metre. Nesmagu …

Sėdėti vietoje nemėgstame, todėl praleidę dvi dienas prie jūros išvykome į vieną iš gražiausių Europos miestų – Barseloną. Nuo mūsų kurorto reikėjo autobusu pavažiuoti iki Blanes, o iš ten greitas traukinys važiuoja iki Barselonos. Tądien buvo apsiniaukę, kas yra labai gerai. Ne taip karšta, todėl galima viską apžiūrėti nesijaučiant kaip pirtyje. Išlipome Plaça de Catalunya aikštės metro stoty (taip, tarpmiestinis traukinys važiuoja ir metro bėgiais). Aikštėje galima nusipirkti turistinio (bestogio) autobuso bilietą. Tai labai patogu. Važinėji sau po miestą, klausai per ausines informaciją apie objektus. Galima išlipti bet kurioje šių autobusų stotelėje, apžiūrėti objektą ir tęsti kelionę jau kitu autobusu. Yra trys autobusų maršrutai: raudonas, mėlynas, žalias. Mes nusipirkoe dviejų dienų bilietą už 28 eurus (vienos dienos berods 24 eurai). Per dvi dienas be šių autobusų tikrai nepamatytume tiek daug. Miestas man labai patiko. Sagrada Família, Gaudi parkas, gotikinis senamiestis. Miestas labai įvairus, toks jausmas kad čia yra visko. Čia gali pasijausti ir kaip viduramžiais, ir kaip moderno laikais. Čia yra vietos ir poilsiui, ir verslui, ir sportui. Visi pastatai dera vienas prie kito, išlaikomas bendras miesto stilius, kas yra labai nelengva, kai jis toks didelis. Taip pat pasirodė, kad turistų čia daugiau nei vietinių. Dar miestas yra garsus savo kišenvagiais, tačiau laimei susidurt su jais neteko.

Pradėjome mes nuo raudono maršruto. iškart aplankėme Sagrada Família. Išties didingas statinys, jis dar yra nebaigtas, tačiau vistiek palieka labai didelį įspūdį. Aplink žmonių kaip pri… (nors ką čiau jau sakyt, aš juk buvau vienas iš jų). Į vidų patekt deja neteko, būtume prastovėje eilėse labai ilgai, o Barselonoje kiekviena minutė mums buvo svarbi.

Įsėdome į savo autobusą ir pradėjome judėti Gaudi parko link. Iš tiesų gražus parkas ant kalno viršūnės. Čia randasi keli puikus moderno stiliaus pastatai, daug augalų ir jaukūs takeliai. Taip pat iš čia galima stebėti miesto panoramą.

Dar iš Gaudi parko pamatėme Tibidabo kalną ir ant jo didingai stovinčią bažnyčią. Patraukėm ten. Pakeliui pasivažinėjome tramvajumi, kuris Barselonos gatves šturmuoja jau daugiau kaip šimtą metų ir iki šiol veikia Viršūnę galima pasiekti tiek serpantinais, tiek funikulieriumi. Ant kalno viršūnės dar stovi kažkoks 5* viešbutis ir atrakcionų parkas. Bažnyčia iš tolo atrodė daug gražiau nei iš arti, viduj irgi nieko ypatingo – paprasta katalikų bažnyčia. Vaizdas nuo kalno tikrai geras, bet nedaug geresnis nei iš Gaudi parko. Jei turėtume daug laiko, tai gal ir verta aplankyt, bet šiaip yra Barselonoje ir įdomesnių vietų.

Dar aplankėm dešimt objektų. Įspūdžius galima aprašinėti valandų valandas, todėl bandysiu išsisukti pakišant jums tik nuotraukas

Nuvykti į miestą lengvą, bet grįžt yra problemą. Traukinių sitema yra tokia paini, šlykšti ir nenuspėjama, kad niekada nesi tikras ar važiuoji reikiamu traukiniu. O darbuotojų, kurie galėtų padėt yra mažai. Todėl dažnai tekdavo tiesiog klaust žmonių kur važiuoja šis traukinys.

Nors važiavome į miestą dvi dienas iš eilės visko ko norėjome nepamatėm. Tam ir mėnesio būtų mažas. Bet geras ir šiltas jausmas liko. Tai vienas iš gražiausių miestų kurį tik mačiau.

Sekančias dvi dienas vėl voliojomės paplūdimy. Vakare buvom nuėję į kurorto centrą (kaip gera, kad mes ten negyvenom ). Ten verda naktinis gyvenimas. Girti britai vos nevemia nuo savo viešbučio balkonų, dideliu greičiu juodukai lekia per gatves ir garsiai leidžia “gangsta riapą”, būriais laksto rusai su savo kaprizingais vaikais ir žviegiančiom žmonom. Visur šiukšlės, laksto restoranų padavėjos. Visi “tūsina” kiek tik gali. Mums to nereikėjo ir laimėj to ir negavom.

Ir septinta kelionės dieną išsimaudėm paskutinį kartą, atsisveikinom su jūros ežiais ir išskridom atgal į Lietuvą. Nors šį kartą bomžturitaut (čia miegot kur papuola, pamatyt daugiau už kuo mažiau $ ir t.t.) neteko kelionę likau labai patenkintas, vien Barselona ko verta. Tačiau 7 dienų pasirodė per maža, bent 10 būtų geriau.

—

Gamta. Visa Viduržemio jūros gamta yra panaši. Čia daug miškų. Nors dieną retai kada būna mažiau nei +30, prie karščio greit priprantama. Bet saulės vertėtų saugotis, apdegt čia galima gana per trumpą laiką.

Gyvūnai. Prie pat jūros gyveno laukinės katės, kurios kiauras dienas gulėjo po krūmais ir laukė, kol joms atneš maisto Atskrisdavo ir dideli nenaudėliai, kaip žuvėdros tik didesni, ir atimdavo kačių maistą. Taip pat teko matyti gaudančių žuvis po vandeniu paukščių.

Žmonės. Pastebėjau, kad beveik visi aprašantys savo keliones pamini super-duper draugiškus žmones. Čia žmonės man draugiškais nelabai pasirodė. Toks jausmas, kad čia tau šypsosis ir maloniai aptarnaus tik kol moki pinigus, toks arabiškas bruožas pasakyčiau. Pavyzdžiui Kretoje ar kur kitu to nepastebėjau, Jauni žmonės labiau linkę bendrauti. Vyresni kiaurai praeina, net kai akivaizdžiai matosi, kad kažkoks turistas pasimetė ir jam reikia pagalbos surast kelią. Jei pametėt bilietą ar neturit moksleivio ar studento pažymėjimo galit būt pasiruošę tam, kad čia jūsų niekas nepagailės ir teks sumokėt visą kainą. Dar pastebėjau keistą dalyką. Vaikai čia rūko maždaug nuo 12 metų ir svarbiausia daro tai kartu su tėvais. Nešioja cigaretes taip, kad jos pusiau išsikištų iš kišenės, kad visas pasaulis matytų ką jie rūko. Ką padarysi, vaikai pietuose bręsta greičiau. Traukiniuose dažnai groja vyrukai akordeonais, dar pasileidę būmčiką per magnetofoną. Toks jausmas, kad žmonės duoda jiems pinigų tik kad jie nustotų grot O metro galima sutikt pietų Amerikos gyventojų su dūdelėm ir smaukais. Barselonoje pastebėjau gėjų porelių. Čia jie vaikšto gatvėmis ir beveik laižosi visiems bematant, man tai yra nežmoniškai šlykštu, nenoriu, kad Lietuvoj taip būtų. Gerai, užtenka čia gąsdint, kažkaip čia surašiau tik blogus dalykus… Tiesiog norėjau pasakyti, kad kitose aplankytose šalyse žmonės man pasirodė draugiškesni.

—

Patariu aplankyt Ispaniją visiems

Ir dar tokiu šlykščiu, pigiu, atgyvenusiu būdu…

Patinka man vasaros pradžią skelbt …

You like it? perskaičiau įrašą apie 8 bitų muziką. Smagu! Juk iki tol galvojau, kad tik man vienam gali patikt toks briedas . Įsijungi 8 bitų radiją ir toks jausmas aplanko, lyg vėl į vaikystę grįžtum. Zilitonas, Super Mario, Batle City ir t.t. 8 bitų garsai pažadina nostalgiškus jausmus.

Tačiau šį kartą norėčiau pakalbėt apie muzikėles iš keygenų. Jos panašios į 8 bitų garsus, tačiau tiksliai nežinau jų biterate‘o. Man jos kelia ne ką mažesnius nostalgiškus jausmus, nei melodijos iš zilitoninių žaidimų. Prisimenu kaip vakar, kai seniai seniai „kriakinau“ Nero ORiON keygen pagalba. Ta muzikėlė labai kvepia anarchija, juk tais nekaltais laikais siunčiausi ir „kriakinau“ viską ką tik įmanoma buvo. Muzikėlės iš raktų generatorių ne ką mažiau kietos už zilitoninius garsus.

Yra net svetainė – Keygenmusic.net – kur galite parsisiųsti melodijų iš populiariausiu knygenų. Tai neprieštarauja jokiems įstatymams, nes išskyrus audio failo nieko daugiau negausit. Malonaus klausymo, nors manau daugeliui šie garsai ne prie širdies

Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!

Tikrai nenaudelis! Visiškai pamiršau, kad mano blogui antri metai suėjo. Pavėlavau šešiom dienom, bet geriau vėliau nei niekada

Kartais kyla visokios mintys. Kam man tas tinklaraštis?… Gal paimt ir ištrint viską lauk?… Bet šiandien užėjęs į savo blogą pamačiau pranešimą 403 Forbidden (nesąmonės gulinčios serveryje suvalgė visą CPU). Ir toks nemalonus jausmas iškart aplankė mane, lyg kažko netekčiau. Tada ir suvokiau, kad koks tas tinklaraštis bebūtų, jis vis tiek man svarbus. Tai lyg namai internete! Todėl eilinį kartą einu daryt duomenų bazės kopijos