Tie, kas rudenį ieškos muzikinių renginių Vilniuje, kalendoriuje turėtų apsibraukti spalio 14 dieną, nes vakarėlis “Future Generation” žada didelę staigmeną. Džiugu pranešti, jog pagrindiniu renginio svečiu sutiko tapti Jason Maldini iš Bad Company Uk.
Kur? – Klubas „Propaganda“, Vilnius Kada? – 2011 spalio 14 (Penktadienis), 22 valandą Kiek? – 20Lt ,25Lt ,30Lt
Slidininkų bazė – vėliau Vilniaus Žalgirio bazė – vienas įsimintiniausių mano vaikystės pastatų. Atsimenu, kaip viliojo jis mane į laivą panašia forma. Tad nučiuožęs nuo Velnio kalno su rogutėm dažnai sustodavau į jį pažiūrėti pro pintą tvorą. Vaikystės norą patekt į vidų įvykdžiau tik vakar, tačiau ne kaip slidžių nuomininkais ar FK Žalgirio fanas, o kaip apleistų vietų mėgėjas.
Iš tiesų net nežinojau, kad Žalgirio bazė yra apleista, pastebėjom tai kai su Povilu a.k.a Vilkalokiu (kartu buvom ir Kuro aparatūroj) eidami pro mišką. Pamatėm pradaužtą sieną į komplekso baseiną ir jau kitą dieną, po nedidelės žvalgybos, grįžom ten su fotoaparatu. Prie mūsų prisijungė ir Raimonda.
Į vidų patekome, kaip ir aną kartą, pro baseiną, kuriame lakstė pelytė. Įdomu kuo jinai ten minta (?)..
Baseino kampe sukrauti gana modernaus dizaino foteliai.
Išėję iš baseino patekome į pirčių koridoriuką. Čia ir pradeda matytis visa tragiška pastato būklė – pelėsiais padengtos sienos, nuplėšti radiatoriai ir t.t.
Kiek supratau, visas pirmas aukštas buvo paskirtas medicinai ir sveikatingumui. Ten yra ir gydytojo, ir masažisto kabinetai.
Radome kambarį su prikabintomis pirties vantomis ant sienų.
Lauke stovi likimo valiai paliktas Vilniaus Žalgirio autobusas. Šiek tiek apdaužytas ir apipaišytas, bet visgi iki šiol užrakintas ir su sveikais langais. Į vidų patekt nepavyko.
Grindys pastate kažkuo priminė Svirną – sudaužyta apdaila atrodo kaip suskilinėjusi žemė dykumoje.
Laiptai į kitus auštus jau liko be turėklų.
Antrame aukšte radome pagrindinę ir mini sporto sales.
Ant grindų iki šiol voliojasi svarmenys ant kojų tvirtinti.
Lošimo automatų salėje daug išardytų aparatų, tačiau elektronikos mėgėjai manau dar rastų sau naudingų detalių. Spintos pritrėkštas
Vėliau pasukome į parodų salę.
Ten galima rasti dar sovietinių laikų nuotraukų-skaidžių iš rungtynių. Kaip mat tada į futbolo tribūnas susirinkdavo kur kas daugiau sirgalių nei dabar.
“PASILOME ŽALGIRIO!” – nesvarbu, kas su klaida, svarbiausia – ištikimybė komandai.
Trečiame aukšte yra pagrinde tik žaidėjų kambariai. Beveik kiekviename iš jų galime rasti erotinio pobūdžio plakatų.
Rimanto Mažuikos kambaryje (iš tikrųjų nežinau ar tai jo kambarys, spėju tik iš ten rasto pažymėjimo, leidimų ir senų akinių, kurių jaunesni bazės nariai turbūt nenešiotų) erotinių nuotraukų buvo daugiausia.
Šio žmogaus foto užklijuotos net ant degtukų dėžutės.
Kitame kambaryje priešingai – merginų nėra, jų vietą ant sienos užėmė Marlboro kaubojus.
Čia gyveno futbolininkai – menininkai.
Viename iš kambarių dabar sau vietą rado mūsų visuomenės atstumtieji, gerai, kad jų nesutikome.
Užlipus ant stogo atsiveria geras vaizdas į Antakalnio miškus (nuotraukoje Velnio kalnas (daug didvyrių susižalojo bandydami nuo jo nučiuožt)) ir brangiausiai kainuojančias Lietuvoje žemes.
Pastebėjome privažiavusią policijos mašiną. Šis faktas sukėlė šiokį tokį nerimą. Gal kas iš šalia esančių namų pristukačino, kad Žalgirio bazėj kažkas vaikštinėja? Tad dėl viso pikto atsikratėme rastų artefaktų. Tačiau po kiek laiko policijos mašina išvažiavo miesto link – visgi ne dėl mūsų atvažiavę buvo.
Skylės, pro kurias galima pamatyti baseiną.
Žalgirio bazėje jau po truputį pradeda šėlt grafitininkai.
Pabaigai užsukome į rūsį, kažko įdomaus ten neradome.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas po Vilniaus Žalgirio bazės pastatą man patiko: įdomesnių dalykėlių rasti galima, be to su juo mane sieja vaikystės prisiminimai. Tačiau iš kitos pusės ten jau per daug viskas nuniokota ir sudaužyta, prieš kokius metus apsilankyt būtų įdomiau.
Pašėlti vasaros viduryje kokiame nors festivalyje yra visada gera. Ypač gera kai turi daug laisvo laiko, kai geri draugai su tavimi ir kai atvažiuoja tokios epinės grupės kaip Mayhem. Būtent todėl bilietą į Velnio akmenį nusipirkau dar prieš kelis mėnesius.
Dar prieš geras dvi savaites iki Velnio akmens nusprendėm, kad į Anykščius, kur vyks festivalis, važiuosim autostopu. Taip galima ir neblogai sutaupyt, ir nuvažiuot linksmiau nei tirpti nuo karščio autobuse. Todėl susiskirstėme po du ir išėjome į plentą tranzuoti. Po kelių valandų stovėjimo su iškeltu į viršų pirštu aš supratau, kad Lietuvoje važiuoti autostopu yra kur kas sudėtingiau, nei pavyzdžiui Kretoje. Galiausiai mus su Robertu paėmė geras žmogus, kuris nepabijojo sustoti prie ištisinės juostos ir pavežti savo prabangioje mašinoje du nepažįstamus. Paskui važiavome su kitais žmonėmis, kurie vos mus pamatę linksmai sušuko “Į Akmenį?!”. Galiausiai pasiekėme Anykščius, šis miestelis paliko man gerą įspūdį: gražus, švarus, tvarkingas. Nors važiavome dieną prieš festivalį, aplinkui jau buvo nemažai ilgaplaukio jaunimo su sunkiais kerziniais batais. Kiek pavargome, bet nuotaika vis vien buvo puiki. Autostopu važiuot kur kas maloniau nei autobusu.
Festivalio vieta man taip pat pasirodė gana graži, tačiau per daug izoliuota ir saugoma. Iš vienos tai gerai, nes galima mažiau jaudintis dėl paliktos palapinės turinio, iš kitos pusės jautiesi per daug “įrėmintas”. Reikia uždėti didelį pliusą organizatoriams už bet kokios stiklinės taros draudimą. Lipant į upę visada žinodavai, kad išlipsi su sveikom kojom. Koncertų scena iš pirmo žvilgsnio man atrodė maža, bet to pakako, kadangi šiemet į festivalį atvažiavo nelabai daug žmonių. Tikriausia Deicide neatvykimas atbaidė daug jų gerbėjų. Bet apsauginių nuo to nepamažėjo, jie buvo beveik visur ir saugojo beveik viską, net tualetus, kurių aš stengiausi vengti. Išeiti “kur karaliai vaikšto be palydos” už festivalio ribų į mišką, manau, yra kur kas geriau nei eti į iš už tolo smirdinčius bio-WC. Tuo labiau, kad girdėjau mitų, jog praeitais metais kažkas tokiame tualete nupaišė pentagramą panaudodamas š.. kaip dažus. Didelė nesąmonė buvo palapinės mokestis. Festivalio metu buvo pardavinėjamas karštas maistas, kuris manęs ypatingai nesužavėjo, ir brangus alus. Savo alkoholio įsinešt nebuvo galima, kas siutino didžiąją dalį žmonių. Gudresni pirkdavo gėrimus iš Anykščių parduotuvių ir permesdavo per tvorą. Kai kuriuos pagaudavo apsauginis, bet mačiau kaip keliems jaunuoliams pavyko sėkmingai su juo susitart. Taip pat galima buvo nusipirkt neblogos atributikos. Pradedant antsiuvais, baigiant diržais, marškinėliais ir džemperiais. Bendrai tariant – beveik apie viską buvo pagalvotą, tačiau ne visi buvo tuo patenkinti.
Iš tikrųjų smagu, kad turėjau nemažą ir gerą kompaniją. Laisvo laiko metu daug maudėmės, nes ištverti didelį karštį buvo sunku. Sugalvojom net žaidimą – “Praslysk nepaliesdamas”. Esmė paprasta: vienas vandenyje praskečia kojas, kitas turi nerti ir praplaukti tarp jų nei kiek nekliudęs. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti iškrypeliškai, tačiau tai buvo labai smagus užsiėmimas. Galima praslyst ir pro daugiau žmonių. Mano rekordas buvo 4 vienas už kito sustoję žmonės. Taip pat rodėm “aukštąjį pilotažą”: Vienas atsistoja ant rankų, kiti du laiko jį už kojų, kad nenugriūtų, o trečias neria tarp rankų. Užsiėmimas tikrais smagus, be to ir krante sėdintys žmonės turėjo progą pažvengt iš mūsų
Didžioji dalis grojusių grupių man buvo nežinomos ir nepaliko kažkokio įspūdžio. Todėl nemanau, kad vertą tai plačiau aprašinėti. Tačiau Mayhem pasirodymas tiesiog nušlavė visus kitus. Rūtos dėka aš užėmiau gerą vietą pirmoj eilėj prie pat scenos. Grupė ilgai ruošėsi pasirodymui, o publika nekantravo. Susirinko turbūt visi į festivalį atvažiavę žmonės. Teko tvirtai laikytis ir kovot už savo gerą vietą. Kai pasigirdo pirmieji Hellhammer’io dūžiai per būgnus ir pradėjo šėlti gitaros, per kūną perėjo džiaugsmo srovė. Netrukus pasirodė ir pats Atilla su apverstu kryžiumi ant kaklo ir kraujuota kaukę. Per visą koncertą jis mojavo virvę vaidindamas, kad save smaugia, dėdavo mažytę kaukolę prie veido ir rodė publikai kiaulės galvą. Labai įsiminė tradiciniai Attilos gestai, jis padarė tikrai gerą šou. Kelis kart solistas krito bebandant užsilipti ant šlapios kolonėlės, bet apsauginiai jį prilaikė. Necrobutcheris į publiką žiūrėjo su keista jam būdinga maniakiška šypsenėle. Kai pasigirdo Freezing Moon ir Deathcrush dainos pasidarė tikrai labai gera, niekada anksčiau negalvojau, kad galėsiu pamatyti šią grupę gyvai. Paskui Attila išmetė į publiką kiaulės galvą, kuri buvo sėkmingai gražinta į sceną kažkokio neblaivaus vaikino Kai viskas pasibaigė Hellhammeris metė į publiką būgnų lazdeles. Viena iš jų atsitrenkė į mano pirštų galus ir nulėkė kažkur toli į publiką, iš tiesų gaila, kad nepagavau. Tačiau po koncerto gavau Morfeuso parašą ir paspaudžiau ranką Silmaethui. Robertas gavo iš jo ir gitaros mediatorių. Mayhem pasirodymas paliko didžiulį įspūdį, Duobkasys taip pat liko laibai patenkintas.
Kitą dieną vakare grojo grupė Tankard . Nors ir esu Thrash metal mėgėjas, ši grupė man nepatiko. Stebėjau juos sėdėdamas su Aru ant suoliuko, vėliau pastebėjom, kad jų muziką labai traukia į miegą. Grave kiek pataisė padėtį, bet Mayhem jau niekas negalėjo nugalėt.
Atgal važiavom taip pat autostopu. Iš Pašilaičių į Antakalnį su Povilu ėjom pėsčiom, nes smulkių pinigų troleibuso talonėliui jau buvo nebelikę Bet kokiu atveju mes gerai praleidom laiką. Kalbėdamas su žmonėmis pastebėjau, kad Velnio akmeniu yra nemažai nepatenkintų, kažkiek tam pritarčiau, minusų tikrai buvo, bet bendrai festivalis man labai patiko
Bet kokiu atveju mes gerai praleidom laiką. Kalbėdamas su žmonėmis pastebėjau, kad Velnio akmeniu yra nemažai nepatenkintų, kažkiek tam pritarčiau, minusų tikrai buvo, bet bendrai festivalis man labai patiko 
