Pusę pastatė, pusę paliko likimo valiai. Šis pastatas, stovintis prie pat Europos, savo neužbaigtumu kažkodėl tai bendro Konstitucijos prospekto vaizdo visai negadina. Sakyčiau net neišsiskiria. Tikriausia labai jau įprastas dalykas niekad nesibaigiančios dangoraižių statybos tame rajone. Tačiau jokios statybos ten jau seniai nevyksta, todėl namą gali drąsiai įrašyti į apleistas vietas. Tuo labiau, kad vietai tai tikrai įspūdinga.

Į teritorija patekti vieni juokai, tuo labiau, kad jokios apsaugos ten nėra.

Požeminis pastato aukštas kur turėjo būti garažas yra užpiltas lietaus vandeniu. Gylis yra tikrai neblogas, atsiradus norui galima ir panardyt.

Vos patekęs į teritoriją išgirdau garsiais sirenas – prie pastato atlėkė gaisrininkai. Policiją man šiandien kvietė, tikriausia ir gaisrininkai irgi man. Iki pilnos laimės trūksta tik greitosios pagalbos.

Bet pasirodo visgi ne man. Vyras, gyvenantis “Šanchajuje” pastebėjo pačiame namo viršuje dūmus paskambino 112. Gaisrininkai paieškoję visą pastatą skersai ir išilgai nieko degančio nerado, tad greitu laiku įsėdo į savo radoną mašiną ir išvažiavo. O aš pratęsiau fotografavimą.

Požemė automobilių stovėjimo aikštelė.

Laiptai pastatyti iki 15 aukšto. Norėtųsi užlipti dar aukščiau, bet ir iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į miestą.

Fotografuota per nedidelį langiuką sienoje.

Prieiti prie krašto ir pažiūrėti žemyn yra tikrai baisu, pradedi jausti kaip plaka širdis. Pamatavau širdies dūžius Originalo pasiūlytu pulso matuokliu. 113 bmp, kai ramybės būsenoje dažniausiai būna 65.

Viduje jau spėjo pasistengti pradedantieji gatvių “menininkai”.

Kažkieno padėta lenta buvo labai slidi ir lanksti. Lipti ja su žieminiais batais ne pats geriausias sumanymas.

Vaizdas į “Šanchajų”

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 0/10 (daiktų išvis nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta

Iš karto norėčiau paskelbti nuorodą į išsamų trijų dalių reportažą iš Nemuno sanatorijos, paskelbtą Apleisti.lt. 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis.

Daugelis žino apie šį didžiulį dešimties aukštų apleistą viešbutį, stovintį kurortinio Lietuvos miesto Druskininkai centre, kuris jau nuo 2007 metų yra nebenaudojamas ir uždarytas. Tačiau nuvažiuoja iki ten pasižvalgyti ne kiekvienas. Tad ir aš kalbas apie šį objektą girdžiu jau kelis metus, o nusigauti iki ten su šauniąja gangsterių komanda sugalvojome tik dabar. Bet kuriuo atveju gailiuosi, kad nepadariau to anksčiau.

Surasti pastatą mieste nesunku, bet kad patekti į vidų reikia šiek tiek pavargti. Visi pirmo aukšto langai yra gerai užkalti nuo visokiausių nenaudėlių, bet pasivaikščiojus aplink skylę tikrai galima rasti.

Visų pirmą nustebino tai, kad net pirmame pastato aukšte viskas liko beveik nepaliesta. Neapgriautos sienos, neišdaužti langai, (beveik) nesugadinti daiktai.

Ultragarsinės terapijos aparatas su tiksinčiu kaip bomba laikmačiu.

Senovinis seifas. Deja tuščias.

Terapijų kabinetas su pertvaromis tarp gulinčių pacientų.

Apžiūrėję pirmą aukštą labai užsinorėjome ant stogo, tad iš karto patraukėme prie laiptų.
Kol kas išorinės blykstės savo fotoaparatui nesu nusipirkęs, tad iki šiol fotografuodamas tamsesnėse vietose tiesiog statydavau ilgesnį išlaikymą ir pašviesdavau vaizdą su pačios paprasčiausios juostinės muilinės Skina integruota blykste. Būdas ne pats patogiausias, bet blykstelėjus du tris kartus galima išgauti visai patenkinamus rezultatus. Beveik užkopus iki 10 aukšto mano puikioji muilinė išslydo iš kišenės ir nuriedėjo į tarpą tarp laiptų ir lango. Buvo graudu žiūrėt kaip jį ilgai krenta žemyn karts nuo karto padarydama salto ore. Maždaug 5 aukšto lygyje fotoaparatas atsitrenkė į laiptus ir sudužo į šimtus gabalų, kurie lydimi lūžtančios plastmasės garso ir aido nusileido iki pat sanatorijos apačios kur ir liks amžiams. Taip praradau netik pagrindinį šviesos šaltinį, bet ir šeimos relikviją, kuri per savo objektyvą matė pajūrio kopas, Aukštaitijos lygumas, Ukrainos stepes, Čekijos kalnus, Kroatijos salas ir daug kitų neryškių ir neypatingai kokybiškų vaizdų….
Na gerai, nereikia čia dramatizuot, juk puikiai suprantama, kad baterijos įdėtos į fotoaparatą turbūt buvo vertingesnės už jį patį. Tuo labiau, kad namie guli dar viena noname’ine muilinė Premier!

Tik ant stogo supratau ką gi man visas šis pastatas ir jo vaizdai primena. Pripetę. Nežinau ar viešbutį “Polisją” (ukr. Полісся), ar “Jubilejnyj” (rus. Дом быта Юбилейный), bet kažką iš tos serijos. Pilkas dangus, tylus užgesęs miestas, apleisto pastato stogas.

Elektriniai lifto varikliai. Kažkas juos jau spėjo paardyti.

Viena iš įspūdingiausiu sanatorijos vietų tai pagrindiniai laiptai.

Kambariai gana monotoniški, visur galima sakyti tas pats. Kartais net užmiršti kokiame aukšte randiesi.

Kitose apleistose vietoje elektros instaliacijos yra išlupamos pirmosiomis dienomis. Čia viskas vietoje.

Medicininiai įrenginiai sukrauti į krūvą.

Senovinė stomatologo kėdė.

Sporto salė.

Rūsyje daug šiukšlių, bet tarp jų pasitaiko ir įdomesnių daiktų.

Tradiciškai erotinio pobūdžio nuotraukos. Jų randų vos ne kiekviename apleistame pastate, kur gyveno žmonės. Pavyzdžiui Vilniaus Žalgirio bazėje arba profilaktoriume Sigma.

Paardytas magnetofonas.

Roots Bloody Roots!!!

Psichiatrinėje ligoninėje:
- Kokia veikla užsiimate laisvalaikiu?
- Šokinėjam į baseiną nuo tramplino. Gydytojas sakė, jei būsime geri, greitu laiku pripils ir vandens.

Stiprintuvas (?)

Vienareikšmiškai vienos dienos yra per mažai, kad apžiūrėti viską šiame milžiniškame pastate. Bet įspūdį jis man paliko didelį, labai didelį. Norėčiau čia grįžt kada nors vėl.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 10/10
Artefaktai: 9/10
Ar verta eiti: Tikrai verta

Vilniaus duonos pastatas (stovintis Savanorių prospekte) visada traukė mane savo tvora. Tiksliau ne pačia tvora, o ant jos nupaišytais Vilniaus duonos logotipais ir kitomis spalvotomis geometrinėmis abstrakcijomis. Nuspalvinti savo pastatus patiems – tai puikus įmonės sprendimas norint apsisaugoti nuo graffiti mėgėjų. Taip pat traukė ir ką tik iškeptos duonos ir bandelių kvapas. Bet laikui bėgant neliko nei tvoros (ją išardė, o plytas pardavė), nei malonaus kvapo. Oficialiai neliko ir pastato, adresas Savanorių pr. 6 jau yra išbrauktas iš Registrų centro duomenų bazės, bet kaipmat vis dar stovi. Girdėjau gandų, kad greitu laiku ten prasidės naujos statybos, tad kol dar nenugriovė nuėjau “pracheckinti” objektą.

Mūrinės tvoros vietoje dabar yra pastatyta tvorelė su grėsminga spygliuota viela, saugančią pastatą nuo visokių nenaudėlių. Tačiau dideli vartai visada stovi praviri, todėl patekti į vidų galima banaliai apėjus namą iš kitos pusės.

Keturi bokštai

Pirmame aukšte suirutė – išmėtytos plytos ir šiukšlės.

Drėgna, visur laša vanduo.

Prieiti prie krašto truputį baugoka, visgi aukštis nemažas.

Cigarečių langas. Tušti pakeliai užkišti už stiklo. Nuo pigiausių Saint George iki brangiausių Parliament.

Per “minų lauką” galima išeiti ant nedidelio priestato stogo.

Durelės ant pagrindinio pastato stogo.

Forum Cinemas Vingis

Įspūdingiausia vieta – paskutinis aukštas, priminė Vilijos fabriką.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 9/10
Atmosfera: 9/10
Artefaktai: 2/10
Ar verta eiti: verta

Teismai mūsų šalyje turi gana prastą reputaciją. Gal ji kiek ir geresnė nei Seimo ar Vyriausybės, bet bendrai žiūrint visuomenė teismais nepasitiki – šališki, neteisingi, korumpuoti. Už smulkius pažeidimus ar nesunkius nusikaltimus skiria didžiules baudas ar laisvės atėmimus, o tuo tarpu nusikaltėliai gauna juokingas bausmes. Ilgą laiką mano nuomonė, suformuota filmų ir žiniasklaidos, buvo tokia pati. O ir kodėl ji turėtų būt kitokia, jei iki šiol nei viename teismo procese nebuvau dalyvavęs, o viską ką žinau tai tas ką arba perskaičiau, arba peržiūrėjau, arba girdėjau kaip gandus. Tad apie procesą kurį mačiau savo akimis.

Į Vilniaus miesto apylinkės teismą nuėjau iš smalsumo. Turėjau laisvą dienelę ir neturėjau ką veikt. Neįprastas laiko stūmimo būdas, bet įdomus ir savotiškai naudingas. Pasivaikščiojau pačiame pastate, kuris greičiau primena suremontuotą ligoninę/polikliniką nei Teismą. Nuvažiavau liftu į kažkurį tai aukštą, ten daug salių, kuriose ir vyksta patys posėdžiai. Ant kiekvienų durų kaba lapukai, kuriuose nurodyti bylų duomenys ir nagrinėjimo laikas. Radau salę, prie kurios ant suoliukų sėdėjo nemažai skirtingo amžiaus moteriškių. Baudžiamoji byla, du kaltinamieji, 11 nukentėjusiųjų – visos moterys, nagrinėjimo laikas už 15 minučių. Man tinka!

Pamačiusios mane moterėlės, nors tiksliau jau būtų sakyt senutės (didžioji jų dalis buvo 60+), staigiai nustojo kažką aršiai diskutuoti. Sėdi sau, dairosi aplink, nepasitiki ir mirtina tyla… Net nejaukiai pasijaučiau. Praėjus kelioms minutėms nukentėjusiosios pašnibždomis (tačiau taip garsiai, kad šnibždėsiu tai pavadint sunku) pradėjo gąsdinti viena kitą „atsisakykit parodymų, nes kitaip mums bus blogai“, „jų draugai mus nudurs laiptinėje“, „praskels akmeniu galvą“. Iš pradžių tokios kalbos gal ir kėlė man šiokį tokį nerimą, bet kai prie salės netyčia atėjo ir greit pasišalino pasiklydęs vyriškis su telefonu rankoje ir bobutės pradėjo panikuot „jis jų draugas! Nufotografavo mus, o paskui atseks kur gyvenam ir uždaužys“, supratau, kad tai tik paranoja ir nieko daugiau. Sėdžiu toliau ir laukiu kada gi viskas prasidės.

15 minučių praėjo greitai ir netrukus mus visus suleido į salę, kuri taip pat atrodė kiek kitaip nei įsivaizdavau. Greičiau konferencijų salė, bet tikrai ne Teismo. Na, bet kažkokios tai esmės nekeičia. Atsisėdau sau į galą ir laukiu. Prieš mane būrys moterėlių, kurių, tiesa, atvyko tik 8 vietoj 11, vangus, beveik miegantis prokuroras ir inteligentiško išvaizdos senutė – advokatė. Linksma kompanija. Netrukus buvo patikrinta kiek dalyvių atvyko, kai manęs paklausė ar esu sąrašuose. Sumelavau, kad atėjau palaikyti nukentėjusiąją pusę, nesinorėjo reikšt, jog užsukau šiaip pažiopsoti. Dar truputį luktelėjus į salę įžengė du kaltinamieji: skusti pacanai, ortodoksiniai treninginiai degeneratai, tik juodų akinių, cepūrų ant kaklo jiems ir tetrūko. Antrankiai, ginkluoti pareigūnai iš šonų – vaizdelis neblogas. Nekentėjusiosios tuo tarpu pradėjo garsiai aimanuoti, o kaltinamieji šypsotis nors tu ką. Viena bobutė pradėjo dvejoti „neprisimenu ar šitie mane plėšė ar nešite!“, kita bobutė – „sakykit, kad šitie ir viskas“, kaltinamasis įsiterpė „meluoti negražu“ („mialotsi nigražu, jeigu reikia fonetiškai). Prasidėjo šurmulys, tikras cirkas, kurį greit užbaigė užėjęs, kietokas, vyriško būdo teisėjas. „Stot! Teismas eina.“ Ir prasidėjo…

Toliau įžangos, formalumai – nieko įdomaus – tai ką mes įpratę matyti filmuose. Po viso to prasidėjo nukentėjusiųjų apklausa. Moteriškės ir bobutės po vieną prieidavo prie pakilos. Buvo klausiama vardo pavardės, ar moka valstybinę kalbą. Pasirodo, kad dauguma nukentėjusiųjų valstybinės lietuvių kalbos nemoka, todėl teko su teismu bendraut pasinaudojus vertėjos pagalba. Pirma prie pakilos priėjo tyli moteriške. Gal net netiek tyli kiek baili ir apsakė Teismui savo graudžią istoriją kaip jį ėjo į parduotuvę Karoliniškėse, prie laiptų pribėgo vyras, išplėšė rankinę, kurioje piniginė su banko kortelėm ir nestambiais pinigais, mobilus telefonas, nutraukę grandinėlę nuo kaklo, kurios vertė berods 300Lt. Kas iš dviejų kaltinamųjų tai padarė ji atsakyti negalėjo, ir šiaip paskui pareiškė, kad teismai ją slegia ir sukelia nemalonias emocijas, todėl savo pareiškimą dėl apiplėšimo ji nori atsiimti ir išeiti iš salės, nes vėluoja į darbą. Jokių priekaištų kaltinamiesiems neturi. Teisėjas leido jai išeiti. Tai pasirodė man labai keista, žmogų apiplėšė vidury baltos dienos, o jam tas pats, mat teismai nepatinka ir vėluoja kažkur. O treninginiams turbūt smagu, advokatė irgi šypsosi. Prokuroras „miega“ toliau, nes dabar jo dalyvavimas kaip ir nebūtinas, o teisėjas kiek susiraukęs veidą lyg „tavo reikalas“ kviečia kitą bobutę – vos paeinančią dėl bauginančio viršsvorio. Valstybinės kalbos ji nemoka. Apiplėšimas vyko analogiškai – priėjo, nutraukė grandinėlę „ir taip man sielą pradėjo skaudėt… kaip skauda, kaip skauda!“ („так душе больно!“). Teisėjas pasiteiravo ar kaltinamasis jai trenkė, kad skauda, bet pasirodo, išskyrus sielos organo jokia kita kūno dalis nenukentėjo. Pareiškimą bobutė taip pat panoro atsiimti „Dievas jiems teisėjas“ („Бог им судья“). Drebindama savo lašinių masę jį atsisėdo į savo vietą dejuodama, mat kokie jauni, o jau nusikaltėliai. Tai ko pareiškimą atsiėmei jei nusikaltėliai? Bamm.. Atsivėrė durys ir į Teismo salę įšoko nenustatomo amžiaus moteris. Iš veido jai duočiau 27, iš aprangos 14. Bendras vaizdas: visų mokslui žinomų venerinių ligų platintoja. Visi atsisuko į ją, o ši savo ruožtu pamojavo kaltinamiesiems ranka. Teisėjas griežtai paklausė „Ar jūs man pamojavot?“, ta atsiprašė ir pasakė, kad atėjo palaikyti draugų, bet pavėlavo. Salėje vėl šurmulys „tai jų draugė!“ („Это их подружка!“). Teisėjas visus vėl nuramino – mirtina tyla. Kviečiama dar viena nukentėjusioji. Vos pradėjusi kalbėt ji pasakė, kad pareiškimo jokiu būdų atsiimti neketina, nes buvo pagrobtas labai brangus jai daiktas, bobutės tuo tarpu toliau šnibždėjosi kokia gi ta nukentėjusioji jauna ir drąsi, palyginus su jomis. Toliau sekė dar dvi nukentėjusiosios neatsiėmusios savo pareiškimų, viena iš jų buvo rudų garbanotų plaukų ir su ilga nosimi, todėl salėje sėdėjusios nukentėjusios bobutės pradėjo tyliai ginčytis kokios gi tautybės ta moteris. Buvo nuspręsta, kad vis tik jį žydė – „žydė, aplinkui visur žydai“ („Еврейка, вокруг оди евреи“). Supykęs teisėjas prigrasino išrašyti baudas, jei salėje nebus tylos. Nežinau tiesą sakant verkt ar juoktis žiūrint į tai? Tave apiplėšė, vos nesužalojo, o tu ateini į Teismą, pasiimi atgal savo nelemtą pareiškimą, o paskui sėdi šneki visai apie pašalinius dalykus. Iškėlusi žydų teoriją senutė prajuokino, o gal sugraudino, mane labiausiai. Kai teisėjas tradiciškai paklausė „ar mokate valstybinę kalbą“, jam buvo atsakyta teigiamai. Iš tikrųjų tas žmogus dviejų žodžių lietuviškai surišti nesugebėjo, todėl vis tik buvo pakviesta vertėja. Tačiau bobutė priešinosi ir toliau bandė kalbėti lietuviškai. Sekėsi siaubingai. „Kuris iš jų Jus apiplėšė?“ – „Tas, Tas, tas blondinas!“ („Этот, этот, этот блондинас!“). Paskui nukentėjusioji pradėjo kliedėt ne į temą, kad jos daugiabutyje yra prostitučių viešnamis, kuriame dar ir pardavinėjami narkotikai. Ir kad jinai matė, kaip šitie kaltinamieji bachūrai reguliariai ten užsuka, o vakarais dar garsiai leidžia muziką. Visa salė juokiasi, šypsosi net ir teisėjas. Pareiškimą senutė taip pat panoro atsiimti, nes teismais ji netiki ir neturi laiko žaisti šiuos žaidimus. Toliau kalbėjusią moterį marozai apiplėšimo metu net pargriovė ant žemės ir sužalojo nugarą, bet priekaištų jiems taip pat nėra – „noriu greičiau apie tai pamiršti ir gyvent toliau“. Na nėra – vadinasi nėra. Gyvenk, gydyk savo nugarą. Dar kitai nukentėjusiajai tikriausia prasidėjo Stokholmo sindromas. „Kas iš Jūsų pavogė?“ – „Tas, kuris gražesnis“. „Kuris gražesnis? – „O ką Jūs nematot? Tas blondinas su gražia tiesia nosimi?“. Ji atsisuko į nukentėjusįjį ir nusišypsojo jam. Na na, dar ranką pabučiuotų ir per galvą paglostytų iki pinos laimės. Teisėjas pakartotinai paklausė ar ji tikrai įsitikinus, kad nori atsiimti pareiškimą. „Taip, toks gražus vaikinukas… Aš pati kalta, kad užsidėjau auksinę grandinėlę… Nebūčiau užsidėjusi – nebūtų apiplėšę…“. Tuo posėdis ir pasibaigė. Policininkai išvedė marozus, išėjo visos moterėlės. O aš ėjau keliavau sau per dykvietę, esančią šalia teismo, ir galvojau apie tai ką pamačiau.

Teismai šališki? Teismai neteisingi ir korumpuoti? O ką galį padaryti tie teismai, jeigu iš 8 atvykusių nukentėjusiųjų 5 pareiškia, kad neturi jokių priekaištų. Taip ir nesupratau ko tie žmonės bijo? – dviejų marozų-nakromanų? – juokinga. Gal tiesiog nori ramiai gyventi, susikišti galvą į smėlį, kaip daro stručiai, ir kad juos netrukdytų nei teismai, nei policija, nei kitos teisėsaugos institucijos ir asmenys? – tikriausia. Praėjo 21 metai, o sužalotų, visko bijančių, tikinčių, kad net parodymus teisme už juos turi duot valstybė (nekalbant apie būstą ir darbą) žmonių pilna. Aišku tik tiek, kad dabar du degeneratai tikriausia gaus niekingą bausmę lygtinai ir išeis plėšt toliau, nes daugiau nieko nemoka. O visuomenė verks, kad policija ir teismai nieko nedaro, nesodina mat nusikaltėlių į kalėjimus. Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, viskas ko tik reikia – tai ištart, kad skęsti.

Sekmadienio vakare Povilas a.k.a Vilkalokis netikėtai pasiūlė pralėkt per apylinkes prieš miegą. Aš neilgai galvojęs sutikau. Lauke jau po truputį pradėjo temt, bet argi tai problema. Išsitraukiau iš rūsio savo dviratį senuką ir pirmyn.

Dideliu greičiu pralėkėme palei Nerį ir už kelių minučių buvom jau Senamiestyje. Praskrieję per siauras gatveles atsidūrėme prie Rotušės aikštės, kur prirakinę dviračius prie stulpo nusileidome į Rimi kažko pavalgyt ir atsigert. Nuotaikos geros, viskas puiku.

Apsipirkę patraukėme atgal prie dviračių, pradėjau pasakot, kad tokios spynelės kaip Povilo yra gana nepatikimos ir dažnai raktai tiesiog nulūžta bebandant atrakint. Ironiškiausia, kad nutiko lygiai tai ką pasakiau, pusė rakto liko širdelėje, o rankoje kita nuolaužos pusė. Ir juokinga ir nejuokinga, ką dar pasakyt.

Šiek tiek pažvengę pradėjom krapštyti spynele visokiomis vielomis ir visais kitais daiktais, kurie pakliūdavo po ranka. Rezultato jokio. Prasikankinę pusvalandį visgi suvokėm, kad nieko čia taip paprastai nebus. Vienintelis variantas – pjauti.

Na tai ką, greitu žingsniu patraukėm į namus, kur mano rūsy radom siaurapjūklį, žirkles metalui, reples ir dildę. Susikrovėme ir vėl prie Rotušės. Lauke jau tamsu, darosi šalta. Vos atėję ėmėm darbuotis. Iš šono tai turėtų atrodyti smagiai, tikrai smagiai. Tik įsivaizduokit – stovi du žmonės miesto centre ir barbariškais būdais bando sunaikinti spynele. Garsas taip pat buvo gan stipus, metalo pjovimas turėtų girdėtis net kitose gatvėse. Taip veikėm gerą pusvalandį. Aplink vaikšto žmonės, turistai, o mes vis stovim ir pjaunam! Spynelė vis priešinosi reikšdama savo griežtą “nepasiduosiu, nepasiduosiu!”, bet galiausiai išbandžius visus įmanomus instrumentus ji visgi pasidavė. Dviračiai buvo išlaisvinti.

Įdomiausia tai, kad apart šalia praėjusių įkalusių merginų niekam daugiau nebuvo įdomu ką mes čia veikėm visą šį laiką. Buvau įsitikinęs, kad kažkas tikrai iškvies policiją, bet matyt dviračio spynelės pjovimas vidury miesto nieką nestebino. Tad išvadas galiu padaryti tokias: jei kada sugalvosit pavogt dviratį – galite tai daryti drąsiai, jūsų vistiek niekas nesustabdys. Ir dar, nepirkite tokių spynelių kaip nuotraukoje.

Kuo gi tie lietuviai tokie ypatingi, kad nusprendžiau apie juos rašyt? – pabandysiu paaiškinti. Ateina, reiškias, į tą McDonaldą keturi jauni žmogeliai – dvi merginos, du vaikinai. Neypatingai švarūs ir tvarkingi, bet gana linksmi. Valgyti kaip mat jie čia net nesiruošia, vienintelis tikslas pasikrauti savo išsikrovusią techniką ir keliauti toliau. Tad iš karto prasideda rozečių paieška, lydima garsiais šauksmais „O! Radau“ ir „Ė! Dar čia viena yra“. Gana greitai randami energijos šaltiniai iPhone‘ams, dviejų branduolių Samsung ir LG telefonams, veidrodiniam fotoaparatui ir aukštos raiškos vaizdo kamerai. Kai kurie prietaisai nemandagiai prijungiami visai prie pat pietaujančių vokiečių ir belgų. Užimamos beveik visos pastate esančios rozetės ir jaunimas pradeda nuoširdžiai ir garsiai džiaugtis nemokama elektra visai nesusimastydami, jog kam nors trukdo. Įkrovimas reikalauja laiko, todėl lietuviai ima ieškotis vietos kur galėtų prisėst. Išbandomi beveik visi laisvi staliukai kol randamas optimalus variantas, kad stalas būtų ne per aukštas, kėdės ne per kietos. Pasėdėjus gerą pusvalandį, per kurį aptariamas visų lankytojų valgomas maistas ir drabužiai jaunimas visgi susigalvoja kažką nusipirkt ir sau. Jie ilgai stovi prie kasų ir renkasi kažko pigaus ir daug. Galiausiai jie apsistoja ties mėsainiais ir pieno kokteiliais. Mėsainiai jaunimui pasirodo per maži ir ne tokie gražūs kaip pavaizduota paveikslėlyje, tad tai iš karto yra pranešama personalui. Jauna pardavėja vokietė tik nejaukiai nusišypso nieko negalėdama pakeist ir nepatenkintas ketvertukas nueina prie savo staliuko, kur ragauja vieni kitų maistą aršiai reikšdami, kad braškinis kokteilis daug skanesnis už šokoladinį. Valgydami mėsainius lietuviai retkarčiais sušunka „Deutschland“, „Achtung“ ir „Hitler Kaput“, kad pritapti prie vokiškos aplinkos, o paskui pradeda juoktis ir mosikuoti dešine ranka taip reikšdami pagarbą neva tai Romos imperatoriui ar kam nors dar kitam. Vėliau vienas iš jų pradeda visus fotografuoti savo išmaniuoju telefonu, kuris jau kiek pasikrovė. Pasiūlymas nusiųsti nuotraukas MMS žinute draugams į gimtinę sutinkamas kaip didžiausio masto idiotizmas. Ir tiesa, pirkti aparatą už kelis tūkstančius yra vienas dalykas, o mokėti keliasdešimt centų už žinutę – visai kitas – kvailas ir jokia logika nepaaiškinamas reiškinys.. Paskui fotografuoti pradedama sunkiąja artilerija – veidrodiniu fotoaparatu su blykste, kuri akina aplinkinius. Tačiau jaunimas juokiasi ir džiaugiasi geresne kokybe. Dauguma nuotraukų per daug eksponuotos ir neryškios, bet jeigu jos darytos su didesniu aparatu – vadinasi geresnės. Aptarus kaip kas šiąnakt miegojo ir sužalotą lankytojo iš Olandijos ranką lietuviai sumasto nusipirkti ką nors daugiau ir rimčiau. Šįkart prie kasų tautiečiai stovi kur kas ilgiau. Jie verčia pardavėjus prisiekt, kad tai ką jie pirks tikrai bus skanu ir daug, kad atrodys kaip paveikslėlyje, kiekvienas patiekalas aptariamas po kelis kartus, susidariusi nemaža eilė lietuvių nei kiek nejaudina, juk jie daro gera Vokietijos ekonomikai pirkdami čia – vadinasi visi kiti gali ir palaukt. Nusipirkę kolos lietuviai pradeda nerimaut, kad stiklinė tuščia, kai jiems paaiškinama, kad mokama tik už puoduką, o piltis jie gali patys kiek nori, jaunimą aplanko tikras nuoširdus ir nepakartojamas džiaugsmas. Jie pradeda juoktis ir šokinėti vietoje, o taip pat garsiai šaukti kitame užkandinės gale esantiems draugams šią malonią žinią. Tad nusprendžiama nusipirkti tik vieną stiklinę, pasiimti keturis šiaudelius ir gerti kartu. Visą kitą laiką jie tuština ir vėl pripildo stiklinę gerdami vis daugiau ir daugiau. Valgydami mėsainius ir bulvytes draugai pusę maisto išbarsto aplinkui, nes kaskart siuntinėja jį ratu paragauti kaimynui. Tačiau vėliau viskas yra surenkama nuo grindų ir suvalgoma, juk už tai sumokėti pinigai, o pinigai gaunami sunkiai dirbant. Bebandant perduoti kaimynui mėsainį, ant stalo yra išpilama pilna kolos stiklinė, kas lydima garsiu juokų ir plojimais. Tačiau paskui ji pripildoma vėl ir linksmybės tęsiasi. Galiausiai, kai kiekvieno pilve atsiranda mažiausiai po tris litrus įvairiausių gėrimų, yra nusprendžiama, kad jau laikas nustoti gert ir reikia pilti kolą į buteliukus po stalu. Tokiu būdu pripildomi dar du dvilitriniai buteliai, kurie nepastebimai slepiami į kuprines. Tualetas McDonalde kainuoja net septyniasdešimt euro centų, kas jaunimui pasirodo brangu, tad sugalvojama tiesiog lakstyti į miškelį. Kaskart grįždami lietuviai paskelbia, kad sutaupė dar septyniasdešimt euro centų, kas skaičiuotuvo pagalba paverčiama į litus ir aptariama ką už tiek galima būtų nusipirkti gimtinėj. Pabaigę valgyti ir gerti jie pradeda dainuoti liaudies dainas, nes vokiečiai privalo išgirsti nuostabius lietuviškus balsus. Sužinoję, kad užkandinėje yra dušas sumąstoma juo pasinaudoti, merginos nusiperka raktą ir eina maudytis kartu, nes mokėti po tris su puse euro kiekvienai yra brangu ir kvaila. Tuo pačiu duše galima pasifotografuoti ir padarytas nuotraukas įsikelti į socialinį tinklą, kad jas matytų visi draugai ir nedraugai. Kol merginos maudosi vaikinai aptarinėja jų fizinius duomenis, vėliau kalba užeina apie tai, kad McDonaldo maistas labai nesveikas ir prastas. Kai visai turima technika baigia krautis draugai visgi palieka nelemtą užkandinę, palikę krūvą šiukšlių ant stalo.

Jauna pardavėja visgi drįso paklaust iš kur gi šie žmonės. Jai buvo atsakyta trumpai, bet nenuoširdžiai – „Russland, frau, Russland“ – ir teisingai, nereikia juodinti gimtojo krašto.

Bilietą nusipirkau maždaug prieš savaitę iki festivalio tiketoj. Teko paklot 103 lietuviškus pinigus kas gavosi brangiau nei buvo skelbta internete ir kas juokingiausia – brangiau nei pirkti prie įėjimo į Velnio akmenį. Be abejo, tai nėra tokie pinigai, dėl kurių reikėtų parintis ar panašiai, tiesiog pastebėjau, kad su tiketa man labai nesiseka: arba nusiperku brangiau, arba bilieto barkodas nesuveikia, taip man buvo per Rammstein koncertą.

Ketvirtadienis

Į festivalius važiuoti autobusu nesmagu, todėl tradiciškai tranzavom. Šįkart labai ilgai plente stovėti neteko. Iki Ukmergės nuvežė pati mėgstanti tranzuoti mergina, o paskui metalai, važiuojantys į akmenį. Kadangi važiavome dieną anksčiau prieš festivalį teritorijoje atsidūrėme vienį iš pirmųjų. Aplink vis lakstė tik savanoriai, tvarkantys aplinką.

Vakare Muzikos laboratorijos atidarymas, kelios grupės, o paskui linksma naktis.

Penktadienis

Oficialus festivalio atidarymas. Būtų įdomu sužinoti kur organizatoriai atkasė vedėjus? Manau, tokiems festivaliams jie išvis nereikalingi, tuo labiau tokie, kurių replikos kaip iš pigių radijo stočių. Koncertą atidarė grupė Mandragora. Neslėpsiu, tai mėgstamiausias mano lietuviškas kolektyvas. Malonu paklausyti ir įrašus, ir gyvus pasirodymus, kurių stengiuosi nepraleist. Deja, bet pagrojo jie labai neilgai, bet kaip visada užvežančiai. Paralytic – grojo techniškai ir labai sudėtingai, ne kiekvienas taip gali. Tačiau jausmų kažkokių nesukėlė, kaip ir paskui groję Hellish Outcast. Obtest tuo tarpu patiko net labai. Per koncertą pradėjo žiauriai lyti, drabužiai pasidarė šlapi lyg išsimaudžius su jais upėje, bet publikos tai neatbaidė. Taip pat neblogai pasirodė Gama Bomb ir Susperia. Paskutiniai grojo Pergalė. Va čia tai smagi grupė! Taip kaip Excrementory Grindfuckers šaiposi iš grindcoro, taip Pergalė išjuokina death ir black metalą. Ypač patiko jų klavišininkas su mėsininko prijuoste ir gopniko kepuraitе.

Po koncerto su Raimonda ėjom į rokoteka – 60′-89′ – roko diskoteka. Jėgų nebuvo visiškai – autopilotas. Palapinėj miegoti buvo žiauriausia. Po lietaus jos viduje susidarė nemažos balos, kurios susimaišė su smėliu, maistu ir kitais neaiškiais dalykais. Duobkasys atsisakęs miegoti tokiame bomžyne persikraustė į vienvietę Nessės palapinę. O aš grįžęs 3 nakties tiesiog atsiguliau į šlapią purviną balą, nes mano miegmaišyje knarkė Povilas a.k.a Vilkalokis. Tada buvo nesmagu, bet dabar tai prisimenu su šypsena.

Šeštadienis

Iš visų 12 grupių pamačiau gal tik pusę, todėl deja nepamačiau to, dėl ko taip dabar šėlsta žiniasklaida – Ondskapt – ir jų nuogo, kraujuoto vokalisto.

Nuotrauka iš DELFI

Savanoriai teigė, kad kraujas visgi buvo tikras, paimtas iš vietinės Anykščių skerdyklos, plauti paskui jį nuo scenos buvo sunku ir nemalonu. Taip pat girdėjau, kad vos nuogaliui išbėgus į sceną dauguma tėvų užsikėlė savo vaikus ant pečių, kad tie pamatytų visą tą grožį.

Didžiausia įspūdį aišku paliko Benediction ir Inquisition. Paskui naktinis kinas, šėlsmo naktis ir dar siaubingesnė nei vakar palapinė paryčiais, nors kokie ten paryčiai – saulė jau švietė kai reikiant.

Per festivalį gimė daug naujų juokelių, tiek savos kompanijos, tiek viso Velnio akmens.

Nuotrauka iš Facebook

Gerai prajuokino girtas miegantis bičas, kuriam nepažįstamieji spėjo pastatyti kryžių ir ant smėlio užrašyti “Liūdi šeima ir sugerovai”.

Buvom susiveikę ir kuponų, už kuriuos savanoriai gaudavo alaus už scenos. Tačiau pastebėjęs “nesavus” vienas iš organizatorių pradėjo rėkt “baras neveikia!”. Keista iš tiesų. Spėju, kad festivalio biudžetas ne vienas šimtas tūkstančių litų, o kažkokiam bičiui gaila šūdino Tauro alaus, kuris parduotuvėj ir dviejų litų nekainuoja. Bet ką jau padarysi, užtat iš to pažvengėm.

Sekmadienis

Namo grįžau kaip ir pirmyn – autostopu. Vežusi moteris tikino, kad Anykščiuose šis festivalis vietiniams labai patinka, nes pritraukia daug žmonių į miestelį ir garsina jį ne tik Lietuvoje, net ir visame pasaulyje. Tuo labiau, kad per visus tris metus “žiaurūs ir pikti metalistai” dar nieko nenusiaubė, nesugriovė ir neužmušė. Kai tuo tarpu per miesto šventes Anykščiai kenčia nuo vandalų, o žmonės atsiduria reanimacijoje. Visas tas srutas žiniasklaidoje ant festivalio pila tik vienas žmogus – kunigas, kuriam beveik niekas nepritaria.

Ačiū grupėms, organizatoriams ir aišku draugams už gerai praleistą laiką!

Rasti juos nesunku, jei yra žinomos koordinates, kitu atveju teks nemažai pasivaikščiot po miškus, palaipiot kalvomis. Tačiau šiuose miškuose nepasislėpsi nuo “civilizacijos”, net pro medžius girdisi keliu pravažiuojančių ortodoksinių marozų bumčikas, sklindantis iš golfukų ir bulkų. Na, bet nieko nepakeisi, čia Naujoji Vilnia.

Girdėjau, kad į vidų patekti yra sunkoka, bet tokios mažos skylės (kitaip nepavadinsi) kažkaip nesitikėjau. Lietūs per ilgą laiką prinešė nemažai smėlio, todėl įėjimai užkrauti juo kaip reikiant.

Viduje kiek erdviau, bet vis vien nepalenkus galvos nepraeisi. Kažkas čia jau spėjo atvilkt kelmus, turbūt naktiniams pasisėdėjimams.

Iš taip vadinamo prieškambario patekome į pagrindinį kambarį. Tamsu kaip… na, patys žinote kur. Fotografuot tokiom sąlygom neturint išorinės blykstės yra šiek tiek sudėtinga, švelniai tariant. Tad šįkart man labai pagelbėjo sena juostinė muilinė, kokias šiais laikais jau niekas nebenaudoja. Pastatęs fotoaparatą ant stovo, nustačiau jame bulb režimą, o tada su muilinėje įmontuota blykste vieną paskui kitą šviečiau kambario kampus. Pigi išeitis

Iki šiol išliko metaliniai tvirtinimai, tačiau gerai parūdiję.

Tą patį galima pasakyti ir apie lubas.

Kitas kambarys ir laiptai žemyn. Į galva šovė mintis “nejaugi galima dar žemiau?”.

O žemiau tunelis, tikriausia vedantis į ant kalno stovintį dzotą stebėjimo bokštelį. Labai daug smėlio. Vienintelis būdas čia praeiti – šliaužti ant pilvo. Tačiau galo taip ir nepasiekėme, per daug mažai vietos.

Atrodo, kad kadras blogai sufokusuotas ar mažai kontrastingas? – deja taip nėra, tai tiesiog tokia milžiniška smėlio ir dulkių koncentracija ore, prisikvėpavau metams į priekį.

Dzotas Stebėjimo bokštelis iš išorės. Langai išeina į rytus, iš kur galėjo užpulti sovietai.

Paskui patraukėme prie kito bunkerio, įėjimas čia geresnis, bet viduj tas pats – smėlis.

Nuo grindų iki lubų apie 40 centimetrų.

Radome laiptus į kitą dzotą stebėjimo bokštelį, et kaip gala, kad kulkosvaidžio nebuvo.

Pro angas kulkosvaidžiui nieko nematyti dėl tankiai užžėlusių miškų.

Dar vienas bunkeris, patekome ten pro langą.

“Стаська и Тадзик, 16.03.86″. Nemėgstu graffiti, tačiau šis užrašas padarytas dar net nesprogus Černobylio atominei tikrai pradžiugino.

Dar viename bunkeryje radome prikabintą pseudoelektorninį savadarbį prietaisą, kurio paskirties taip ir nesupratau. Tegul kaba toliau sau.

“Misiją” į aplestus bunkerius baigiau epiniu kritimu nuo dviračio. Ech mano nugara…

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 9/10
Atmosfera: 10/10 (ypač jaučiasi šliaužiant smėliu)
Artefaktai: 1/10 (be to keisto savadarbio daikto nieko nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta

Bet visiems geriems daiktams, anksčiau ar vėliau, ateina galas. Dėl ilgo naudojimo pradėjo po truputį byrėti klaviatūros mygtukai. Iš pradžių DEL (nebėda, juk dar yra DELETE), paskui SHIFT (irgi nebėda, kitas shift iš kitos pusės). Aišku juos galima įstatyti vėl į vietą, bet dėl nusidėvėjusio mechanizmo jie po dienos kitos vistiek iškrenta. Artėja klaviatūros paskutinioji diena.

Kol ieškau ir svarstau apie kitą klaviatūra, kilo mintis iš vakar iškritusio SHIFT mygtuko padaryti kokį nors beprasmišką, neypatingai reikalingą, bet įdomų daiktą. Taigi, mano idėja – mygtukas-segtukas.

Man prireikė tik trijų dalykų, tai yra:

1. Super klijai
2. Pats iškritęs mygtukas
3. Grafkė (arba žiogelis, jei kalbėti lietuviškai)

Nesunkiai iškrapščiau mygtuko vidurius – plastmasines dalis ir metalinį laikiklį.

Į metalinio laikiklio vietą įstačiau žiogelį, jis laikosi ten neypatingai tvirtai, todėl pritvirtinau ji super klijais.

Palaukiau šiek tiek tiek kol klijai pilnai išdžius ir viskas – baigta. Tokį mygtuką galima prisegti prie kuprinės (taip aš ir padariau), marškinėlių, kitų drabužių ir maištaut, galvojant, jog esi labai išradingas ir originalus O šiaip gal kas patarsit kokią gerą klaviatūrą?

Iki šiol galvojau, kad Skype’ą į lietuvių kalbą verčia žmonės. Bet šiandien išlindo lentelė, siūlanti įdiegti extra programą – klaida ant klaidos, lyg būtų išversta su Google translate. Gal tai naujų savininkų Microsoft kaltė?

Skype – tai vienintelė programa, kurioje esu nusistatęs lietuvių kalbą, jei taip bus ir toliau teks perjungt į anglų.

Apleistas viešbutis @ Polububijus

Siekiant apsaugoti šį pastatą, kuris kol kas dar yra palygintinai neblogos būklės, nuo “stalkerių” @ Сталкеры šįkart nenurodysiu nei adreso, nei viešbučio pavadinimo. Kam reikia tas žinos kaip rasti.

Šis viešbutis visai nesenas ir stovi nuošalioje vietoje prie miško nedaugiau 20 su trupučiu metų. Kaip mat neseniai čia buvo atliktas remontas, sudėti plastikiniai langai ir padaryta apdaila, bet dėl neaiškių priežasčių dabar tai niekam nereikalingas namas-vaiduoklis. Pirmo ir antro aukšto langai užkalti fanera, durys taip pat. Todėl patekti į vidų kiek sunkiau nei kitose apleistose vietose. Tačiau čiabuviai visgi vieną praėjimą padarė.

Viduje erdvu. Dar yra išlikusi kiliminė danga, baldai ir šviestuvai. Visose nešildomuose žiema pastatuose pradeda luptis sienų dažai ir pelyti kiti paviršiai. Šis viešbutis nėra išimtis. Už paliktų sofų ten net auga keistos formos grybai. Antrasis aukštas kažkada buvo gana prabangus: kolonos, raudonas kilimas, dideli veidrodžiai, fortepijonas – visiškai sudaužytas, suniokotas.

Šis brangus muzikinis instrumentas tikriausia buvo numestas pro antro ir trečio aukšto tarpą, kitaip nesuprantu kaip galima buvo taip jį sugadinti. Šalia guli stora virvė, galbūt už jos instrumentas buvo tampomas. Niekad nesuprasiu ateinančių į apleistus pastatus daužyti baldus, duris ir langus, tačiau kam reikėjo gadinti fortepijoną negaliu suprasti dar labiau. Be to už jį galima būtų gauti neblogus pinigus.

Stygos pradėjo rūdyti, bet vis dar skamba, jei per jas prabraukti kokiu nors daiktu. Klavišai užstrigę.

Virtuvė. Ant stalų iki šiol stovi kečupai, visos viryklės vietose.

Dėl didelės drėgmės ir šalčio (nors lauke +20, viduje vistiek gana šalta, per užkaltus langus Saulės šviesa visai nepatenka į vidų) ant lubų pradėjo formuotis pseudo stalaktitai stalagmitai.

Laiptai į viršų. Šiek tiek apkrauti buitine technika. Juos tikriausia naudojo viešbučio personalas. Mediniai turėklai iki šiol vietoje, kaip ir kiliminė danga, dengianti pačius laiptus.

Marmuriniai laiptai svečiams ir nusvilusios guminės lubos – išties keistokas dalykas.

Tarpas tarp antro ir trečio aukšto. Turėklai matyt nupjauti ir priduoti metalui.

Šoklusis Povilas a.k.a Vilkalokis

Patalpoje ant stalo guli virtuvinis peilis, deja, nudėvėtas.

Pastebėjau įdomų dalyką – kuo naujesnis pastatas, tuo “išradingesni” statybininkai. Vamzdis apdėtas lentomis, kurios pritvirtintos lipnia juosta, viskas uždengta skarta ir nudažyta. Nejaugi niekam nerūpi kokybė?

Pepsi automatas. Beje, jei kam įdomu – apleistas Pepsi fabrikas

Baras. Stiklinės lentynos, nors ir keista, bet sveikos. Aplink mėtosi brangių gėrimų dėžės.

Liftas maistui.

Judame į gyvenamuosius kambarius. Ten dar išliko ir baldai, ir tapetai, ir rozetės – tikrai keista, kitose apleistose pastatuose to jau neberasi.

Beveik kiekviename kambaryje galima rasti Bibliją, tai irgi nustebino. Įdomu, ar tuo pasirūpino religinga viešbučio valdžia, ar svečių grupė, taip bandydama į doros kelią atvyksiančius svečius?

Vaizdas pro langą į mišką – išties gražu.

Kai kurie langai, aišku, yra išdaužti.

Vonios kambarys, pačią vonią kažkas pasisavino.

Mielas puodukas.

Lituoklio gabalas.

Iš tiesų viešbutis susideda iš dviejų korpusų, viskas kas buvo parodyta anksčiau – tai pirmasis. Visi praėjimai iš pirmo į antrą yra užmūryti visuose viešbučio aukštose, o kaip kitaip patekti anapus sienos neradome. Sumūryta viskas gana prastai, išlaužti daug darbo nereikia, bet atėjome čia apžiūrėti, fotografuoti, o ne sienas griauti, tad reikia ir palikti viską taip kaip yra. O prisiminus šitą filmuką destruktyvios mintys dingo dar greičiau Nors tikėtina, kad už sienos slypi nepaliesti kambariai ir kiti įdomūs dalykai.

Ant stogo.

Vėliau nusileidome į pirmą aukštą, čia tamsu ir drėgna. Recepšno stalas baigia supūti.

Rūsyje radome kasos aparatą, būtų sveiktas galėtų patarnauti kokiai nors bobutei turguje.

Viešbutis paliko gana didelį įspūdį. Kai kurios vietos yra drėgnos ir prastai atrodančios, aplanko panašus jausmas kaip Žalgirio bazėje, kai kur atvirkščiai – užmiršti, kad esi apleistoje vietoje. Trumpiau tariant, įdomių dalykų apleistame viešbutyje tikrai nemažai.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 9/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 8/10 (visi jie aišku jau “iš mūsų amžiaus”, todėl didelio susižavėjimo nekelia )
Ar verta eiti: tikrai verta

]]> http://www.pbb.lt/2011/05/28/apleistas-viesbutis-vilniuje/feed/ 20 http://www.pbb.lt/2011/04/25/vilniaus-zalgirio-baseinas-apleistas-plaukimo-kompleksas/ http://www.pbb.lt/2011/04/25/vilniaus-zalgirio-baseinas-apleistas-plaukimo-kompleksas/#comments Sun, 24 Apr 2011 22:52:25 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=924

Apleistas baseinas @ Polububijus

Apleistoje Vilniaus Žalgirio bazėje lankiausi žiemą, atėjo laikas ir beveik miesto centre esančiam baseinui. Susidaro toks jausmas, kad viskas kas yra kažkaip susiję su Vilniaus Žalgiriu tragiškai apsileidžia ir bankrutuoja. Šis faktas mane tikrai liūdina. Tikiuosi aprašinėti Žalgirio stadioną kaip eilinį objektą šiame bloge man neteks.

Taigi, grįžkime prie apleisto atviro baseino. Kaip jau minėjau, jis randasi beveik Vilniaus centre, sportiškoje, bet apleistoje vietoje. Iš vienos pusės baseiną apsupa Sporto rūmai, iš kitos Žalgirio stadionas, dar iš kitos Ūkio banko arena. Rasti visai nesunku, tačiau jei neišsikišęs iš už sienos šuolių bokštelis niekad nepagalvočiau, kad čia yra baseinas.

Į vidų patekti taip pat didelių sunkumų nėra, geriausia tai galima padaryti perlipant per vartus. Dar žiemą čia jokių spynų nebuvo, dabar kabo, bet vis vien tai nėra jokia kliūtis.

Vos patekus į teritoriją į akis krenta augalų gausa. Čia spėjo užaugti jau nemaži berželiai ir įvairiausios žolės. Apleisto baseino teritorija puiki vieta paukščiams, čia jiems niekas netrukdo, leidžia ramiai kurti lizdus, todėl aplinkui girdysi garsūs ir gražūs čiulbėjimai, o virš galvos vis kažkas praskrenda.

Kompleksas yra pastatytas architektūros stiliuje, kuris būdingas aštuntajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui. Tuo laiku išdygo ir Pripetė, todėl man asmeniškai baseino teritorijoje labai jaučiasi černobylinė nuotaika.

Nuotraukoje iš kairės esantis pastatas buvo visai neseniai suremontuotas. Pakeisti langai į plastikinius, padaryta vidaus ir išorės apdaila. Tačiau jis vis vien dėl neaiškių priežasčių stovi apleistas ir niekam nereikalingas. Dabar tai bomžų buveinė. Kol dariau šias nuotraukas šio pastato viduje kažkas aršiai aiškinosi santykius, prie langų kartais pasirodydavo žmonių siluetai, kas kėlė šiokį tokį nerimą. Todėl stengiausi veikti labai tyliai ir nepastebimai. Tas nedidelio pavojaus jausmas truputį susuka smegenis, bet ir kaip tik verčia mąstyti blaiviai ir apgalvotai.

Ant vandens paviršiaus baseine laksto vandens vabzdžiai čiuožikai (nežinau kaip jie tiksliai vadinami), girdėjau, kad čia galima sutikti ir mažų žuvyčių (įdomu kokiu būdų jos ten gali atsirasti), bet šįkart nemačiau nei vienos.

Skalbimo mašina įmesta į vandenį

“Didžiajam spaliui 70″. Atliekam nesudėtingus aritmetinius veiksmus ir gaunam, kad užrašas yra 1987 metų.

Šuolių baseinas. Gylis čia toks, kad įkritus kaulų nesusirinksi, tuo labiau išlipt iš ten taip paprastai tikrai nesigaus. Dugne mėtosi daug įvairiausių daiktų, yra net automobilio sėdynės. Už bokštelio matosi Gedimino pilis, gražus vaizdas: užlipai, atsigręžei pažiūrėti į garsiausią Vilniaus pastatą ir pirmyn į vandenį – daugiau to nebus.

Mini sporto salė mankštai. Pastatas matomai degė. aplinkui guli sudaužyta elektronika.

Koridorius ir persirengimo kambarėliai, nieko ypatingai įdomaus juose nėra.

Na ir aišku pats bokštelis. Gana prastos būkles, nepatvarus, stovėti šalia jo nejauku.

Neaiškios paskirties baseinas, labiau atrodo kaip dekoratyvinis nei plaukimo. Šalia jo senos statybos pastatas. Tuo metu dangus labai gražiai atsispindėjo vandenyje, šį vaizdą norėjosi žiūrėti ir žiūrėti.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 9/10
Artefaktai: 4/10 (įdomių daiktų beveik nėra)
Ar verta eiti: verta

]]> http://www.pbb.lt/2011/04/25/vilniaus-zalgirio-baseinas-apleistas-plaukimo-kompleksas/feed/ 9 http://www.pbb.lt/2011/04/22/vilija-apleistas-tekstiles-fabrikas/ http://www.pbb.lt/2011/04/22/vilija-apleistas-tekstiles-fabrikas/#comments Fri, 22 Apr 2011 11:53:56 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=902 Tekstilės fabrikas “Vilija” – tikriausia labiausiai lankomas, visų nufotografuotas, apleistas pastatų masyvas Vilniuje. Įvedus gamyklos pavadinimą į Google paieška galima rasti mažiausiai penkių kolegų-blogerių foto reportažus. Bet visgi noriu įkelti ir aš savo kuklias nuotraukas.

Į komplekso vidų patekti šiuo metu yra labai nesunku. Tvorose daug skylių, o prie tilto per Vilnelę (su draugais jį praminėm Stalkerių tiltu, dėl per jį einančių šiluminių trasų ir postapokaliptinės aplinkos) yra ir praviri vartai.

Lauke prie gamyklos yra seni sandėliai, viduje nieko įdomaus, šiukšlės. Tirpstant sniegui lašantis vanduo sukuria gana keistus ir kiek bauginančius garsus juose, ypač kai esi ten vakare. Bet šiuo metu sniego jau nebėra, o keistus garsus, sklindančius iš sandėlių, pakeitė ne itin malonūs kvapai.

Tunelis į vidinį kiemą.

Aplinkui mėtosi dėžės ir sudaužyti mediniai baldai. Juose visuomenės atstumtieji kartais slepia savo daiktus. Praeito apsilankymo gamykloje metu pro langą stebėjau įdomų dalyką: asocialus vaikinas priėjo prie dėžių krūvos, pakėlė vieną iš dėžių, kuri atrodė lyg būtų tiesiog išmesta, ir ištraukė iš jos miegmaišį ir didelį maximos maišą su įvairiausiomis gėrybėmis. Tai, kad aš jį stebiu žmogelis aišku nepamatė.

Pro grotas matosi Polocko gatvė. Iš gatvės pusės pastatas atrodo kur kas gražiau nei iš vidinio kiemo.

Viduje nelabai gražu. Kaip minėjau anksčiau, gamykla yra labai lankoma, kartais užsuka asocialūs, todėl sveikų, nesudaužytų daiktų ten galima sakyti nėra. Neseniai šiame pastate buvo apsilankęs WD40. Jo nuotraukose dar galima pamatyti senu skaidrių, plakatų ir t.t. Praėjus vos keliems mėnesiams šių daiktų jau praktiškai nebeliko, asocialūs išneša viską ką galima…

Dabar pradedu suprati kodėl gamykla bankrutavo. Megztuko megztinis sukištas į treningus ir lakierkos, su tokiom madom konkurencijos neatlaikysi niekaip!

Gėlės paliktos likimo valiai taip ir nudžiuvo vazonuose.

Algos mokėjimo langelis. Tokių grotų taip paprastai neišlauši.

Vaizdas nuo stogo. Kaip matyti, visi apačioj esantys šuliniai yra be dangčių, užsižiopsojus gali baigtis blogai.

Ši sovietinių laikų nuotrauka privertė gerai pasijuokti. Gedimino pilis, o iškart už juos puikuojasi chuščiovkės. Socialistinis realizmas, ką daugiau pasakysi

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10 (Gamykla didelė, yra įdomesnių vietų ir požemiai (juose nebuvau))
Atmosfera: 8/10 (atmosfera gera)
Artefaktai: 5/10 (beveik visi įdomus daiktai sugadinti, bet pasistengus galima ką nors rasti)
Ar verta eiti: verta

]]> http://www.pbb.lt/2011/04/22/vilija-apleistas-tekstiles-fabrikas/feed/ 5 http://www.pbb.lt/2011/04/01/neuzbaigtas-apleistas-daugiabutis-zirmunuose/ http://www.pbb.lt/2011/04/01/neuzbaigtas-apleistas-daugiabutis-zirmunuose/#comments Fri, 01 Apr 2011 18:06:46 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=886

Dar nepastatytas, o jau apleistas. Deja būna ir taip. Šis dešimties aukštų daugiabutis turėjo savo erą išvysti dar 2008-jų metų pabaigoje, tačiau iki šiol pastatyti tik betoniniai griaučiai ir kaip mat darbai toliau nevyksta.

Apsauginio būdelę (keista, kad iki šiol kažkas dar saugo šį visų užmirštą namą) galima nesunkiai apeiti ir patekti į teritoriją perlipus per tvorą, kaip senais gerais laikais

Gana erdvus požeminis garažas pasižymi gera akustika.

Vietomis jau spėjo patekt vandens, tad susiformavo balutės. Tamsoj galima paslyst kaip reikiant.

Lifto šachta…

… ir tarpai laiptams. Iš pradžių nusivyliau tai pamatęs, be laiptų tik spaidermėnas ten užlipt galėtų, o mes tuo tarpu su Povilu a.k.a Vilkalokiu tokiomis savybėmis nepasižymim. Tačiau juk grafitininkai 5(?) aukštą apterliot kažkaip sugebėjo, reiškia ir mes sugebėsim ten patekt.

Sukaltų lentų pagalba užsiropšt visgi pavyko gana nesunkiai (nulipt buvo sudėtingiau), 100kg+ žmogui tai padaryti jau būtų problematiška – sulūžtų.

Viduj nieko įdomaus. Plikos sienos, tačiau jų kokybė tai jau atskira tema. Tas plytas, iš kurių sudėtos sienos, galima pragriaut porą kartų gerai dėjus iš kojos. Plyšiai tarp betono panelių daugelyje vietų tiesiog užpildyti makrofleksu arba užkimšti eglių lentomis. Kokybiškos statybos kainuoja daug, o sutaupyti nori visi.

Ilgai neieškoję radome laikinus medinius laiptus iki pat stogo.

Nuo stogo atsiveria panorama. Ne pati įspūdingiausia, bet visgi palydėti Saulę kurį nors vakarą būtų gražu (šįkart buvo šalta).

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 7/10 (nuo stogo neblogas vaizdas, įspūdinga lifto šachta)
Atmosfera: 6/10 (ypatingos apleisto pastato atmosferos nesijaučia)
Artefaktai: 0/10 (įdomių, tiksliau jokių, daiktų nėra)
Ar verta eiti: visai galima

]]> http://www.pbb.lt/2011/04/01/neuzbaigtas-apleistas-daugiabutis-zirmunuose/feed/ 10 http://www.pbb.lt/2011/03/30/alternatyvus-paskolos-budas-lizingas/ http://www.pbb.lt/2011/03/30/alternatyvus-paskolos-budas-lizingas/#comments Wed, 30 Mar 2011 19:56:27 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=875 Kilo viena mintis, tiksliau ją pagavau eFoto.lt naršydamas po skelbimus, kaip gauti paskolą be didelių palūkanų. Šis būdas gana netradicinis, eksperimentinis, galbūt daug kam žinomas, bet visgi…

Taigi, mums skubiai prireikė 3 000 Lt, kuriuos grąžinti galime tarkime per 6 mėnesius. Einame į Paskolos123.lt ir žiūrime ką mums gali pasiūlyti:

Matome, kad sąlygos nelabai viliojančios. Imant tris tūkstančius šešeriems mėnesiams teks grąžinti beveik tūkstančiu daugiau.

Ką mes galime padaryti? Ogi nueiti į elektronikos prekių parduotuvę ir nusipirkti populiariausią ir perkamiausią prekę už 3 000 Lt išsimokėtinai. Ūkio banko lizingo palūkanos netokios jau ir didelės. Bankui teks grąžinti ~330 Lt daugiau.

Vos gavę prekę iš karto skelbiame skelbimuose apie jos pardavimą, kainą be abejo šiek tiek numažiname. Turėtų greitai atsirasti žmogus, norintis prigriebt nei karto nenaudotą prekę su pilna garantija 100 ar 150 litų pigiau nei parduotuvėje. Taigi, parduodame, gauname pinigus, o vėliau per šešis mėnesius ramiai grąžiname bankui pinigus už prekę. Jei sugebėjome parduoti vos 100 litų pigiau, tai bendrai turėsime grąžinti ~430 Lt, tai yra perpus mažiau nei prašo paskolas duodantys kreditoriai.

Šis būdas turi vieną pagrindinį pliusą – mažiau reikia grąžint. Tačiau rizika yra gana didelė. Nėra garantijos, kad žmogus, norintis pirkti iš tavęs, atsiras greitai arba išvis atsiras. Nėra garantijos, kad pavyks jam parduoti pakankamai brangiai. Gali atsitikti taip, kad liksi be pinigų su nemaža skola ir daiktu, kurio tau visiškai nereikia. Taip pat vertėtų pasiskaityti NE MAISTO PREKIŲ GRĄŽINIMO IR KEITIMO YPATUMUS, nepirkite 18 punkte aprašytų prekių, nesėkmės atveju atgal jų niekas nepriims.

Būtų aišku įdomu, jei tai pakomentuotų labiau šį reikalą išmanantis žmogus.

]]> http://www.pbb.lt/2011/03/30/alternatyvus-paskolos-budas-lizingas/feed/ 7 http://www.pbb.lt/2011/03/27/naujos-vilnios-traukiniu-tiltas-vieta-ekstremaliu-pojuciu-megejams/ http://www.pbb.lt/2011/03/27/naujos-vilnios-traukiniu-tiltas-vieta-ekstremaliu-pojuciu-megejams/#comments Sun, 27 Mar 2011 08:44:32 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=857

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis traukinių tiltas yra eilinis, niekuo neišsiskiriantis, statinys, kurio pagalba traukiniai kasdien kerta Vilnelės upę. Tačiau taip nėra, jis įdomus tiek savo vidine konstrukcija, tiek tuo, kad jį galima panaudoti kaip netradicinę pramogą.

Pradėkime nuo to, kad šis dviejų geležinkelio juostų tiltas po bėgiais neturi jokios dangos. Taigi pažiūrėjus tarp bėgių pamatysime apačioje tekančią upę. Sprendžiant iš akies aukštis yra maždaug 20 metrų.

Na, o po pačiais bėgiais dar kaba 3 pastolių (nežinau kaip tuos takelius tiksliau pavadinti) juostos – dvi po pačiais bėgiais ir viena tarp jų. Patekti ten nėra sunku, jokių durelių ar spynų nėra, tereikia kiek labiau pasilenkti.

Viduje išties gražu: iš viršaus matosi traukinio bėgiai, o apačioje pro groteles žiba Saulės apšviesta Vilnelė. Deja, pradedantys grafitininkai kiek apterliojo sienas.

Grožis grožiu, na o visas smagumas prasideda tada, kai viršuje, tiesiai virš galvos pralekia traukinys. Jausmas tai nepakartojamas kai matai kaip virš tavęs mirga metaliniai ratai, o garsas toks galingas, kad baisu darosi. Naujoviški elektriniai keleiviniai traukiniai pakrutina širdį, tačiau kad pajust tikrą šio vaizdo ir garso derinio jėga verta nepatingėti ir palaukti seno rusiško dyzelinio anglimis ar nafta pakrauto traukinio! Adrenalinas kala kaip reikiant.

Kalbant apie saugumą galiu pasakyt, kad tai saugu. Nėra dėl ko nerimauti, nebent esate silpnų nervų žmogus (iš ties nuvalkiota frazė) Šiuo tiltu kasdien upę kerta dešimtys traukinių, todėl nerimauti, kad kažkas įlūš neverta. Jeigu baisu lipt ant metalinių pastolių galima pasilikti ir pačioje tilto pradžioje ir stovėti ant tvirto betoninio grindinio, kur tikrai nieko blogo atsitikt negali.

Kaip visi turbūt žino, miesto zonoje tualetu naudotis draudžiama. Būtų labai nemalonu jei kažkas sulaužytų šią taisyklę važiuodamas tiltu. Na, suprantat apie ką aš… Dėl šito gal ir vertėtų nerimaut, bet kol kas viskas vyko laimingai.

Kaip suprantu tiltą galima kažkaip reguliuoti, suprojektuotas jis tikrai įdomiai.

Vidurinis pastolis yra be kryžminių pertvarų, juo galima pereiti į kitą upės pusę.

Tačiau tarpai iš šonų gana dideli, rizikuoti ar ne sprendžia kiekvienas pats (nors čia iš esmės jau reikia “ypatingų sugebėjimų”, kad ten įkrist).

Kampe guli duonos rėkė, tikriausia kažkas ją išmetė pro traukinio langą.

Kažkada čia buvo aršūs Tomeko priešai!

Traukiniai mane traukia nuo vaikystės, geležinių ratų garsas dundėjimas kaip muzika, o ir garvežių mazuto kvapas kažkoks savas. Stovėdamas po traukinių tiltu dar geriau supranti viso to jėgą. Šį tiltą apleista vietą vadinti būtų klaidinga, juk jis sėkmingai funkcionuoja kasdien ir yra geros būklės. Tačiau jis visgi yra nutolęs (perkeltine prasme) nuo ramaus miestietiško gyvenimo, todėl jautiesi ten kaip apleistoj gamykloj.

]]> http://www.pbb.lt/2011/03/27/naujos-vilnios-traukiniu-tiltas-vieta-ekstremaliu-pojuciu-megejams/feed/ 9 http://www.pbb.lt/2011/03/12/kovo-11-eitynes/ http://www.pbb.lt/2011/03/12/kovo-11-eitynes/#comments Fri, 11 Mar 2011 22:46:54 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=835

Likus valandai patriotinių eitynių pradžios, prie Katedros jau po truputį pradėjo rinktis žmonės.

Katedros aikštėje grojo karinis vyrų orkestras, o aplinkui galima buvo pastebėti gana daug policijos pareigūnų.

Trumpai užsiminant apie muziką, galiu pasakyti, kad tai didelis pasišaipymas ir iš taip skurdžios Lietuvos kariuomenės. Visų pirmą, kariai grojo kažkokį neaiškų džiazą, kuris visiškai netinka nei šiai šventei, nei tokio pobūdžio muzikiniam kolektyvui. Na, o solistas vaipėsi kaip estrados žvaigždė: bandė užvest publiką plojimais ir vos ne užpakalio kraipymu. Žiūrėti į tai buvo šlykštu ir gėda.

Atėjusiems į eitynes žmonėms merginos dalindavo trispalves apyrankes.
“Užsidėk ant kairės rankos ir žiūrėk, kad nebūtų raudona į viršų”

Sutikau ir pažįstamus veidus.

Dauguma žmonių klaidingai mano, kad šis renginys tai vien skustagalvių paradas, tačiau galima pastebėti labai skirtingo amžiaus ir pakraipų žmonių

Ši frazė pakėlė man nuotaiką visai dienai:
“Kokios uniformos, turbūt muitininkai”

16-tą valandą žmonės pajudėjo Gedimino prospekto link. Iš karto pasigirdo “Lietuva lietuviams!”.

Sprendžiant iš veido išraiškos senutė nebuvo pernelyg patenkinta.

Gedimino prospekte eitynėms pasitaikė pirmoji kliūtis – antifa. Policija juos greitai patraukė, o iš minios pasigirdo dar garsiau “Lietuva lietuviams!”.

Ši pagyvenusi moteris išreiškė savo griežtą nepasitenkinimą antifa. Deja, tiksliau atkartoti jos žodžiu negaliu.

Kai tik nufotografavau, galvojau, kad grįžęs namo uždengsiu jo veidą su photoshop (dėl viso pikto). Bet kadangi analogiškos nuotraukos puikuojasi alfoj ir delfyje, tai manau veido slėpimas jokios prasmės neturi.

Prieš eitynes taip pat bandė protestuot pedikai, mergina su treningais ir šortukais ir prieš valstybę nusiteikę anarchistai. Visus juos taip pat nuvijo policija.

Eitynėse dalyvavo ir galingas vyras, praeitais metais aktyviai pasireiškęs prieš gėjų paradą.

Eitynės baigėsi prie Lukiškių aikštės – perekūras.

Dalyvis iš Vokietijos rėžė kalbą, išskyrus “der kommunistischen Diktatur” nesupratau praktiškai nieko.

Pabaigai – Lietuvos himno giedojimas.

]]> http://www.pbb.lt/2011/03/12/kovo-11-eitynes/feed/ 11 http://www.pbb.lt/2011/03/07/lietuvos-kino-studija-nera-studijos/ http://www.pbb.lt/2011/03/07/lietuvos-kino-studija-nera-studijos/#comments Mon, 07 Mar 2011 06:00:31 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=821

Štai taip ji atrodo dabar. Žodžių čia daug nereikia, nėra studijos – nėra kino. Labai nesitiki, kad viskas yra kaip yra, juk dar prieš porą metų lankiausi ten: neremontuotoj, neprižiūrėtoj, niekam nereikalingoj, bet vis dar veikiančioj.

Griovimo darbai dabar vyksta sparčiai, didžioji dalis studijos pastatų jau nugriauta. Visa teritorija aptverta tvora, tačiau į vidų patekt vis vien galima be didelių sunkumų. Teritorijoje budi apsauginis savo budelėje, tačiau šįkart jam matyt labiau rūpėjo televizorius nei mano persona.

Nuotraukoje matosi pagrindinis pastatas, kuriame buvo administracija ir kelios filmavimo studijos.

Griovio vietoje buvo filmavimo rekvizito pastatas. Ten dar visai neseniai buvo galima rasti įvairių daiktų ir kostiumų, pradedant Romos legionierių šarvais ir baigiant SS uniformom.

Šio griovio vietoj buvo didžiulis filmavimo paviljonas su daugybe šviestuvų, fonų ir t.t. Paskutiniais kino studijos gyvavimo metais ten filmuodavo TV reklamas.

Ekskavatoriaus vietoje prie sandėlio stovėjo realaus namo dydžio butaforinė pilis, o už pilies didžiulis green-screen’as.

Vagonėliuose dega šviesa, tikriausia ten nakvoja darbininkai.

Žiūrėti į visą tai ypatingai nemalonu. Greitu laiku ten turėtų išdygti netradicinės orientacijos namukai iš kartono, priklausantys bankams. Lietuvos kino studiją žadama perkelti kažkur už Vilniaus, kur žemė pigesnė, tačiau aš labai abejoju, kad tai bus padaryta. Dabar tik galima konstatuoti studijos galą ir kino pramonės Lietuvoje galą taip pat.

]]> http://www.pbb.lt/2011/03/07/lietuvos-kino-studija-nera-studijos/feed/ 9 http://www.pbb.lt/2011/03/03/apleista-parduotuve-zirmunuose/ http://www.pbb.lt/2011/03/03/apleista-parduotuve-zirmunuose/#comments Thu, 03 Mar 2011 19:15:11 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=812

Šią apleistą parduotuvę kasdien mato šimtai Žirmūnų stotelėje troleibusų laukiančių žmonių. Nedirba ji jau gana ilgą laiką (daugiau nei 5 metus), kiek tiksliai pasakyti negaliu. Atsimenu kaip pats kadaise ten apsipirkinėjau, Bardakas taip pat minėjo, jog kažkada ten pirko televizorių. Dabar šis pastatas yra apmiręs.

Patekti į visų tikrai nėra sunku. Nori – lipk pro išdaužtą langą, nori – pro iškaltas duris. Pasirinkimas didelis. Mes, su ponaičiu Povilu a.k.a Vilkalokiu (turėtumėt jį prisimint iš ankstesnių įrašų), kaip kultūringi žmonės įžengėme pro duris.

Pirmame aukšte galima pamatyti didelį šaldytuvą, likusį dar nuo IKI(?) visgi Norfos laikų. Ant grindų aplinkui guli visuomenės atstumtųjų bomžų organiniai palikimai. Kadangi oras pasitaikė šaltokas nemalonaus kvapo nebuvo, tačiau visgi stengiausi žiūrėti sau po kojom, kad nesusprogt užminus ant minos.

Pirmas aukštas buvo apledėjęs, neskaitant minų stengiausi ir nepaslyst.

Viskas tuščia, ką buvo galima pavogt, tas jau seniai pavogta: pradedant grindų plytelėm, baigiant išluptais iš sienų laidais.

Antrame aukšte situacija analogiška – beveik tuščia.

Lifto šachta į pirmą aukšta. Paties lifto taip pat jau nebeliko, turbūt priduotas metalui.

Gražiausia pastato vieta – laiptai į antrą aukštą, kur anksčiau buvo elektronikos prekių parduotuvė.

Motorola brošiūra ir kelios senos nuotraukos – vieninteliai įdomesni čia dalykai.

Benamių drabužiai.

Lauke užsišnekėjau su pagyvenusiu vyrišku, kuris jaučia didžiulę nuoskaudą, kad šis pastatas stovi apleistas. Pasak jo čia ir apsipirkti buvo patogu, ir restorane pavalgyt galima. “Galėtų čia bent polikliniką įrengt, nes taip iki Antakalnio važinėt tenka”. Kodėl ši parduotuvė subankrutavo nesuprantu ir aš pats. Gal neatlaikė konkurencijos su šalia esančia RIMI Hypermarket, Norfa ir Maxima?

Apibendrinant pasakysiu, kad nieko įdomus, kadaise neblogoje parduotuvėje, neliko. Ar verta ten eiti? – neverta, nėra ko žiūrėti, be to naktį garantuotai ten užsirausite ant bomžų ar narkomanų, tačiau jei esat užkietėjęs apleistų vietų mėgėjas, tai dėl bendro išprusimo manau ir taip nueisite

]]> http://www.pbb.lt/2011/03/03/apleista-parduotuve-zirmunuose/feed/ 5 http://www.pbb.lt/2011/02/05/sovietine-uogiene/ http://www.pbb.lt/2011/02/05/sovietine-uogiene/#comments Sat, 05 Feb 2011 20:30:17 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=799 Pasivaikščioti po apleistas vietas man visada yra smagu. Bet kartais įdomių dalykų šia tema galima rasti ir labai arti savęs. Daugiabutis, kuriame gyvenu, yra statytas praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Tuo laiku buvo didelė karo grėsmė, todėl rūsys suprojektuotas kaip bunkeris, kuriame galima rasti daug artefaktų. Taigi, pristatau! Tiesiai iš rūsio – Варение из лeпeстков роз – TSRS laikų rožių žiedlapių uogienė!

Uogienė buvo įpakuota, uždaryta metaliniu dangčiu ir pagaminta gamykloje. Gal kažkam tai pasirodys ekstremalu, bet susigundžiau paragauti Skonis iš tikrųjų geras, seniai nevalgiau tokios uogienės (su maximinėm nepalyginsi). Tais laikais niekas pagaminimo ir galiojimo laiko nežymėjo, tad tiksliai pasakyt kiek uogienei metų negaliu. ГОСТ 7061-70 standartą 1989 pakeitė ГОСТ 7061-88 (Rusijoj galioja iki šiol ), taigi tikrai galima teigti, jog uogienė pagaminta iki 1989. Per netrumpą laiką gaminys išliko toks koks buvo, išlaikė savo skonį ir kvapą. Ir kaip suprantu tai be jokių konservantų ar chemikalų. Labai norėčiau paragauti kur nors kalnuose, kur niekad neištirpsta sniegas, užkastus konservus

]]> http://www.pbb.lt/2011/02/05/sovietine-uogiene/feed/ 10 http://www.pbb.lt/2011/01/31/vilniaus-zalgirio-baze-apleistas-pastatas/ http://www.pbb.lt/2011/01/31/vilniaus-zalgirio-baze-apleistas-pastatas/#comments Mon, 31 Jan 2011 10:21:33 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=762

Slidininkų bazė – vėliau Vilniaus Žalgirio bazė – vienas įsimintiniausių mano vaikystės pastatų. Atsimenu, kaip viliojo jis mane į laivą panašia forma. Tad nučiuožęs nuo Velnio kalno su rogutėm dažnai sustodavau į jį pažiūrėti pro pintą tvorą. Vaikystės norą patekt į vidų įvykdžiau tik vakar, tačiau ne kaip slidžių nuomininkais ar FK Žalgirio fanas, o kaip apleistų vietų mėgėjas.

Iš tiesų net nežinojau, kad Žalgirio bazė yra apleista, pastebėjom tai kai su Povilu a.k.a Vilkalokiu (kartu buvom ir Kuro aparatūroj) eidami pro mišką. Pamatėm pradaužtą sieną į komplekso baseiną ir jau kitą dieną, po nedidelės žvalgybos, grįžom ten su fotoaparatu. Prie mūsų prisijungė ir Raimonda.

Į vidų patekome, kaip ir aną kartą, pro baseiną, kuriame lakstė pelytė. Įdomu kuo jinai ten minta (?)..

Baseino kampe sukrauti gana modernaus dizaino foteliai.

Išėję iš baseino patekome į pirčių koridoriuką. Čia ir pradeda matytis visa tragiška pastato būklė – pelėsiais padengtos sienos, nuplėšti radiatoriai ir t.t.

Kiek supratau, visas pirmas aukštas buvo paskirtas medicinai ir sveikatingumui. Ten yra ir gydytojo, ir masažisto kabinetai.

Radome kambarį su prikabintomis pirties vantomis ant sienų.

Lauke stovi likimo valiai paliktas Vilniaus Žalgirio autobusas. Šiek tiek apdaužytas ir apipaišytas, bet visgi iki šiol užrakintas ir su sveikais langais. Į vidų patekt nepavyko.

Grindys pastate kažkuo priminė Svirną – sudaužyta apdaila atrodo kaip suskilinėjusi žemė dykumoje.

Laiptai į kitus auštus jau liko be turėklų.

Antrame aukšte radome pagrindinę ir mini sporto sales.

Ant grindų iki šiol voliojasi svarmenys ant kojų tvirtinti.

Lošimo automatų salėje daug išardytų aparatų, tačiau elektronikos mėgėjai manau dar rastų sau naudingų detalių.

Spintos pritrėkštas

Vėliau pasukome į parodų salę.

Ten galima rasti dar sovietinių laikų nuotraukų-skaidžių iš rungtynių. Kaip mat tada į futbolo tribūnas susirinkdavo kur kas daugiau sirgalių nei dabar.

“PASILOME ŽALGIRIO!” – nesvarbu, kas su klaida, svarbiausia – ištikimybė komandai.

Trečiame aukšte yra pagrinde tik žaidėjų kambariai. Beveik kiekviename iš jų galime rasti erotinio pobūdžio plakatų.

Rimanto Mažuikos kambaryje (iš tikrųjų nežinau ar tai jo kambarys, spėju tik iš ten rasto pažymėjimo, leidimų ir senų akinių, kurių jaunesni bazės nariai turbūt nenešiotų) erotinių nuotraukų buvo daugiausia.

Šio žmogaus foto užklijuotos net ant degtukų dėžutės.

Kitame kambaryje priešingai – merginų nėra, jų vietą ant sienos užėmė Marlboro kaubojus.

Čia gyveno futbolininkai – menininkai.

Viename iš kambarių dabar sau vietą rado mūsų visuomenės atstumtieji, gerai, kad jų nesutikome.

Užlipus ant stogo atsiveria geras vaizdas į Antakalnio miškus (nuotraukoje Velnio kalnas (daug didvyrių susižalojo bandydami nuo jo nučiuožt)) ir brangiausiai kainuojančias Lietuvoje žemes.

Pastebėjome privažiavusią policijos mašiną. Šis faktas sukėlė šiokį tokį nerimą. Gal kas iš šalia esančių namų pristukačino, kad Žalgirio bazėj kažkas vaikštinėja? Tad dėl viso pikto atsikratėme rastų artefaktų. Tačiau po kiek laiko policijos mašina išvažiavo miesto link – visgi ne dėl mūsų atvažiavę buvo.

Skylės, pro kurias galima pamatyti baseiną.

Žalgirio bazėje jau po truputį pradeda šėlt grafitininkai.

Pabaigai užsukome į rūsį, kažko įdomaus ten neradome.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas po Vilniaus Žalgirio bazės pastatą man patiko: įdomesnių dalykėlių rasti galima, be to su juo mane sieja vaikystės prisiminimai. Tačiau iš kitos pusės ten jau per daug viskas nuniokota ir sudaužyta, prieš kokius metus apsilankyt būtų įdomiau.

Diktatūra – Pietų IV (Vilniaus Žalgiris)

]]> http://www.pbb.lt/2011/01/31/vilniaus-zalgirio-baze-apleistas-pastatas/feed/ 7 http://www.pbb.lt/2010/12/07/kodel-ilipimas-pro-priekines-duris-man-netrukdo/ http://www.pbb.lt/2010/12/07/kodel-ilipimas-pro-priekines-duris-man-netrukdo/#comments Tue, 07 Dec 2010 10:45:49 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=741

Kol kas nesutikau nei vieno žmogaus, kuris būtų patenkintas dar liepos viduryje įvesta “naujove” lipti į viešąjį transportą pro priekines duris. Naujoji tvarka, kaip mat, nepatinka visiems. Praėjus laikui atrodo, kad žmonės visgi po truputį nutyla, tačiau aš vis vien reguliariai, nors kartą į savaitę, išgirstu kaip kas nors iš pažįstamų ar šiaip lipančių į troleibusus keleivių piktinasi. Bet gal nėra viskas taip blogai? Pabandysiu trumpai apibrėžt ką naudingo !sau! įžvelgiau aš.

Esu ne aš vienas pastebėjęs, kad pas mus Lietuvoje žmonės taisyklių ir nurodymų laikosi tik pirmosiomis dienomis nuo jų įsigaliojimo. Praėjus kažkokiam laikui viskas grįžta į savo vėžes ir rieda toliau, beveik taip pat kaip anksčiau. Todėl dabar, praėjus beveik pusei metų nuo priekinių durų taisyklės įvedimo, ir pasibaigus naujos taisyklės bumui, galima ramiai apžvelgti šį dalyką iš gerosios pusės.

Visų pirmą tai mažiau kontrolierių. Mažiau tai dar švelniai pasakyta, per keturis važinėjimo į universitetą mėnesius manęs nepatikrino nei vieną kartą! Nežinau šiaip kam aš išvis tą e-bilietą pildau. Akivaizdi nauda, juk 22 litus galima kur kas naudingiau panaudoti, nei pirkti mėnesinį. Su nepapildytais e-bilietais dabar važinėja moksleiviai, važinėja studentai, važinėja ir bomžai bei kiti alkašai, kuriems kelią į transportą turėjo užtvert ta priekinių durų taisyklė. Bet praktiški žmonės susigaudė, nepirko vieną dieną Upokšnio, įsigijo e-bilietą ir dabar važinėja sau ramiai. Kaip tik šiandien toks vyriškis į autobusą įsiskverbė. Nešė nuo jo dešra ir kitais rūkytais gaminiais baisiai, po kelių minučių visas autobusas jau dvokė kaip rūkykla, bet niekas nieko negali pasakyti, vyriškis juk mėnesinį turi. Tiems kas už kelionę mokėjo turėtų būti “abydna”, tačiau kai kuriems tikrai buvo tas pats. Ko čia skustis, jei vistiek nemokamai važiuoji?

Yra ir kitų gerų priekinių durų pusių. Pavyzdžiui tai, kad žmonės į transportą lipa ilgiau. Atrodytų, kad jokios naudos tame nėra, tačiau man – žmogui, kuris paskutiniu metu pastoviai skuba ir neretai vėluoja, tai tikrai naudinga. Dabar dar iš tolo pamatęs savo troleibusą/autobusą gali tikėtis, kad spėsi pribėgt. Ne tik pribėgt, bet dar ir eilėj pastovėti prie įėjimo, juk pagalvokit kiek laiko praeina kol pusantro centnerio sverianti bobutę skverbiasi pro siaurą tarpą ir kiša vairuotojui savo e-bilietą. Vairuotojai šiuo metu vos ne demonstratyviai nusisuka ir žiūri pro langą, matyt jiems “bendravimo su klientais” jau per daug. Kažkada jie turėjo savo nemažą erdvę atskirtą nuo salono, kur galėjo bent magnetofoną įsijungt, dabar deja jie tokios prabangos neturi. Trumpai tariant – galima suspėti net į tolumoje stovintį autobusą, gaila tik, kad stotelėse tenka ilgiau stovėt.

Vairuotojai vistiek dažnai nesilaiko šių naujų taisyklių. Be to, kad į bilietus jie dažnai net ir nežiūri (nors atsiranda ir aršių fanatikų), kai kurie tiesiog atidarinėja visas duris, net kai ir nėra grūsties. Prie miesto centro tokių atvejų labai mažai, tačiau kokiam užkampyje tai vos ne taisyklė, tiksliau tradicija. Aišku ypatingai kažko naudingo šiame dalyke nėra, tačiau tai labai patogu jei nori pavažiuoti tik vieną stotelę. Juk lipti pro priekines duris, grūstis pro visus iki vidurio nėra labai patogu. O jei skubi labai tai įlipai pro vidurines, pavažiavai stotelę vieną-kitą, išlipai ir bėgi kur reikia. Patogu-naujoviška-novatoriška!

Įlipus pro priekines duris, reikia sutelkt jėgas ir pabandyt prasiskverbt iki galo, nes gale visada būna laisvų vietų atsisėst. Bobutės nemėgsta važiuoti gale, todėl paeina iki troleibuso/autobuso vidurio ir toliau nejuda, taip sudarydamos kamštį. Tai ir gaunasi, kad priekis ir vidurys prikimštas, o gale atsiranda nemažai erdvės. Svarbu tik neišsigąsti darbininkų, kurie kaip senais gerais laikais gurkšnoja sau alų. Bet čia greičiau tik vasarą, žiemą net ir šie kieti vyrai šalto alaus vengia. Kartais net nežinau ką pasirinkti: bobutes priekyje ar mužikus gale(?)

Žmonės dažniau paeina pėsčiom. Centre, kur vairuotojai visgi vidurines duris atidarinėja retai, pavažiuot vieną stotelę problematiška. Kaip jau minėjau, vien pagalvojus apie tai, kad reikės dėl vienos stotelės grūstis per visą saloną, kyla mintis geriau paeit pėstute. Man tai ne problema, aš vaikščiot mėgstu. Tokio nusistatymo laikausi ne vienas aš, todėl transporte teoriškai turėtų šiek tiek sumažėti keleivių. Praktiškai to nesimato, bet bent jau žinai, kad tikimybė, jog tave pastums keleivis, bijantis nespėti išlipt, mažėja.

Iš tikrųjų tai tik menkniekiai, galėčiau pateikt dvigubai ir daugiau argumentų, kodėl šį priekinių durų taisyklė yra nesąmonė. Šią akcija galėčiau pavadint tik kaip bankrutuojančio Vilniaus transporto agoniją. Tačiau daugumos nuomonė niekam nerūpi. Svarbu tik, kad atvažiavę anglai (kurių pas mus kaip grybų po lietaus) pasijaustų jaukiai kaip Londone

]]> http://www.pbb.lt/2010/12/07/kodel-ilipimas-pro-priekines-duris-man-netrukdo/feed/ 6 http://www.pbb.lt/2010/08/25/kuro-aparaturos-gamykla-didziausias-apleistas-fabrikas-vilniuje/ http://www.pbb.lt/2010/08/25/kuro-aparaturos-gamykla-didziausias-apleistas-fabrikas-vilniuje/#comments Wed, 25 Aug 2010 13:14:15 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=700 Kuro aparatūroje kadaise dirbo 10000 žmonių, tačiau dabar šis nemažas pastatų kompleksas netoli Siemens Arenos stovi beveik apleistas ir paliktas likimo valiai. Komplekso teritoriją dar iki šiol saugo sargai, bet tai vistiek beveik netrukdo nesunkiai patekt į pastatus ir linksmai paslampinėti. Kuro aparatūra – viena iš įdomesnių apleistų vietų Vilniuje kur man teko pabuvot.

Į šį nedidelį žygi aš patraukiau kartu su Povilu a.k.a Vilkalokiu vos sutemus. Prigriebiau ir fotoaparatą su stovu, kad galėčiau padaryti šiek tiek nuotraukų.

Pastatas gerai apaugo žolėmis per nenaudojimo metus. Kaip nekeista, didžioji dalis langu yra sveika, tačiau yra ir jau sudaužytų per kuriuos nesunku patekti į vidų.

Viduje viskas tuščia. Tai didžiuliai plotai. Sunku net įsivaizduoti kiek čia buvo visokiausių įrenginių ir aparatų.

Nedideliais laiptukais galima užsilipti į antrą aukštą, o iš ten ir į taip vadinamą paliepę.

Paliepėje radome keistus elektros įtaisus, atrodė jie visai naujai, nors taip nėra iš tikrųjų.

Ant ventiliacijos vamzdžio kabėjo perspėjimas dėl aukštos įtampos. Ir tai nėra tik kažkieno paliktas kartoninis lapukas, nes gerai girdėjosi kaip visai šalia ūžia transformatoriai.

Radome ir tuščią tarybinės degtinės butelį, Kosmosą ir Primą. Šiais laikais tokių dalykų negausi!

Kažkas nepatingėjo pastatyti ir tiltelį.

Toliau ėjome per kambarius rasdami vis kitokių dalykų. Tai buvo ir plakatai, ir baldai, ir nesutinkami šiais laikais daikčiukai.

O lauke tuo metu jau smarkiai pradėjo lyti. Per kiaurą stogą lašai pradėjo kristi ant grindų skleisdami tokį garsą lyg kažkas dar būtų vaikščiojęs šiame žmonių pamirštame pastate. Tas garsas buvo šiek tiek bauginantis.

Palikti kalėdiniai žaisliukai privertė nusišypsoti…

… o plakatas TRAKTOROEXPORT net pasijuokti.

Суровый бой ведет ледовая дружина
Мы верим мужеству отчаянных парней
В хоккей играют настоящие мужчины
Трус не играет в хоккей
Трус не играет в хоккей

Taip ir judėjome siauru antru aukštu, tikrindami kiekvieną kambariuką.

Patalpa “Pašaliniams eiti draudžiama” buvo gana linksma.

Čia ant sienos buvo priklijuotas Leonidas Iličius ir Jurijus Vladimirovičius …

… o visai šalia jų ir Landsbergis! Tikriausia čia dirbo tikras politikos mėgėjas.

Nusileidome į pirmą aukštą.

Ten mus vėl sutiko jau matyta kartoninė lentelė ir 10 kV transformatorinė, kuri ūžė kaip reikiant. Tai bene vienintelis veikiantis daiktas šiame pastate.

Darbininkai gamykloje netik dirbo, bet gilino savo literatūros žinias. Tai ne Google, tai – Gogolis!

Trumpai užsukome ir į administracijos zoną. Deja plytelėmis išklotas sienas mėgo netik tarybiniai valdininkai, bet ir šių dienų benamiai, liaudyje praminti bomžais. Kvapas ten buvo nekoks.

Padariau ir vieną panoraminę nuotrauką iš trijų kadrų.

Norėjome išeiti į vidinį gamyklos kiemą, kur yra dar keli nemaži gamykliniai pastatai. Bet vos iškišęs galvą į lauką pamačiau, kad į mūsų pusę juda piktasis dėdė sargas su dideliu žibintu. Nežinau ar jis kažkaip pamatė mus anksčiau (nors tai teoriškai neįmanoma, mes buvom pakankamai atsargūs), ar jis tiesiog profilaktiškai apeina teritoriją, aišku buvo tik tiek, kad mūsų misija eina į galą ir reikia dėti į kojas (ką mes ir padarėme).

Jei ne dėdė sargas būtume pamatę daug daugiau, nors iš kitos pusės man ir šio kuro aparatūros gamyklos pastato pilnai užteko. Nufotografavau ir aprašiau palygintinai nedaug, reikėtų trijų ar keturių tokių įrašų, kad apžvelgt visą šį korpusą, ką jau sakyt apie visą gamyklą. Landžiot po apleistus pastatus visada smagu, bet kuro aparatūros man nuoširdžiai gaila. Kaip būtų gerą, jei ji iki šiol veiktų…

]]> http://www.pbb.lt/2010/08/25/kuro-aparaturos-gamykla-didziausias-apleistas-fabrikas-vilniuje/feed/ 11 http://www.pbb.lt/2010/03/06/rammstein-lietuvoje-2010-tour/ http://www.pbb.lt/2010/03/06/rammstein-lietuvoje-2010-tour/#comments Sat, 06 Mar 2010 10:16:30 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=604

Apsilankiau ir aš. Iki šiol zvimbia ausyse, o galvoje groja Du riechst so gut , jaučiu, kad jau pradedu atsigaut. Visa koncerto eiga yra gana tiksliai aprašyta 15min.lt, todėl aprašysiu savo įspūdžius ir detales.

Prieš koncertą:

Koncerte buvau nevienas. Man kompaniją palaikė sunkiosios muzikos liūtas Duobkasys ir mc_bosas. Į Siemens Areną atvykome gerokai anksčiau prieš koncertą. Šiek tiek pasivaikščioję stojome į eilę prie įėjimo. Iš karto iškilmingai pasakysiu: Siemens Arena – šūdas! Tiketa – dar didesnis šūdas! Eilė kurioje stovėjome buvo maždaug 200 metrų ilgio (pamatavau su Google Earth liniuote), atrodė, kad ji visai nejuda. Tiesiog stovėjom ir šalom 50 minučių. Įpusėjus eilei jau girdėjosi kaip groja apšildančioji grupė Combichrist. Organizatoriai buvo visiškai nepasiruošę tokiam žmonių kiekiui.

Prie įėjimo visus nuo batų iki galvos apgraibydavo apsauginis. Tačiau “įdomiausia” buvo priekyje… Mano bilieto nenuskenavo Aparatas nekaip nenorėjo jo atpažint. Iš pradžių pagalvojau, kad tikrai koks nenaudėlis “pasiskolino” bar-kodą iš manęs, bet pasirodo ne. Aš buvau nevienas. Bilietus nenuskenavo dar 8 žmonėms (kai kurie iš jų buvo nuvažiavę 100 kilometrų, kad pamatyti mėgstamos grupės pasirodymą). Visi mes juos pirkome Žirmūnų RIMI tiketoj Prieš mus užtrenkė duris ir pasakė, kad tuoj ateis kažkoks atsakingas žmogus, kuris pasirodė dar po 20 minučių. Smagu bent, kad tas žmogus ilgais nesiaiškino, tiesiog nuplėšė bilietų galus ir įleido.

Viduje manęs laukė draugai. Visur pilna žmonių. Tualetas – eilės. Pasidėti paltą – dar didesnės eilės. Dar be to atiduodant paltą sugedo kasos aparatas Totali betvarkė! Įžengėme visi į salę, Combichrist tuo metu jau buvo baigusi groti, bet aš nesigailiu, kad praleidau. Pradėjome brautis kuo arčiau prie scenos. Žinau, kad negražu – nemandagu – nekultūringa, bet mums jau buvo tas pats. Sušalę ir pikti skynėme mažus emo faggotus, kurie “kvietė” į sceną Rammstein nacių pasisveikinimu – totalus absurdas. Galiausiai atbridome iki vietos, kur gerai viskas matosi

Per koncertą:

Netrukus scenoje pasirodė Rammstein! Po pat pirmųjų sugrotų akordų praėjo visas pyktis, grįžo gera nuotaika. Kaip ir kiekvienas Rammstein pasirodymas – tai didelis šou, kuris iš tikrųjų man pasirodė labai geras. Netrūko nei ugnies, nei išradingų kostiumų, nei fejerverkų. Garsas šiek tiek prastokas, bet ko norėt, juk Siemens Arenoje visada taip

Pirmosios dainos buvo iš naujojo Liebe ist für alle da. Jos skambėjo ne ypač agresyviai, bet mane gerai nuteikė. Kostiumai ir dekoracijos buvo įspūdingos, kurios keitėsi beveik po kiekvienos dainos. Kol koncerto pradžioj visi stovėjo kaip įkasti (tikriausia laukė Du hast) galima buvo ramiai apžiūrėti kiekvieną grupės narį. Till iš pat pradžių buvo su industrial-metal liemene, o ant galvos turėjo raudonas plunksnas. Klavišininkas Flake Lorenz kaip visada pasižymėjo savo komiškumu ir parodė firminius judėsiukus. Richard Kruspe, Paul Landers, Oliver Riedel scenoje elgėsi tradiciškai. Daug pasižymėjo “Doom” Schneider, kuris netik įspūdingai varė būgnais, bet tai darė teatrališkai parodydamas visokius triukus.

Per Benzin kažkas iš muzikantų suklydo, būgnai nusivažiavo . “Doom” Schneider uždengė rankomis ausis, o po kelių akimirkų šėlsmas vėl prasidėjo. Manau tai visiškai nesugadino pasirodymo, o kaip tik davė jam natūralumo. Tada jau scenoje stovėjo senovinė benzino kolonėlė iš kurios leido ugnį. Jos karštis buvo gerai jaučiamas.

Daugiausia per koncertą pasirodė Flake Lorenz, kuris buvo ir nužudytas, ir nusprogdintas. Vėliau išsinuoginęs iki pusės jis įsėdo į guminę valtį ir pradėjo plaukti minia. Jis buvo visai šalia manęs, bet deja valties “pačiūpyt” negavau. Anksčiau žinojau, kad Rammstein klavišininkas yra lieknas žmogus, bet kad TOKS lieknas tikrai negalėjau įsivaizduoti Grįžęs su valtimi į sceną jis likusią koncerto dalį praleido bėgdamas bėgimo takeliu.

Grupė kelis kartus buvo išėjusi iš scenos ir laukė, kol publika juos pakvies atgal. Kai jie pirmą kart išėjo aš net net išsigandau “nejaugi viskas?!”. Tačiau tai buvo suplanuota šou dalis, kaip ir Till Lindemann padėkos lietuvių kalba.

Vėliau grupė sugrojo savo hitą Du hast, buvo labai smagu tai išgirsti gyvai. Po to sekė skandalingasis gabalas Pussy. Čia jau prasidėjo tikras šou. Till užsilipo ant patrankos ir pradėjo laistyti publiką muilo putomis Man rodos visiem tai patiko. Dainos Engel metus Till išskleidė angelo sparnus, kurie vėliau užsidegė. Dar buvo tokių elementų, kaip mikrofono stovo sugadinimas, sprogimai, konfeti lietus, lazeriai. Dainos Ich will atlikimą prisiminsiu dar ilgam!

Rammstein man paliko labai didelį įspūdį, nors ir neišgirdau tokių dainų kaip Amerika, Laichzeit, Asche zu Asche, Spiel mit mir.

Nusilenkę Rammstein paliko sceną, paskutinis išėjo Paul Landers pastūmęs guminį mikrofono stovą…

Po koncerto:

Didžiulė grūstis prie išėjimo. Kojos lipo prie grindų, dėl prapilto alaus. Galima buvo apgirdėt vien nuo kvapo. Prie rūbinės vėl kilometrinės eilės, lauke kamščiai. Namo į Antakalnį grįžinėjom pėsčiom per Šiaurės Miestelį, kas pasirodė greičiau nei važiuot pirmyn su mašina

Dabar beveik negaliu kalbėt, nes peršalau ir praradau balsą, bet vistiek jokiu būdu nesigailiu, kad pamačiau Rammstein – mano paauglystės grupę Nr.1!

]]> http://www.pbb.lt/2010/03/06/rammstein-lietuvoje-2010-tour/feed/ 3 http://www.pbb.lt/2010/02/25/blykste-saulute/ http://www.pbb.lt/2010/02/25/blykste-saulute/#comments Thu, 25 Feb 2010 10:58:36 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=596 Vakar gavau visiškai naują, net neišpakuotą, bet 20 metų gulėjusią fotoblykstę.

Tais laikais kainavo net 16 rublių

O pagaminta buvo “Pabradės skaičiavimo prietaisų gamkloje”. Tikras Madė in Pabradė!

Deja dėl drėgmės ant dėžutės neišliko antspaudo su pagaminimo tada, tačiau viduje esančiame garantiniame talone pažymėta 1990 11 20 (nors jau po kovo 11, bet vistiek visur užrašyta LTSR )

Kartoninės dėžutės viduje radau plastmasinį dėklą, kuriame ir buvo pati blykstė “Saulutė”.

Įjungiau aš fotoblykstę į rozetę, paspaudžiau test mygtuką ir pyst visame bute dingsta elektra! Žinoma aš juokauju “Saulutė” ir po 20 metų suveikė kaip reikia. Norėčiau ją išbandyti su skaitmeninę technika, tik reikia sugalvoti kaip saugiai pajungt, kad nesudegint fotoaparato

]]> http://www.pbb.lt/2010/02/25/blykste-saulute/feed/ 9 http://www.pbb.lt/2009/10/10/svirnas-apleistas-pastatas-antakalnyje/ http://www.pbb.lt/2009/10/10/svirnas-apleistas-pastatas-antakalnyje/#comments Sat, 10 Oct 2009 17:42:39 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=515

Važiuodami per Antakalnio rajoną Vilniuje tikriausia net nepastebėsite prie Neries stotelės esantį apgriautą pastatą. Jis gerai pridengtas reklaminiais skydais ir medžiais. Anksčiau ten buvo kažkokia gamykla, vėliau restoranas “Svirnas”. Būtent tokiu pavadinimu šis pastatas ir pažįstamas daugumai žmonių. Esu mėgėjas palandžioti, todėl nusprendžiau ten apsilankyti. Duobkasys ir mc_bosas draugiškai sutiko ten nuvykti kartu.

Priėjome prie Svirno iš kiemo pusės. Ten yra patogesnis įėjimas, tačiau aplinkui daug šiukšlių. Kartais prie šio įėjimo miega bomžai, kvapelis nekoks, bet šį kartą jų nebuvo.

Pirmasis pastato aukštas yra tikra šiukšlių karalystė. Aplinkui beveik nepraeinami griuvėsiai. Ant grindų guli daug apdegusių rūbų.

Neužsilaikę ten per daug pradėjome lipti laiptais į antrą aukštą. Grindys čia apgriautos kaip po bombardavimo. Vaizdas man pasirodė tikrai įsimintinas. Girdi kaip Antakalnio gatve lekia automobiliai, o pats esi tokioje “Stalkerinėje” aplinkoje.

Trečiasis aukštas. Kiek jaukesnė patalpa, palyginus su praeitom. Yra net nedidelė laužavietė, kur tikriausia naktimis šildosi benamiai.

Pragriauti laiptai į antrą aukštą

Grindys man čia priminė Afrikos dykumas su suskilinėjusia dirva.

Pro skylę sienoje matyti kaip ant šalia esančio priestato stogo “laisvieji menininkai” sukūrė įdomią kompoziciją. Laukiu tos dienos kai Google palydovas vėl fotografuos Vilnių

Visur grindyse yra skylės, jei nežiūrėt sau po kojom – galima įkrist.

Lifto šachta

Laiptai vedantys ant stogo yra nugriauti. Vietoj jų yra padėtos senos durys ir keista metalinė konstrukcija. Sakyčiau buvo truputį baisu ten lipt.

Po to patekom į labai nemalonų kambarį, iš kurio tiesiai ant stogo.

Ten jau žolės auga. Mačiau net nedidelį berželį.

Sena muilinė

Tačiau Svirno mums buvo maža,  todėl patraukėme į šį daugiabutį. Durys ant stogo nėra rakinamos, galima pasigrožėt Vilniaus panorama.

Tik laidai kabantys iškart virš galvos ne ypač džiugino!

Galiu teigt, kad turiningai praleidome laiką. Reikia ieškoti kitų apleistų vietų!

]]> http://www.pbb.lt/2009/10/10/svirnas-apleistas-pastatas-antakalnyje/feed/ 13 http://www.pbb.lt/2009/09/20/corsair-flash-voyager-nemirtingas/ http://www.pbb.lt/2009/09/20/corsair-flash-voyager-nemirtingas/#comments Sun, 20 Sep 2009 16:11:15 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=510

Neseniai nekaip negalėjau rast savo namų raktų. Jau galvojau, kad pamečiau. Ir galvoje sukosi nemalonios mintys apie spynų keitimą. Tačiau ištraukęs iš skalbimo mašinos išskalbtas kelnes pastebėjau, kad galinėje kišenėje kažkas guli. Taip! Tai raktai. O kartu su jais ir 8 gigabaitų Corsair Flash Voyager, kurį naudoju kaip pakabuką. Kartu jaučiau ir džiaugsmą, kad nereikės keist spynų, ir liūdesį, nes tikrai nesitikėjau, kad USB raktas gali ištvert apsilankymą skalbimo mašinoj. Tačiau prijungęs USBškę prie kompiuterio nepatikėjau savo akim… Jis veikia! Tikriausia guminis korpusas neleido vandeniui prasiskverbt į vidų. Ne veltui Corsair duoda savo raktam 10 metų garantijos

]]> http://www.pbb.lt/2009/09/20/corsair-flash-voyager-nemirtingas/feed/ 5 http://www.pbb.lt/2009/08/27/nemaloniausia-vieta-antakalnio-poliklinikoje/ http://www.pbb.lt/2009/08/27/nemaloniausia-vieta-antakalnio-poliklinikoje/#comments Thu, 27 Aug 2009 10:44:04 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=478
Gyvenimo Kreivės @ badaboo

O tikrai, kokia baisiausia vieta poliklinikoje? Kraujo tyrimų kabinetas, kur daug storų adatų ir spirito? – Ne. Girgždantis stomatologo aparatas? – Irgi ne! “Puikūs” tualetai kvepiantys chlorkę ir Borjomi? – Arčiau tiesos, bet ne… Ogi tai nekaltai atrodantis kardiogramos kabinetas.

Aišku visi šią procedūra yra išbandę, niekas nuo to nemirė. Bet man tai šlykščiausia vieta poliklinikoje. Eilės šiai procedūrai nebūna didelės, žmonės greit užeina ir išeina. Kabinetas sutvarkytas, jame sėdi maloni seselė. Tačiau pats aparatas žiaurus. Visu pirma tai lova su didele balta pagalvę ant kurios reikia gult nuogu kūnu. Turbūt visas Antakalnis ten gulėjo. Geriau net negalvot kiek nepraustakūnių, kurių tiesiog pilna poliklinika, apsilankė ten. Kojas reikia dėt ant tokių medinių daiktų, kurie primena viduramžių kankinimo aparatą. Rankas reikia dėt ant tokių pat įdubusių daiktų tik iš plastmasės. Ji yra pageltonavusi nuo senumo ir žmonių prakaito. Visa šlapia ir sutepta žele. Tokį neaiškios kilmės skystalą vėliau tepa ir pilvo ir šonų, kur prilipdo čiuptuvėlius (kaip aštuonkojo), kurie turbūt dvigubai vyresni už mane.

Tada prasideda pats veiksmas (jei jį taip galima pavadint). Aparatas cypsi, cypsi. Pasirodo lapelis, ten surašytos kažkokios nesąmonės ir kreivė. Nusišluostai kūną servetėlę, galvoje sukasi mintis greičiau eit namo ir nusipraust. Pakeliui apžiūri savo lapelį. Siutina tai, kad nieko ten nesupranti Kaip gera, kad ta procedūra trunka tik kelias minutes

O kokia baisiausia/nemaloniausia vieta poliklinikoje Jums ?

]]> http://www.pbb.lt/2009/08/27/nemaloniausia-vieta-antakalnio-poliklinikoje/feed/ 7 http://www.pbb.lt/2009/08/20/pesciuju-pereja/ http://www.pbb.lt/2009/08/20/pesciuju-pereja/#comments Thu, 20 Aug 2009 20:42:30 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=474

Kas per nesąmonė yra statyti apsaugines tvoreles iškart po pėsčiųjų perėjų? Tokias statybininkų išdaigas galima stebėti po Savanorių (krasnūchos) – Karoliniškių tiltu. Žmonėms tenka tiesiog perlipti Geriau jau suremontuotu tilto šaligatvį, nes dviračiu ten važiuot tiesiog tragiška.

]]> http://www.pbb.lt/2009/08/20/pesciuju-pereja/feed/ 8 http://www.pbb.lt/2009/08/11/ispanija-arba-7-dienu-kelione/ http://www.pbb.lt/2009/08/11/ispanija-arba-7-dienu-kelione/#comments Tue, 11 Aug 2009 00:39:40 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=435 Ispanija – šalis, kurią visada norėjau aplankyti. O kai pasitaikė proga tiesiog negalėjau jos praleisti. Kaip ir beveik visos kelionės ši “išdygo” netikėtai, kaip baravykas po lietaus, draugas Edvardas pasiūlė važiuot, o jau poryt skridom lėktuvu Supratau, kad ilgai planuotos kelionės nevisada būna įdomios. Ruošiesi, lakstai po parduotuves ir t.t. O galiausiai praleidi daugiau laiko besiruošdamas, nei pati kelionė. Geriau įsimesti į lagaminą drabužius, ant kaklo pasikabini fotiką. Sveika, Ispanija! Iki, Lietuva.

Po trijų valandų skrydžio lėktuve, kuriame kažkodėl buvo labai šalta, jau buvom Ispanijoje. Oras geras, karšta, net kvėpuot sunku. Sėdom į autobusą, kuris turbūt dar nuo Franko laikų rieda, nuvažiavom iki viešbučio “Fenals Garden”, kuris randasi Lloret De Mar kurorte. Tiksliau kurorto nuošalėj, ten kur mažiau žmonių, triukšmo ir t.t. Viešbučiu likau patenkintas. Išties nežinau ar jis tikrai yra vertas tų 4*, bet maistas buvo geras, aptarnavimas malonus, kambarius valė kasdien – vienu žodžiu viskas tvarkoj. Tik vaizdas pro langą buvo nelabai geras – gatvė, tačiau nedidelis triukšmas užmigt netrukdė.

Kurorte yra daug info centrų turistams, kur galima gauti naudingos informacijos apie autobusų tvarkaraščius, ekskursijas ir t.t. Ten dirbantys žmonės puikiai kalba angliškai, esant kokiai bėdai maloniai padeda. Tokio dalyko turistai dažnai pasigenda kitose šalyse.

Kitas dvi dienas deginomės paplūdimy. Bendras pliažas nelabai patiko, ten daug žmonių, visi laksto pirmyn atgal, todėl įsitaisėme ant olų. Jūra šilta, gali nors valandą maudytis. Po vandeniu daug žuvyčių, bei kitų jūros gyventojų.

Dar kai važiavom autobusu į viešbutį mums buvo pasakyta, kad pavojingųjų jūros ežių Ispanijoje nėra. Tai netiesa! Čia jų ne ką mažiau nei Kroatijoje ar Graikijoje. Jei smėlėtame paplūdimyje jų ir mažiau, tai nuplaukus toliau nuo kranto, ar priartėjus prie olų, galima jų rasti gana nemažai. Nuplaukęs prie vienos gražios olos po vandeniu suskaičiavau net 8 teniso kamuoliuko dydžio ežiukus maždaug viename kvadratiniame metre. Nesmagu …

Sėdėti vietoje nemėgstame, todėl praleidę dvi dienas prie jūros išvykome į vieną iš gražiausių Europos miestų – Barseloną. Nuo mūsų kurorto reikėjo autobusu pavažiuoti iki Blanes, o iš ten greitas traukinys važiuoja iki Barselonos. Tądien buvo apsiniaukę, kas yra labai gerai. Ne taip karšta, todėl galima viską apžiūrėti nesijaučiant kaip pirtyje. Išlipome Plaça de Catalunya aikštės metro stoty (taip, tarpmiestinis traukinys važiuoja ir metro bėgiais). Aikštėje galima nusipirkti turistinio (bestogio) autobuso bilietą. Tai labai patogu. Važinėji sau po miestą, klausai per ausines informaciją apie objektus. Galima išlipti bet kurioje šių autobusų stotelėje, apžiūrėti objektą ir tęsti kelionę jau kitu autobusu. Yra trys autobusų maršrutai: raudonas, mėlynas, žalias. Mes nusipirkoe dviejų dienų bilietą už 28 eurus (vienos dienos berods 24 eurai). Per dvi dienas be šių autobusų tikrai nepamatytume tiek daug. Miestas man labai patiko. Sagrada Família, Gaudi parkas, gotikinis senamiestis. Miestas labai įvairus, toks jausmas kad čia yra visko. Čia gali pasijausti ir kaip viduramžiais, ir kaip moderno laikais. Čia yra vietos ir poilsiui, ir verslui, ir sportui. Visi pastatai dera vienas prie kito, išlaikomas bendras miesto stilius, kas yra labai nelengva, kai jis toks didelis. Taip pat pasirodė, kad turistų čia daugiau nei vietinių. Dar miestas yra garsus savo kišenvagiais, tačiau laimei susidurt su jais neteko.

Pradėjome mes nuo raudono maršruto. iškart aplankėme Sagrada Família. Išties didingas statinys, jis dar yra nebaigtas, tačiau vistiek palieka labai didelį įspūdį. Aplink žmonių kaip pri… (nors ką čiau jau sakyt, aš juk buvau vienas iš jų). Į vidų patekt deja neteko, būtume prastovėje eilėse labai ilgai, o Barselonoje kiekviena minutė mums buvo svarbi.

Įsėdome į savo autobusą ir pradėjome judėti Gaudi parko link. Iš tiesų gražus parkas ant kalno viršūnės. Čia randasi keli puikus moderno stiliaus pastatai, daug augalų ir jaukūs takeliai. Taip pat iš čia galima stebėti miesto panoramą.

Dar iš Gaudi parko pamatėme Tibidabo kalną ir ant jo didingai stovinčią bažnyčią. Patraukėm ten. Pakeliui pasivažinėjome tramvajumi, kuris Barselonos gatves šturmuoja jau daugiau kaip šimtą metų ir iki šiol veikia Viršūnę galima pasiekti tiek serpantinais, tiek funikulieriumi. Ant kalno viršūnės dar stovi kažkoks 5* viešbutis ir atrakcionų parkas. Bažnyčia iš tolo atrodė daug gražiau nei iš arti, viduj irgi nieko ypatingo – paprasta katalikų bažnyčia. Vaizdas nuo kalno tikrai geras, bet nedaug geresnis nei iš Gaudi parko. Jei turėtume daug laiko, tai gal ir verta aplankyt, bet šiaip yra Barselonoje ir įdomesnių vietų.

Dar aplankėm dešimt objektų. Įspūdžius galima aprašinėti valandų valandas, todėl bandysiu išsisukti pakišant jums tik nuotraukas

Nuvykti į miestą lengvą, bet grįžt yra problemą. Traukinių sitema yra tokia paini, šlykšti ir nenuspėjama, kad niekada nesi tikras ar važiuoji reikiamu traukiniu. O darbuotojų, kurie galėtų padėt yra mažai. Todėl dažnai tekdavo tiesiog klaust žmonių kur važiuoja šis traukinys.

Nors važiavome į miestą dvi dienas iš eilės visko ko norėjome nepamatėm. Tam ir mėnesio būtų mažas. Bet geras ir šiltas jausmas liko. Tai vienas iš gražiausių miestų kurį tik mačiau.

Sekančias dvi dienas vėl voliojomės paplūdimy. Vakare buvom nuėję į kurorto centrą (kaip gera, kad mes ten negyvenom ). Ten verda naktinis gyvenimas. Girti britai vos nevemia nuo savo viešbučio balkonų, dideliu greičiu juodukai lekia per gatves ir garsiai leidžia “gangsta riapą”, būriais laksto rusai su savo kaprizingais vaikais ir žviegiančiom žmonom. Visur šiukšlės, laksto restoranų padavėjos. Visi “tūsina” kiek tik gali. Mums to nereikėjo ir laimėj to ir negavom.

Ir septinta kelionės dieną išsimaudėm paskutinį kartą, atsisveikinom su jūros ežiais ir išskridom atgal į Lietuvą. Nors šį kartą bomžturitaut (čia miegot kur papuola, pamatyt daugiau už kuo mažiau $ ir t.t.) neteko kelionę likau labai patenkintas, vien Barselona ko verta. Tačiau 7 dienų pasirodė per maža, bent 10 būtų geriau.

—

Gamta. Visa Viduržemio jūros gamta yra panaši. Čia daug miškų. Nors dieną retai kada būna mažiau nei +30, prie karščio greit priprantama. Bet saulės vertėtų saugotis, apdegt čia galima gana per trumpą laiką.

Gyvūnai. Prie pat jūros gyveno laukinės katės, kurios kiauras dienas gulėjo po krūmais ir laukė, kol joms atneš maisto Atskrisdavo ir dideli nenaudėliai, kaip žuvėdros tik didesni, ir atimdavo kačių maistą. Taip pat teko matyti gaudančių žuvis po vandeniu paukščių.

Žmonės. Pastebėjau, kad beveik visi aprašantys savo keliones pamini super-duper draugiškus žmones. Čia žmonės man draugiškais nelabai pasirodė. Toks jausmas, kad čia tau šypsosis ir maloniai aptarnaus tik kol moki pinigus, toks arabiškas bruožas pasakyčiau. Pavyzdžiui Kretoje ar kur kitu to nepastebėjau, Jauni žmonės labiau linkę bendrauti. Vyresni kiaurai praeina, net kai akivaizdžiai matosi, kad kažkoks turistas pasimetė ir jam reikia pagalbos surast kelią. Jei pametėt bilietą ar neturit moksleivio ar studento pažymėjimo galit būt pasiruošę tam, kad čia jūsų niekas nepagailės ir teks sumokėt visą kainą. Dar pastebėjau keistą dalyką. Vaikai čia rūko maždaug nuo 12 metų ir svarbiausia daro tai kartu su tėvais. Nešioja cigaretes taip, kad jos pusiau išsikištų iš kišenės, kad visas pasaulis matytų ką jie rūko. Ką padarysi, vaikai pietuose bręsta greičiau. Traukiniuose dažnai groja vyrukai akordeonais, dar pasileidę būmčiką per magnetofoną. Toks jausmas, kad žmonės duoda jiems pinigų tik kad jie nustotų grot O metro galima sutikt pietų Amerikos gyventojų su dūdelėm ir smaukais. Barselonoje pastebėjau gėjų porelių. Čia jie vaikšto gatvėmis ir beveik laižosi visiems bematant, man tai yra nežmoniškai šlykštu, nenoriu, kad Lietuvoj taip būtų. Gerai, užtenka čia gąsdint, kažkaip čia surašiau tik blogus dalykus… Tiesiog norėjau pasakyti, kad kitose aplankytose šalyse žmonės man pasirodė draugiškesni.

—

Patariu aplankyt Ispaniją visiems

]]> http://www.pbb.lt/2009/08/11/ispanija-arba-7-dienu-kelione/feed/ 10 http://www.pbb.lt/2009/06/07/ezio-reklamos-neleidzia-issimiegot/ http://www.pbb.lt/2009/06/07/ezio-reklamos-neleidzia-issimiegot/#comments Sun, 07 Jun 2009 16:36:39 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=333

Nežinau kaip kituose tinkluose, bet ežys siuntinėja savo niekam nereikalingas reklamas reguliariai. Anksčiau manęs tai neerzino. Paspaudei kelis mygtukus, išsitrynei spamą – viskas. Tačiau kai dėl šito ššš negaliu jau antrą savaitgalį išsimiegot, tai darosi pikta.

Praeitą, gražų, šeštadienio rytą mane pažadino suskambėjęs telefonas. Pirmoji mintis buvo nugalavyt nenaudelį, kuris ryte rašinėja. Pagriebiau telefoną, kad pažiūrėt ką žudysiu šiandien, o ten ežio reklama:

Nuo 05,30 pokalbiai tarp Eziu – 0ct/min, užsisakius Leda pirstui ir liezuviui. Uzsakymo kaina – 4Lt/sav, 12Lt/men.Akcijos laikas ribotas. Ezys.

Laikas 08:18

Nežinau ką veikia ežio robotai, bet aš savaitgaliais miegu gerokai ilgiau nei iki pusės devynių. Pažadintas jau užmigt nebegalėjau. Ir pikta, ir lūdna. Reikia išjunginėt nakčiai telefoną!

Kelias dienas taip ir dariau, tačiau gerai išvystytas refleksas neišjunginėti telefono nugalėjo. Šiandien (sekmadienį) ryte aš vėl buvau „maloniai“ nustebintas žinutę iš ežio. Ne 8, bet 10 valandą, bet tai manęs neguodžia. Ežio reklamos netik niekam nereikalingos, bet dar ir siunčiamos nepatogiu laiku.

Yra daugybė Symbian programa WebGate SMS Spam Manager. Tikiuosi miegosiu ramiai… Bet kas ten žino kaip bus iš tikrųjų…

]]> http://www.pbb.lt/2009/06/07/ezio-reklamos-neleidzia-issimiegot/feed/ 15 http://www.pbb.lt/2009/05/16/turek-monopoda/ http://www.pbb.lt/2009/05/16/turek-monopoda/#comments Sat, 16 May 2009 19:20:01 +0000 Polububijus http://pbb.lt/?p=302 Spontaniškai fotografuot aš nemėgstu. Man patinka pastovėt, pagalvot iš kokio kampo kadras žiūrėtųsi gražiau. Tada nemažą laiko dalį skirt fotoaparato nustatymams. O paskui ilgai fotografuot… Trumpai tariant vienoj vietoj praleidžiu nemažai laiko.

Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!

]]> http://www.pbb.lt/2009/05/16/turek-monopoda/feed/ 10