Apsilankiau ir aš. Iki šiol zvimbia ausyse, o galvoje groja Du riechst so gut , jaučiu, kad jau pradedu atsigaut. Visa koncerto eiga yra gana tiksliai aprašyta 15min.lt, todėl aprašysiu savo įspūdžius ir detales.

Prieš koncertą:

Koncerte buvau nevienas. Man kompaniją palaikė sunkiosios muzikos liūtas Duobkasys ir mc_bosas. Į Siemens Areną atvykome gerokai anksčiau prieš koncertą. Šiek tiek pasivaikščioję stojome į eilę prie įėjimo. Iš karto iškilmingai pasakysiu: Siemens Arena – šūdas! Tiketa – dar didesnis šūdas! Eilė kurioje stovėjome buvo maždaug 200 metrų ilgio (pamatavau su Google Earth liniuote), atrodė, kad ji visai nejuda. Tiesiog stovėjom ir šalom 50 minučių. Įpusėjus eilei jau girdėjosi kaip groja apšildančioji grupė Combichrist. Organizatoriai buvo visiškai nepasiruošę tokiam žmonių kiekiui.

Prie įėjimo visus nuo batų iki galvos apgraibydavo apsauginis. Tačiau “įdomiausia” buvo priekyje… Mano bilieto nenuskenavo Aparatas nekaip nenorėjo jo atpažint. Iš pradžių pagalvojau, kad tikrai koks nenaudėlis “pasiskolino” bar-kodą iš manęs, bet pasirodo ne. Aš buvau nevienas. Bilietus nenuskenavo dar 8 žmonėms (kai kurie iš jų buvo nuvažiavę 100 kilometrų, kad pamatyti mėgstamos grupės pasirodymą). Visi mes juos pirkome Žirmūnų RIMI tiketoj Prieš mus užtrenkė duris ir pasakė, kad tuoj ateis kažkoks atsakingas žmogus, kuris pasirodė dar po 20 minučių. Smagu bent, kad tas žmogus ilgais nesiaiškino, tiesiog nuplėšė bilietų galus ir įleido.

Viduje manęs laukė draugai. Visur pilna žmonių. Tualetas – eilės. Pasidėti paltą – dar didesnės eilės. Dar be to atiduodant paltą sugedo kasos aparatas Totali betvarkė! Įžengėme visi į salę, Combichrist tuo metu jau buvo baigusi groti, bet aš nesigailiu, kad praleidau. Pradėjome brautis kuo arčiau prie scenos. Žinau, kad negražu – nemandagu – nekultūringa, bet mums jau buvo tas pats. Sušalę ir pikti skynėme mažus emo faggotus, kurie “kvietė” į sceną Rammstein nacių pasisveikinimu – totalus absurdas. Galiausiai atbridome iki vietos, kur gerai viskas matosi

Per koncertą:

Netrukus scenoje pasirodė Rammstein! Po pat pirmųjų sugrotų akordų praėjo visas pyktis, grįžo gera nuotaika. Kaip ir kiekvienas Rammstein pasirodymas – tai didelis šou, kuris iš tikrųjų man pasirodė labai geras. Netrūko nei ugnies, nei išradingų kostiumų, nei fejerverkų. Garsas šiek tiek prastokas, bet ko norėt, juk Siemens Arenoje visada taip

Pirmosios dainos buvo iš naujojo Liebe ist für alle da. Jos skambėjo ne ypač agresyviai, bet mane gerai nuteikė. Kostiumai ir dekoracijos buvo įspūdingos, kurios keitėsi beveik po kiekvienos dainos. Kol koncerto pradžioj visi stovėjo kaip įkasti (tikriausia laukė Du hast) galima buvo ramiai apžiūrėti kiekvieną grupės narį. Till iš pat pradžių buvo su industrial-metal liemene, o ant galvos turėjo raudonas plunksnas. Klavišininkas Flake Lorenz kaip visada pasižymėjo savo komiškumu ir parodė firminius judėsiukus. Richard Kruspe, Paul Landers, Oliver Riedel scenoje elgėsi tradiciškai. Daug pasižymėjo “Doom” Schneider, kuris netik įspūdingai varė būgnais, bet tai darė teatrališkai parodydamas visokius triukus.

Per Benzin kažkas iš muzikantų suklydo, būgnai nusivažiavo . “Doom” Schneider uždengė rankomis ausis, o po kelių akimirkų šėlsmas vėl prasidėjo. Manau tai visiškai nesugadino pasirodymo, o kaip tik davė jam natūralumo. Tada jau scenoje stovėjo senovinė benzino kolonėlė iš kurios leido ugnį. Jos karštis buvo gerai jaučiamas.

Daugiausia per koncertą pasirodė Flake Lorenz, kuris buvo ir nužudytas, ir nusprogdintas. Vėliau išsinuoginęs iki pusės jis įsėdo į guminę valtį ir pradėjo plaukti minia. Jis buvo visai šalia manęs, bet deja valties “pačiūpyt” negavau. Anksčiau žinojau, kad Rammstein klavišininkas yra lieknas žmogus, bet kad TOKS lieknas tikrai negalėjau įsivaizduoti Grįžęs su valtimi į sceną jis likusią koncerto dalį praleido bėgdamas bėgimo takeliu.

Grupė kelis kartus buvo išėjusi iš scenos ir laukė, kol publika juos pakvies atgal. Kai jie pirmą kart išėjo aš net net išsigandau “nejaugi viskas?!”. Tačiau tai buvo suplanuota šou dalis, kaip ir Till Lindemann padėkos lietuvių kalba.

Vėliau grupė sugrojo savo hitą Du hast, buvo labai smagu tai išgirsti gyvai. Po to sekė skandalingasis gabalas Pussy. Čia jau prasidėjo tikras šou. Till užsilipo ant patrankos ir pradėjo laistyti publiką muilo putomis Man rodos visiem tai patiko. Dainos Engel metus Till išskleidė angelo sparnus, kurie vėliau užsidegė. Dar buvo tokių elementų, kaip mikrofono stovo sugadinimas, sprogimai, konfeti lietus, lazeriai. Dainos Ich will atlikimą prisiminsiu dar ilgam!

Rammstein man paliko labai didelį įspūdį, nors ir neišgirdau tokių dainų kaip Amerika, Laichzeit, Asche zu Asche, Spiel mit mir.

Nusilenkę Rammstein paliko sceną, paskutinis išėjo Paul Landers pastūmęs guminį mikrofono stovą…

Po koncerto:

Didžiulė grūstis prie išėjimo. Kojos lipo prie grindų, dėl prapilto alaus. Galima buvo apgirdėt vien nuo kvapo. Prie rūbinės vėl kilometrinės eilės, lauke kamščiai. Namo į Antakalnį grįžinėjom pėsčiom per Šiaurės Miestelį, kas pasirodė greičiau nei važiuot pirmyn su mašina

Dabar beveik negaliu kalbėt, nes peršalau ir praradau balsą, bet vistiek jokiu būdu nesigailiu, kad pamačiau Rammstein – mano paauglystės grupę Nr.1!

Tais laikais kainavo net 16 rublių

O pagaminta buvo “Pabradės skaičiavimo prietaisų gamkloje”. Tikras Madė in Pabradė!

Deja dėl drėgmės ant dėžutės neišliko antspaudo su pagaminimo tada, tačiau viduje esančiame garantiniame talone pažymėta 1990 11 20 (nors jau po kovo 11, bet vistiek visur užrašyta LTSR )

Kartoninės dėžutės viduje radau plastmasinį dėklą, kuriame ir buvo pati blykstė “Saulutė”.

Įjungiau aš fotoblykstę į rozetę, paspaudžiau test mygtuką ir pyst visame bute dingsta elektra! Žinoma aš juokauju “Saulutė” ir po 20 metų suveikė kaip reikia. Norėčiau ją išbandyti su skaitmeninę technika, tik reikia sugalvoti kaip saugiai pajungt, kad nesudegint fotoaparato

Važiuodami per Antakalnio rajoną Vilniuje tikriausia net nepastebėsite prie Neries stotelės esantį apgriautą pastatą. Jis gerai pridengtas reklaminiais skydais ir medžiais. Anksčiau ten buvo kažkokia gamykla, vėliau restoranas “Svirnas”. Būtent tokiu pavadinimu šis pastatas ir pažįstamas daugumai žmonių. Esu mėgėjas palandžioti, todėl nusprendžiau ten apsilankyti. Duobkasys ir mc_bosas draugiškai sutiko ten nuvykti kartu.

Priėjome prie Svirno iš kiemo pusės. Ten yra patogesnis įėjimas, tačiau aplinkui daug šiukšlių. Kartais prie šio įėjimo miega bomžai, kvapelis nekoks, bet šį kartą jų nebuvo.

Pirmasis pastato aukštas yra tikra šiukšlių karalystė. Aplinkui beveik nepraeinami griuvėsiai. Ant grindų guli daug apdegusių rūbų.

Neužsilaikę ten per daug pradėjome lipti laiptais į antrą aukštą. Grindys čia apgriautos kaip po bombardavimo. Vaizdas man pasirodė tikrai įsimintinas. Girdi kaip Antakalnio gatve lekia automobiliai, o pats esi tokioje “Stalkerinėje” aplinkoje.

Trečiasis aukštas. Kiek jaukesnė patalpa, palyginus su praeitom. Yra net nedidelė laužavietė, kur tikriausia naktimis šildosi benamiai.

Pragriauti laiptai į antrą aukštą

Grindys man čia priminė Afrikos dykumas su suskilinėjusia dirva.

Pro skylę sienoje matyti kaip ant šalia esančio priestato stogo “laisvieji menininkai” sukūrė įdomią kompoziciją. Laukiu tos dienos kai Google palydovas vėl fotografuos Vilnių

Visur grindyse yra skylės, jei nežiūrėt sau po kojom – galima įkrist.

Lifto šachta

Laiptai vedantys ant stogo yra nugriauti. Vietoj jų yra padėtos senos durys ir keista metalinė konstrukcija. Sakyčiau buvo truputį baisu ten lipt.

Po to patekom į labai nemalonų kambarį, iš kurio tiesiai ant stogo.

Ten jau žolės auga. Mačiau net nedidelį berželį.

Sena muilinė

Tačiau Svirno mums buvo maža,  todėl patraukėme į šį daugiabutį. Durys ant stogo nėra rakinamos, galima pasigrožėt Vilniaus panorama.

Tik laidai kabantys iškart virš galvos ne ypač džiugino!

Galiu teigt, kad turiningai praleidome laiką. Reikia ieškoti kitų apleistų vietų!

Neseniai nekaip negalėjau rast savo namų raktų. Jau galvojau, kad pamečiau. Ir galvoje sukosi nemalonios mintys apie spynų keitimą. Tačiau ištraukęs iš skalbimo mašinos išskalbtas kelnes pastebėjau, kad galinėje kišenėje kažkas guli. Taip! Tai raktai. O kartu su jais ir 8 gigabaitų Corsair Flash Voyager, kurį naudoju kaip pakabuką. Kartu jaučiau ir džiaugsmą, kad nereikės keist spynų, ir liūdesį, nes tikrai nesitikėjau, kad USB raktas gali ištvert apsilankymą skalbimo mašinoj. Tačiau prijungęs USBškę prie kompiuterio nepatikėjau savo akim… Jis veikia! Tikriausia guminis korpusas neleido vandeniui prasiskverbt į vidų. Ne veltui Corsair duoda savo raktam 10 metų garantijos

O tikrai, kokia baisiausia vieta poliklinikoje? Kraujo tyrimų kabinetas, kur daug storų adatų ir spirito? – Ne. Girgždantis stomatologo aparatas? – Irgi ne! “Puikūs” tualetai kvepiantys chlorkę ir Borjomi? – Arčiau tiesos, bet ne… Ogi tai nekaltai atrodantis kardiogramos kabinetas.

Aišku visi šią procedūra yra išbandę, niekas nuo to nemirė. Bet man tai šlykščiausia vieta poliklinikoje. Eilės šiai procedūrai nebūna didelės, žmonės greit užeina ir išeina. Kabinetas sutvarkytas, jame sėdi maloni seselė. Tačiau pats aparatas žiaurus. Visu pirma tai lova su didele balta pagalvę ant kurios reikia gult nuogu kūnu. Turbūt visas Antakalnis ten gulėjo. Geriau net negalvot kiek nepraustakūnių, kurių tiesiog pilna poliklinika, apsilankė ten. Kojas reikia dėt ant tokių medinių daiktų, kurie primena viduramžių kankinimo aparatą. Rankas reikia dėt ant tokių pat įdubusių daiktų tik iš plastmasės. Ji yra pageltonavusi nuo senumo ir žmonių prakaito. Visa šlapia ir sutepta žele. Tokį neaiškios kilmės skystalą vėliau tepa ir pilvo ir šonų, kur prilipdo čiuptuvėlius (kaip aštuonkojo), kurie turbūt dvigubai vyresni už mane.

Tada prasideda pats veiksmas (jei jį taip galima pavadint). Aparatas cypsi, cypsi. Pasirodo lapelis, ten surašytos kažkokios nesąmonės ir kreivė. Nusišluostai kūną servetėlę, galvoje sukasi mintis greičiau eit namo ir nusipraust. Pakeliui apžiūri savo lapelį. Siutina tai, kad nieko ten nesupranti Kaip gera, kad ta procedūra trunka tik kelias minutes

O kokia baisiausia/nemaloniausia vieta poliklinikoje Jums ?

Kas per nesąmonė yra statyti apsaugines tvoreles iškart po pėsčiųjų perėjų? Tokias statybininkų išdaigas galima stebėti po Savanorių (krasnūchos) – Karoliniškių tiltu. Žmonėms tenka tiesiog perlipti Geriau jau suremontuotu tilto šaligatvį, nes dviračiu ten važiuot tiesiog tragiška.

Po trijų valandų skrydžio lėktuve, kuriame kažkodėl buvo labai šalta, jau buvom Ispanijoje. Oras geras, karšta, net kvėpuot sunku. Sėdom į autobusą, kuris turbūt dar nuo Franko laikų rieda, nuvažiavom iki viešbučio “Fenals Garden”, kuris randasi Lloret De Mar kurorte. Tiksliau kurorto nuošalėj, ten kur mažiau žmonių, triukšmo ir t.t. Viešbučiu likau patenkintas. Išties nežinau ar jis tikrai yra vertas tų 4*, bet maistas buvo geras, aptarnavimas malonus, kambarius valė kasdien – vienu žodžiu viskas tvarkoj. Tik vaizdas pro langą buvo nelabai geras – gatvė, tačiau nedidelis triukšmas užmigt netrukdė.

Kurorte yra daug info centrų turistams, kur galima gauti naudingos informacijos apie autobusų tvarkaraščius, ekskursijas ir t.t. Ten dirbantys žmonės puikiai kalba angliškai, esant kokiai bėdai maloniai padeda. Tokio dalyko turistai dažnai pasigenda kitose šalyse.

Kitas dvi dienas deginomės paplūdimy. Bendras pliažas nelabai patiko, ten daug žmonių, visi laksto pirmyn atgal, todėl įsitaisėme ant olų. Jūra šilta, gali nors valandą maudytis. Po vandeniu daug žuvyčių, bei kitų jūros gyventojų.

Dar kai važiavom autobusu į viešbutį mums buvo pasakyta, kad pavojingųjų jūros ežių Ispanijoje nėra. Tai netiesa! Čia jų ne ką mažiau nei Kroatijoje ar Graikijoje. Jei smėlėtame paplūdimyje jų ir mažiau, tai nuplaukus toliau nuo kranto, ar priartėjus prie olų, galima jų rasti gana nemažai. Nuplaukęs prie vienos gražios olos po vandeniu suskaičiavau net 8 teniso kamuoliuko dydžio ežiukus maždaug viename kvadratiniame metre. Nesmagu …

Sėdėti vietoje nemėgstame, todėl praleidę dvi dienas prie jūros išvykome į vieną iš gražiausių Europos miestų – Barseloną. Nuo mūsų kurorto reikėjo autobusu pavažiuoti iki Blanes, o iš ten greitas traukinys važiuoja iki Barselonos. Tądien buvo apsiniaukę, kas yra labai gerai. Ne taip karšta, todėl galima viską apžiūrėti nesijaučiant kaip pirtyje. Išlipome Plaça de Catalunya aikštės metro stoty (taip, tarpmiestinis traukinys važiuoja ir metro bėgiais). Aikštėje galima nusipirkti turistinio (bestogio) autobuso bilietą. Tai labai patogu. Važinėji sau po miestą, klausai per ausines informaciją apie objektus. Galima išlipti bet kurioje šių autobusų stotelėje, apžiūrėti objektą ir tęsti kelionę jau kitu autobusu. Yra trys autobusų maršrutai: raudonas, mėlynas, žalias. Mes nusipirkoe dviejų dienų bilietą už 28 eurus (vienos dienos berods 24 eurai). Per dvi dienas be šių autobusų tikrai nepamatytume tiek daug. Miestas man labai patiko. Sagrada Família, Gaudi parkas, gotikinis senamiestis. Miestas labai įvairus, toks jausmas kad čia yra visko. Čia gali pasijausti ir kaip viduramžiais, ir kaip moderno laikais. Čia yra vietos ir poilsiui, ir verslui, ir sportui. Visi pastatai dera vienas prie kito, išlaikomas bendras miesto stilius, kas yra labai nelengva, kai jis toks didelis. Taip pat pasirodė, kad turistų čia daugiau nei vietinių. Dar miestas yra garsus savo kišenvagiais, tačiau laimei susidurt su jais neteko.

Pradėjome mes nuo raudono maršruto. iškart aplankėme Sagrada Família. Išties didingas statinys, jis dar yra nebaigtas, tačiau vistiek palieka labai didelį įspūdį. Aplink žmonių kaip pri… (nors ką čiau jau sakyt, aš juk buvau vienas iš jų). Į vidų patekt deja neteko, būtume prastovėje eilėse labai ilgai, o Barselonoje kiekviena minutė mums buvo svarbi.

Įsėdome į savo autobusą ir pradėjome judėti Gaudi parko link. Iš tiesų gražus parkas ant kalno viršūnės. Čia randasi keli puikus moderno stiliaus pastatai, daug augalų ir jaukūs takeliai. Taip pat iš čia galima stebėti miesto panoramą.

Dar iš Gaudi parko pamatėme Tibidabo kalną ir ant jo didingai stovinčią bažnyčią. Patraukėm ten. Pakeliui pasivažinėjome tramvajumi, kuris Barselonos gatves šturmuoja jau daugiau kaip šimtą metų ir iki šiol veikia Viršūnę galima pasiekti tiek serpantinais, tiek funikulieriumi. Ant kalno viršūnės dar stovi kažkoks 5* viešbutis ir atrakcionų parkas. Bažnyčia iš tolo atrodė daug gražiau nei iš arti, viduj irgi nieko ypatingo – paprasta katalikų bažnyčia. Vaizdas nuo kalno tikrai geras, bet nedaug geresnis nei iš Gaudi parko. Jei turėtume daug laiko, tai gal ir verta aplankyt, bet šiaip yra Barselonoje ir įdomesnių vietų.

Dar aplankėm dešimt objektų. Įspūdžius galima aprašinėti valandų valandas, todėl bandysiu išsisukti pakišant jums tik nuotraukas

Nuvykti į miestą lengvą, bet grįžt yra problemą. Traukinių sitema yra tokia paini, šlykšti ir nenuspėjama, kad niekada nesi tikras ar važiuoji reikiamu traukiniu. O darbuotojų, kurie galėtų padėt yra mažai. Todėl dažnai tekdavo tiesiog klaust žmonių kur važiuoja šis traukinys.

Nors važiavome į miestą dvi dienas iš eilės visko ko norėjome nepamatėm. Tam ir mėnesio būtų mažas. Bet geras ir šiltas jausmas liko. Tai vienas iš gražiausių miestų kurį tik mačiau.

Sekančias dvi dienas vėl voliojomės paplūdimy. Vakare buvom nuėję į kurorto centrą (kaip gera, kad mes ten negyvenom ). Ten verda naktinis gyvenimas. Girti britai vos nevemia nuo savo viešbučio balkonų, dideliu greičiu juodukai lekia per gatves ir garsiai leidžia “gangsta riapą”, būriais laksto rusai su savo kaprizingais vaikais ir žviegiančiom žmonom. Visur šiukšlės, laksto restoranų padavėjos. Visi “tūsina” kiek tik gali. Mums to nereikėjo ir laimėj to ir negavom.

Ir septinta kelionės dieną išsimaudėm paskutinį kartą, atsisveikinom su jūros ežiais ir išskridom atgal į Lietuvą. Nors šį kartą bomžturitaut (čia miegot kur papuola, pamatyt daugiau už kuo mažiau $ ir t.t.) neteko kelionę likau labai patenkintas, vien Barselona ko verta. Tačiau 7 dienų pasirodė per maža, bent 10 būtų geriau.

—

Gamta. Visa Viduržemio jūros gamta yra panaši. Čia daug miškų. Nors dieną retai kada būna mažiau nei +30, prie karščio greit priprantama. Bet saulės vertėtų saugotis, apdegt čia galima gana per trumpą laiką.

Gyvūnai. Prie pat jūros gyveno laukinės katės, kurios kiauras dienas gulėjo po krūmais ir laukė, kol joms atneš maisto Atskrisdavo ir dideli nenaudėliai, kaip žuvėdros tik didesni, ir atimdavo kačių maistą. Taip pat teko matyti gaudančių žuvis po vandeniu paukščių.

Žmonės. Pastebėjau, kad beveik visi aprašantys savo keliones pamini super-duper draugiškus žmones. Čia žmonės man draugiškais nelabai pasirodė. Toks jausmas, kad čia tau šypsosis ir maloniai aptarnaus tik kol moki pinigus, toks arabiškas bruožas pasakyčiau. Pavyzdžiui Kretoje ar kur kitu to nepastebėjau, Jauni žmonės labiau linkę bendrauti. Vyresni kiaurai praeina, net kai akivaizdžiai matosi, kad kažkoks turistas pasimetė ir jam reikia pagalbos surast kelią. Jei pametėt bilietą ar neturit moksleivio ar studento pažymėjimo galit būt pasiruošę tam, kad čia jūsų niekas nepagailės ir teks sumokėt visą kainą. Dar pastebėjau keistą dalyką. Vaikai čia rūko maždaug nuo 12 metų ir svarbiausia daro tai kartu su tėvais. Nešioja cigaretes taip, kad jos pusiau išsikištų iš kišenės, kad visas pasaulis matytų ką jie rūko. Ką padarysi, vaikai pietuose bręsta greičiau. Traukiniuose dažnai groja vyrukai akordeonais, dar pasileidę būmčiką per magnetofoną. Toks jausmas, kad žmonės duoda jiems pinigų tik kad jie nustotų grot O metro galima sutikt pietų Amerikos gyventojų su dūdelėm ir smaukais. Barselonoje pastebėjau gėjų porelių. Čia jie vaikšto gatvėmis ir beveik laižosi visiems bematant, man tai yra nežmoniškai šlykštu, nenoriu, kad Lietuvoj taip būtų. Gerai, užtenka čia gąsdint, kažkaip čia surašiau tik blogus dalykus… Tiesiog norėjau pasakyti, kad kitose aplankytose šalyse žmonės man pasirodė draugiškesni.

—

Patariu aplankyt Ispaniją visiems

Nežinau kaip kituose tinkluose, bet ežys siuntinėja savo niekam nereikalingas reklamas reguliariai. Anksčiau manęs tai neerzino. Paspaudei kelis mygtukus, išsitrynei spamą – viskas. Tačiau kai dėl šito ššš negaliu jau antrą savaitgalį išsimiegot, tai darosi pikta.

Praeitą, gražų, šeštadienio rytą mane pažadino suskambėjęs telefonas. Pirmoji mintis buvo nugalavyt nenaudelį, kuris ryte rašinėja. Pagriebiau telefoną, kad pažiūrėt ką žudysiu šiandien, o ten ežio reklama:

Nuo 05,30 pokalbiai tarp Eziu – 0ct/min, užsisakius Leda pirstui ir liezuviui. Uzsakymo kaina – 4Lt/sav, 12Lt/men.Akcijos laikas ribotas. Ezys.

Laikas 08:18

Nežinau ką veikia ežio robotai, bet aš savaitgaliais miegu gerokai ilgiau nei iki pusės devynių. Pažadintas jau užmigt nebegalėjau. Ir pikta, ir lūdna. Reikia išjunginėt nakčiai telefoną!

Kelias dienas taip ir dariau, tačiau gerai išvystytas refleksas neišjunginėti telefono nugalėjo. Šiandien (sekmadienį) ryte aš vėl buvau „maloniai“ nustebintas žinutę iš ežio. Ne 8, bet 10 valandą, bet tai manęs neguodžia. Ežio reklamos netik niekam nereikalingos, bet dar ir siunčiamos nepatogiu laiku.

Yra daugybė Symbian programa WebGate SMS Spam Manager. Tikiuosi miegosiu ramiai… Bet kas ten žino kaip bus iš tikrųjų…

Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!