Apleistas sodas Antakalnio mikrorajono miškuose stovi paliktas likimo valiai jau nuo 2006 metų. Per šiuos penkis metus jis spėjo kiek apaugti, apgriūti ir apdegti. Laikas ir žmonės negailestingi jam, kai čia lankiausi prieš kelis mėnesius viskas atrodė kur kas padoriau. Tad reikia įamžinti objektą, kol jam neatėjo visiškas galas.

Tradiciškai pasakysiu, kad vietą rasti visai nesunku. Nuo Antakalnio poliklinikos kylam Žolyno gatve, laikydamiesi visąlaik dešinės pusės, ir skaityk jau vietoj. Šalia objekto buvo toks pats sodo namas, kuris dabar nugriautas, o jo vietoj jau beveik pastatytas naujas namas.

Apaugęs žolėmis sandėlys.

Šiukšlių čia daug ir įvairių: nuo automobilio žibinto iki narvelio.

O va šitas daiktas įdomus. Tai rankinis mikseris-plaktuvas. Į šoną įsistato rankenėlė, kurios pagalba sukami sraigtai. Kad suplakt ką nors teks ilgai pasistengt, bet užtat nereikia elektros. Kažkur turiu tokį mikseriuką savo rūsy.

Kad dabar viską čia išvalyt joks Misteris Properis nebepadės.

Clonazepam – stiprūs raminamieji. Vaistai “dvasios” ligoniams ir mėgėjams pigiai apsinešt.

Šalia yra pertvarkomas ūkis, kur dygsta naujas namas.

Pagrindinis namas.

Senovinis 16 amperų saugiklis, kažkodėl sumontuotas lauke.

Pagrindinis kambarys. Gana erdvus. Nuo drėgmes tapetai atsiklijavo ir guli ant grindų. Taip pat aplink nemažai netai žmogaus, netai gyvūnų “dovanėlių”.

Sudaužytas kineskopas.

Kai kur lubos laikosi tik spintos dėka.

Negyvas šuo… Negyvas, nes žaislinis, praėjo nemažai laiko kol suvokiau tai

Manau, kad greitai šito sodo jau nebus. Ir ne todėl, kad jis greitai griūna. Tiesiog vieta čia labai tyli ir graži – miškas. Kartais prabėga kiškučiai ir stirnos. O iki miesto centro – tik 10 minučių su automobiliu. Kitaip sakant – pasaka. Pakilus dar šimtą metrų Žolyno gatve pamatysime tris prabangius kotedžus, stovinčius kelių mažų sodelių vietoje, pastatytus davus didžiulius kyšius. Juos bestatant buvo apdergtas miškas, bet Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija prieš pinigus ir gerus advokatus nieko padaryti negali. Vietoj tokių pat apleistų sodų yra pastatytas kotedžas ir dar vienas namas statomas netoliese esančioje Šilo gatvėje. Tad kada buldozeriai atsiras Žolyno 57 – tai tik laiko klausimas.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 4/10 (su gamyklų loftais aišku nepalyginsi)
Atmosfera: 6/10
Artefaktai: 6/10 (daiktų yra, bet pagrinde tai šiukšlės)
Ar verta eiti: visai galima

Kol kas nesutikau nei vieno žmogaus, kuris būtų patenkintas dar liepos viduryje įvesta “naujove” lipti į viešąjį transportą pro priekines duris. Naujoji tvarka, kaip mat, nepatinka visiems. Praėjus laikui atrodo, kad žmonės visgi po truputį nutyla, tačiau aš vis vien reguliariai, nors kartą į savaitę, išgirstu kaip kas nors iš pažįstamų ar šiaip lipančių į troleibusus keleivių piktinasi. Bet gal nėra viskas taip blogai? Pabandysiu trumpai apibrėžt ką naudingo !sau! įžvelgiau aš.

Esu ne aš vienas pastebėjęs, kad pas mus Lietuvoje žmonės taisyklių ir nurodymų laikosi tik pirmosiomis dienomis nuo jų įsigaliojimo. Praėjus kažkokiam laikui viskas grįžta į savo vėžes ir rieda toliau, beveik taip pat kaip anksčiau. Todėl dabar, praėjus beveik pusei metų nuo priekinių durų taisyklės įvedimo, ir pasibaigus naujos taisyklės bumui, galima ramiai apžvelgti šį dalyką iš gerosios pusės.

Visų pirmą tai mažiau kontrolierių. Mažiau tai dar švelniai pasakyta, per keturis važinėjimo į universitetą mėnesius manęs nepatikrino nei vieną kartą! Nežinau šiaip kam aš išvis tą e-bilietą pildau. Akivaizdi nauda, juk 22 litus galima kur kas naudingiau panaudoti, nei pirkti mėnesinį. Su nepapildytais e-bilietais dabar važinėja moksleiviai, važinėja studentai, važinėja ir bomžai bei kiti alkašai, kuriems kelią į transportą turėjo užtvert ta priekinių durų taisyklė. Bet praktiški žmonės susigaudė, nepirko vieną dieną Upokšnio, įsigijo e-bilietą ir dabar važinėja sau ramiai. Kaip tik šiandien toks vyriškis į autobusą įsiskverbė. Nešė nuo jo dešra ir kitais rūkytais gaminiais baisiai, po kelių minučių visas autobusas jau dvokė kaip rūkykla, bet niekas nieko negali pasakyti, vyriškis juk mėnesinį turi. Tiems kas už kelionę mokėjo turėtų būti “abydna”, tačiau kai kuriems tikrai buvo tas pats. Ko čia skustis, jei vistiek nemokamai važiuoji?

Yra ir kitų gerų priekinių durų pusių. Pavyzdžiui tai, kad žmonės į transportą lipa ilgiau. Atrodytų, kad jokios naudos tame nėra, tačiau man – žmogui, kuris paskutiniu metu pastoviai skuba ir neretai vėluoja, tai tikrai naudinga. Dabar dar iš tolo pamatęs savo troleibusą/autobusą gali tikėtis, kad spėsi pribėgt. Ne tik pribėgt, bet dar ir eilėj pastovėti prie įėjimo, juk pagalvokit kiek laiko praeina kol pusantro centnerio sverianti bobutę skverbiasi pro siaurą tarpą ir kiša vairuotojui savo e-bilietą. Vairuotojai šiuo metu vos ne demonstratyviai nusisuka ir žiūri pro langą, matyt jiems “bendravimo su klientais” jau per daug. Kažkada jie turėjo savo nemažą erdvę atskirtą nuo salono, kur galėjo bent magnetofoną įsijungt, dabar deja jie tokios prabangos neturi. Trumpai tariant – galima suspėti net į tolumoje stovintį autobusą, gaila tik, kad stotelėse tenka ilgiau stovėt.

Vairuotojai vistiek dažnai nesilaiko šių naujų taisyklių. Be to, kad į bilietus jie dažnai net ir nežiūri (nors atsiranda ir aršių fanatikų), kai kurie tiesiog atidarinėja visas duris, net kai ir nėra grūsties. Prie miesto centro tokių atvejų labai mažai, tačiau kokiam užkampyje tai vos ne taisyklė, tiksliau tradicija. Aišku ypatingai kažko naudingo šiame dalyke nėra, tačiau tai labai patogu jei nori pavažiuoti tik vieną stotelę. Juk lipti pro priekines duris, grūstis pro visus iki vidurio nėra labai patogu. O jei skubi labai tai įlipai pro vidurines, pavažiavai stotelę vieną-kitą, išlipai ir bėgi kur reikia. Patogu-naujoviška-novatoriška!

Įlipus pro priekines duris, reikia sutelkt jėgas ir pabandyt prasiskverbt iki galo, nes gale visada būna laisvų vietų atsisėst. Bobutės nemėgsta važiuoti gale, todėl paeina iki troleibuso/autobuso vidurio ir toliau nejuda, taip sudarydamos kamštį. Tai ir gaunasi, kad priekis ir vidurys prikimštas, o gale atsiranda nemažai erdvės. Svarbu tik neišsigąsti darbininkų, kurie kaip senais gerais laikais gurkšnoja sau alų. Bet čia greičiau tik vasarą, žiemą net ir šie kieti vyrai šalto alaus vengia. Kartais net nežinau ką pasirinkti: bobutes priekyje ar mužikus gale(?)

Žmonės dažniau paeina pėsčiom. Centre, kur vairuotojai visgi vidurines duris atidarinėja retai, pavažiuot vieną stotelę problematiška. Kaip jau minėjau, vien pagalvojus apie tai, kad reikės dėl vienos stotelės grūstis per visą saloną, kyla mintis geriau paeit pėstute. Man tai ne problema, aš vaikščiot mėgstu. Tokio nusistatymo laikausi ne vienas aš, todėl transporte teoriškai turėtų šiek tiek sumažėti keleivių. Praktiškai to nesimato, bet bent jau žinai, kad tikimybė, jog tave pastums keleivis, bijantis nespėti išlipt, mažėja.

Iš tikrųjų tai tik menkniekiai, galėčiau pateikt dvigubai ir daugiau argumentų, kodėl šį priekinių durų taisyklė yra nesąmonė. Šią akcija galėčiau pavadint tik kaip bankrutuojančio Vilniaus transporto agoniją. Tačiau daugumos nuomonė niekam nerūpi. Svarbu tik, kad atvažiavę anglai (kurių pas mus kaip grybų po lietaus) pasijaustų jaukiai kaip Londone

Susirasti patogią navigacijos programą telefonui yra sunkiau nei atrodo. Nors Android telefonai gali pasigirti gana dideliu programų sąrašu, tačiau vis vien susidaro toks įspūdis, kad apie vieną iš pagrindinių išmaniųjų telefonų pasididžiavimą – žemėlapius ir GPS – visi pamiršo. Ne, aš nesakau, kad navigacijos programų mažai, jų kaip tik daugiau nei pakanka, tačiau daugumą jų tiesiog nevertos dėmesio. O išbandžiau tikrai nemažai. Kai kurios velniškai nepatogios, kai kurios lūžinėja, taip pat ne visos turi tikslius Lietuvos žemėlapius. Jau pradėjau galvoti, kad tinkamos programos taip ir nerasiu.

Ir buvau beveik teisus, kuo daugiau ieškojau ir bandžiau, tuo geriau suprasdavau, kad kažką geresnio už standartinį Google Maps turbūt nerasiu, nes jokia kita programa nepasižymėjo tokiu patogiu žemėlapiu ir patogumu. Yra tik viena problema – Google Maps reikalauja pastovaus interneto ryšio žemėlapiams siųstis. Atsižvelgiant į dabartines mobilaus interneto kainas toks variantas manęs visiškai netenkino, nes tuos varganus 50MB siūlomus už 7 Lt mėnesiui aš išnaudočiau per 2 dienas. Tad teko toliau naudoti griozdišką AndNav2.

Pradėjau ieškoti būdų išsaugoti Google žemėlapius telefone ir naudoti juos be interneto. Ir radau . Yra tokia nedidukė, bet funkcionali programa RMaps, kurios pagalba galima naudoti bet kokius patinkančius žemėlapius pradedant Google, baigiant savo sukurtais. Programa gali veikti tiek naudojant interneto ryšį, tiek nuskaitant duomenis iš SD kortelės. Kaip jau minėjau, man yra priimtinas antrasis variantas, todėl “nukešavau” visą Vilniaus žemėlapį ir įsikėliau į telefoną. Tai padaryti galima padaryti naudojant TrekBuddy Atlas Creator pagal šį tutorialą (nemokantys rusiškai galite pasinaudoti Google translate). Išsaugoti Vilnių užtrūko gerą valandą, tad jeigu esate sostinės gyventojai galite tiesiog parsisiųsti mano nukešuotą žemėlapį ir į kelti jį į rmaps/maps aplankalą telefono sd kortelėje.

Bendrai kalbant apie RMaps, man patiko, kad programa yra neapkrauta nereikalingais priedais, kurių ir taip niekada nenaudojame. Jį neturi tokios gražios vartotojo sąsajos kaip pavyzdžiui OsmAnd, todėl telefonas mažiau apkraunamas ir taupoma baterija. GPS veikia gana tiksliai, nors aišku yra kažkokia paklaida. Žemėlapiuose galima pridėti savo POI vietų, taip pat RMaps gali nubraižyti jūsų nueitą kelią. Kol kas užlūžusi jį buvo tik kelis kartus, dažniausiai kai prarandamas ryšys su GPS palydovu, bet bendrai galėčiau pasakyti, kad veikia tikrai stabiliai. Atrodo suradau tai ko norėjau.

Tad Android naudotojams susidūrusiems su panašia problema kaip aš galiu rekomenduoti RMaps, ją rasite Markete.

Jau galvojau kad visą likusį gyvenimą teks vaikščioti su Philips SHP2000 ir jų steikuojančiu kištuku, tačiau laimei prisiminiau draugą Robertą, kuris savo ausines tampo jau pusantrus metus, o jos vistiek groja gerai, bei sugesti nesiruošia. Paklausiau neilgą laiką kaip jos skamba ir supratau, kad šis variantas man tinka. Ne už ilgo nuėjome kartu į parduotuvę ir aš nusipirkau tokias pat. Tai SENNHEISER HD 202. Ausinės surastos!

SENNHEISER HD 202

Jungtis: 3,5/6,3 mm stereo
Varža: 32 omai
Laido ilgis: 3m.
Dažnių juosta: 18Hz -18000 Hz
Garso slėgis: (SPL) 115 dB(SPL)
Harmoniniai iškraipymai: (THD) <0,5 %

Konstrukcija. Tai vidutinio dydžio lanko tipo uždaros ausinės. Jos gerai prisiaudžia prie galvos (nesukeliant diskomforto) ir suteikia gerą izoliacija nuo aplinkos. Garsiakalbiai prie lanko yra pritvirtinti gana neįprastu būdų. Tai mechanizmas, kuris jiems leidžia garsiakalbiams judėt į visas keturias puses ir prisitaikyti prie ausų ir galvos formos. Tas mechanizmas iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai patikimas, tačiau iš tikrųjų jis yra kokybiškas ir įprastai naudojant ausines jis tikrai neturėtų sulūžt (bent jau taip sako Robertas). Patys garsiakalbiai yra gana maži, todėl didelių ausų turėtojams šios ausines turėtų būti ne ypač patogios. Ausinių laidas yra 3m. ilgio, todėl jas galima naudot ir žiūrint televizorių. Kad laidas nemaišytų, ausinių komplekte yra ritė laidui susukt.

Ritė galima prisegt prie diržo ar kelnių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo nepatogiai, tačiau per dieną aš visiškai pripratau. Kištukas yra tiesus. Man asmeniškai toks yra daug patogesnis nei užlenktas. Taip pat komplekte yra metalinis kištukas iš 3.5mm į 6.3mm.

Garsas. Garso kokybe aš likau patenkintas. Ausinės groja švariai. Gerai jaučiami tiek bosai tiek aukšti dažniai. Dažnių juosta galėtų būti ir platesnė, tačiau klausant pagrinde mp3 18Hz – 18kHz pilnai pakanka. Dėka geros izoliacijos nuo aplinkos yra nebūtina jungti grotuvą pilnu garsu, kad bent kažką išgirst vaikščiojant didžiosiomis Vilniaus gatvėmis. Kai užsidedi šias ausines aplanko toks jausmas, kad visas pasaulis tyli ir muzika groja tik tau. Klausant Heavy Metal, kai kurios dainos skamba šiek tiek per žemai (daug bosų), tačiau žiūrint filmus tai praverčia (elektroninės muzikos mėgėjams tai irgi turėtų būti privalumas).

Apibendrinant galiu pasakyti, kad mano manymu tai vienos iš geriausių uždaro tipo ausinių už ~70 litų.

Po trijų valandų skrydžio lėktuve, kuriame kažkodėl buvo labai šalta, jau buvom Ispanijoje. Oras geras, karšta, net kvėpuot sunku. Sėdom į autobusą, kuris turbūt dar nuo Franko laikų rieda, nuvažiavom iki viešbučio “Fenals Garden”, kuris randasi Lloret De Mar kurorte. Tiksliau kurorto nuošalėj, ten kur mažiau žmonių, triukšmo ir t.t. Viešbučiu likau patenkintas. Išties nežinau ar jis tikrai yra vertas tų 4*, bet maistas buvo geras, aptarnavimas malonus, kambarius valė kasdien – vienu žodžiu viskas tvarkoj. Tik vaizdas pro langą buvo nelabai geras – gatvė, tačiau nedidelis triukšmas užmigt netrukdė.

Kurorte yra daug info centrų turistams, kur galima gauti naudingos informacijos apie autobusų tvarkaraščius, ekskursijas ir t.t. Ten dirbantys žmonės puikiai kalba angliškai, esant kokiai bėdai maloniai padeda. Tokio dalyko turistai dažnai pasigenda kitose šalyse.

Kitas dvi dienas deginomės paplūdimy. Bendras pliažas nelabai patiko, ten daug žmonių, visi laksto pirmyn atgal, todėl įsitaisėme ant olų. Jūra šilta, gali nors valandą maudytis. Po vandeniu daug žuvyčių, bei kitų jūros gyventojų.

Dar kai važiavom autobusu į viešbutį mums buvo pasakyta, kad pavojingųjų jūros ežių Ispanijoje nėra. Tai netiesa! Čia jų ne ką mažiau nei Kroatijoje ar Graikijoje. Jei smėlėtame paplūdimyje jų ir mažiau, tai nuplaukus toliau nuo kranto, ar priartėjus prie olų, galima jų rasti gana nemažai. Nuplaukęs prie vienos gražios olos po vandeniu suskaičiavau net 8 teniso kamuoliuko dydžio ežiukus maždaug viename kvadratiniame metre. Nesmagu …

Sėdėti vietoje nemėgstame, todėl praleidę dvi dienas prie jūros išvykome į vieną iš gražiausių Europos miestų – Barseloną. Nuo mūsų kurorto reikėjo autobusu pavažiuoti iki Blanes, o iš ten greitas traukinys važiuoja iki Barselonos. Tądien buvo apsiniaukę, kas yra labai gerai. Ne taip karšta, todėl galima viską apžiūrėti nesijaučiant kaip pirtyje. Išlipome Plaça de Catalunya aikštės metro stoty (taip, tarpmiestinis traukinys važiuoja ir metro bėgiais). Aikštėje galima nusipirkti turistinio (bestogio) autobuso bilietą. Tai labai patogu. Važinėji sau po miestą, klausai per ausines informaciją apie objektus. Galima išlipti bet kurioje šių autobusų stotelėje, apžiūrėti objektą ir tęsti kelionę jau kitu autobusu. Yra trys autobusų maršrutai: raudonas, mėlynas, žalias. Mes nusipirkoe dviejų dienų bilietą už 28 eurus (vienos dienos berods 24 eurai). Per dvi dienas be šių autobusų tikrai nepamatytume tiek daug. Miestas man labai patiko. Sagrada Família, Gaudi parkas, gotikinis senamiestis. Miestas labai įvairus, toks jausmas kad čia yra visko. Čia gali pasijausti ir kaip viduramžiais, ir kaip moderno laikais. Čia yra vietos ir poilsiui, ir verslui, ir sportui. Visi pastatai dera vienas prie kito, išlaikomas bendras miesto stilius, kas yra labai nelengva, kai jis toks didelis. Taip pat pasirodė, kad turistų čia daugiau nei vietinių. Dar miestas yra garsus savo kišenvagiais, tačiau laimei susidurt su jais neteko.

Pradėjome mes nuo raudono maršruto. iškart aplankėme Sagrada Família. Išties didingas statinys, jis dar yra nebaigtas, tačiau vistiek palieka labai didelį įspūdį. Aplink žmonių kaip pri… (nors ką čiau jau sakyt, aš juk buvau vienas iš jų). Į vidų patekt deja neteko, būtume prastovėje eilėse labai ilgai, o Barselonoje kiekviena minutė mums buvo svarbi.

Įsėdome į savo autobusą ir pradėjome judėti Gaudi parko link. Iš tiesų gražus parkas ant kalno viršūnės. Čia randasi keli puikus moderno stiliaus pastatai, daug augalų ir jaukūs takeliai. Taip pat iš čia galima stebėti miesto panoramą.

Dar iš Gaudi parko pamatėme Tibidabo kalną ir ant jo didingai stovinčią bažnyčią. Patraukėm ten. Pakeliui pasivažinėjome tramvajumi, kuris Barselonos gatves šturmuoja jau daugiau kaip šimtą metų ir iki šiol veikia Viršūnę galima pasiekti tiek serpantinais, tiek funikulieriumi. Ant kalno viršūnės dar stovi kažkoks 5* viešbutis ir atrakcionų parkas. Bažnyčia iš tolo atrodė daug gražiau nei iš arti, viduj irgi nieko ypatingo – paprasta katalikų bažnyčia. Vaizdas nuo kalno tikrai geras, bet nedaug geresnis nei iš Gaudi parko. Jei turėtume daug laiko, tai gal ir verta aplankyt, bet šiaip yra Barselonoje ir įdomesnių vietų.

Dar aplankėm dešimt objektų. Įspūdžius galima aprašinėti valandų valandas, todėl bandysiu išsisukti pakišant jums tik nuotraukas

Nuvykti į miestą lengvą, bet grįžt yra problemą. Traukinių sitema yra tokia paini, šlykšti ir nenuspėjama, kad niekada nesi tikras ar važiuoji reikiamu traukiniu. O darbuotojų, kurie galėtų padėt yra mažai. Todėl dažnai tekdavo tiesiog klaust žmonių kur važiuoja šis traukinys.

Nors važiavome į miestą dvi dienas iš eilės visko ko norėjome nepamatėm. Tam ir mėnesio būtų mažas. Bet geras ir šiltas jausmas liko. Tai vienas iš gražiausių miestų kurį tik mačiau.

Sekančias dvi dienas vėl voliojomės paplūdimy. Vakare buvom nuėję į kurorto centrą (kaip gera, kad mes ten negyvenom ). Ten verda naktinis gyvenimas. Girti britai vos nevemia nuo savo viešbučio balkonų, dideliu greičiu juodukai lekia per gatves ir garsiai leidžia “gangsta riapą”, būriais laksto rusai su savo kaprizingais vaikais ir žviegiančiom žmonom. Visur šiukšlės, laksto restoranų padavėjos. Visi “tūsina” kiek tik gali. Mums to nereikėjo ir laimėj to ir negavom.

Ir septinta kelionės dieną išsimaudėm paskutinį kartą, atsisveikinom su jūros ežiais ir išskridom atgal į Lietuvą. Nors šį kartą bomžturitaut (čia miegot kur papuola, pamatyt daugiau už kuo mažiau $ ir t.t.) neteko kelionę likau labai patenkintas, vien Barselona ko verta. Tačiau 7 dienų pasirodė per maža, bent 10 būtų geriau.

—

Gamta. Visa Viduržemio jūros gamta yra panaši. Čia daug miškų. Nors dieną retai kada būna mažiau nei +30, prie karščio greit priprantama. Bet saulės vertėtų saugotis, apdegt čia galima gana per trumpą laiką.

Gyvūnai. Prie pat jūros gyveno laukinės katės, kurios kiauras dienas gulėjo po krūmais ir laukė, kol joms atneš maisto Atskrisdavo ir dideli nenaudėliai, kaip žuvėdros tik didesni, ir atimdavo kačių maistą. Taip pat teko matyti gaudančių žuvis po vandeniu paukščių.

Žmonės. Pastebėjau, kad beveik visi aprašantys savo keliones pamini super-duper draugiškus žmones. Čia žmonės man draugiškais nelabai pasirodė. Toks jausmas, kad čia tau šypsosis ir maloniai aptarnaus tik kol moki pinigus, toks arabiškas bruožas pasakyčiau. Pavyzdžiui Kretoje ar kur kitu to nepastebėjau, Jauni žmonės labiau linkę bendrauti. Vyresni kiaurai praeina, net kai akivaizdžiai matosi, kad kažkoks turistas pasimetė ir jam reikia pagalbos surast kelią. Jei pametėt bilietą ar neturit moksleivio ar studento pažymėjimo galit būt pasiruošę tam, kad čia jūsų niekas nepagailės ir teks sumokėt visą kainą. Dar pastebėjau keistą dalyką. Vaikai čia rūko maždaug nuo 12 metų ir svarbiausia daro tai kartu su tėvais. Nešioja cigaretes taip, kad jos pusiau išsikištų iš kišenės, kad visas pasaulis matytų ką jie rūko. Ką padarysi, vaikai pietuose bręsta greičiau. Traukiniuose dažnai groja vyrukai akordeonais, dar pasileidę būmčiką per magnetofoną. Toks jausmas, kad žmonės duoda jiems pinigų tik kad jie nustotų grot O metro galima sutikt pietų Amerikos gyventojų su dūdelėm ir smaukais. Barselonoje pastebėjau gėjų porelių. Čia jie vaikšto gatvėmis ir beveik laižosi visiems bematant, man tai yra nežmoniškai šlykštu, nenoriu, kad Lietuvoj taip būtų. Gerai, užtenka čia gąsdint, kažkaip čia surašiau tik blogus dalykus… Tiesiog norėjau pasakyti, kad kitose aplankytose šalyse žmonės man pasirodė draugiškesni.

—

Patariu aplankyt Ispaniją visiems

Ar kartais nekyla noras užsisakyti VIP narystę kokiam nors torrentų trackeryje ar pan.? Man kyla, bet dažnai susilaikau, nes nesinori mokėti už tai kas yra nemokama. Bet ar tikrai nemokama? Atlikus nesudėtingus apskaičiavimus galima „prasivert sau akis“.

Na, pradėkime nuo to ką duodą VIP narystė, pvz. populiariausiame Lietuvos torrent trackeryje Linkomanija.net, kuri kainuoja 25 LTL metams: Galėsite peržiūrinėti NFO failus, Parsisiųsti ir išsiųsti iki 100 torrentų vienu metu ir t.t. Bet manau svarbiausias dalykas – „Apsaugą nuo išmetimo dėl blogo reitingo (ratio)“.

Dažnai sakydavau sau „Kam man to reikia? Ką aš koks skūpas diedas, kad paseedint negaliu?“ (na, kartais būdavo, kad norėjau didesnį ratio turėt, bet ne esmė ). Gal ir teisingas požiūris jei turi labai greitą internetą, mano atveju pirkt VIP yra pigiau nei išsiuntinėt.

Esu TEO vartotojas, naudoju Optimalus+ (deja ne šviesolaidis). Tai yra atsisiuntimas ~512 kBps, išsiuntimas ~64 kBps. Tarkime, kasdien atsisiunčiu 1GB duomenų ir seedinu. Tai užtrunka ~4 su puse valandos. Mano stalinio kompiuterio maitinimo bloko galingumas yra 500 W. Siuntimo metu kompiuteris nėra apkraunamas taip, kad veiktų pilnų pajėgumu, bet spėju, kad valanda man kainuoja 15 centų. Tai kasdien išsiuntimas kainuoja ~68 ct, per mėnesį ~20 Lt.

Todėl, manau, būtų geriau kartą į metus paremt trackerį, negu kas mėnesį atidavinėt tuos pinigus energijos bendrovei ir valandų valandas klausytis ūžiančio kompiuterio. Suprantu, kad jei nebus seederiu, tai nebus ir torrentų, bet be paaukojimų nebeliks ir trackerių Sparčiojo interneto laikais jau yra pakankamai daug vartotojų, kurie tą nelemtą gigabaitą gali išsiųsti per kelias minutes, bet deja aš nesu jų tarpe.