Sekmadienio vakare Povilas a.k.a Vilkalokis netikėtai pasiūlė pralėkt per apylinkes prieš miegą. Aš neilgai galvojęs sutikau. Lauke jau po truputį pradėjo temt, bet argi tai problema. Išsitraukiau iš rūsio savo dviratį senuką ir pirmyn.

Dideliu greičiu pralėkėme palei Nerį ir už kelių minučių buvom jau Senamiestyje. Praskrieję per siauras gatveles atsidūrėme prie Rotušės aikštės, kur prirakinę dviračius prie stulpo nusileidome į Rimi kažko pavalgyt ir atsigert. Nuotaikos geros, viskas puiku.

Apsipirkę patraukėme atgal prie dviračių, pradėjau pasakot, kad tokios spynelės kaip Povilo yra gana nepatikimos ir dažnai raktai tiesiog nulūžta bebandant atrakint. Ironiškiausia, kad nutiko lygiai tai ką pasakiau, pusė rakto liko širdelėje, o rankoje kita nuolaužos pusė. Ir juokinga ir nejuokinga, ką dar pasakyt.

Šiek tiek pažvengę pradėjom krapštyti spynele visokiomis vielomis ir visais kitais daiktais, kurie pakliūdavo po ranka. Rezultato jokio. Prasikankinę pusvalandį visgi suvokėm, kad nieko čia taip paprastai nebus. Vienintelis variantas – pjauti.

Na tai ką, greitu žingsniu patraukėm į namus, kur mano rūsy radom siaurapjūklį, žirkles metalui, reples ir dildę. Susikrovėme ir vėl prie Rotušės. Lauke jau tamsu, darosi šalta. Vos atėję ėmėm darbuotis. Iš šono tai turėtų atrodyti smagiai, tikrai smagiai. Tik įsivaizduokit – stovi du žmonės miesto centre ir barbariškais būdais bando sunaikinti spynele. Garsas taip pat buvo gan stipus, metalo pjovimas turėtų girdėtis net kitose gatvėse. Taip veikėm gerą pusvalandį. Aplink vaikšto žmonės, turistai, o mes vis stovim ir pjaunam! Spynelė vis priešinosi reikšdama savo griežtą “nepasiduosiu, nepasiduosiu!”, bet galiausiai išbandžius visus įmanomus instrumentus ji visgi pasidavė. Dviračiai buvo išlaisvinti.

Įdomiausia tai, kad apart šalia praėjusių įkalusių merginų niekam daugiau nebuvo įdomu ką mes čia veikėm visą šį laiką. Buvau įsitikinęs, kad kažkas tikrai iškvies policiją, bet matyt dviračio spynelės pjovimas vidury miesto nieką nestebino. Tad išvadas galiu padaryti tokias: jei kada sugalvosit pavogt dviratį – galite tai daryti drąsiai, jūsų vistiek niekas nesustabdys. Ir dar, nepirkite tokių spynelių kaip nuotraukoje.

Šią nuotrauką padariau 2009 sausio 2 dieną Antakalnio miškuose. Tikriausia slidinėjančiam žmogui raktai iškrito iš kišenės, o vėliau juos kažkas užkabino ant šakos. Sprendžiant iš metalo korozijos, raktai ten kabo jau ilgai. Prisimenu kaip dar mintyse save pastačiau į pametusio žmogaus vietą. Turbūt nesmagu lakstyt po visą mišką raktų beieškant, o vėliau kviesti avarinę, kad grąžint automobilį į miestą . Pamesti kažką visada nesmagu, tačiau aš gavau vieną (ne ypač reikšmingą ir ne ypač gražią) nuotrauką į savo didįjį archyvą!

Tuo ir būtų viskas pasibaigę, bet šiandien – lygiai po vienerių metų ir vienos dienos – 2010 sausio 03 aš grįžau ir į tą pačią vietą ir radau tuos pačius raktus, kabančius ant tos pačios šakos

Per metus su jais galėjo daug kas nutikt, juk jie kaba taip arti takelio, tačiau raktai išliko iki šiol. Ir, prisipažinsiu, man buvo tikrai malonu vėl juos ten atrast. Dalykas, galima sakyt, nereikšmingas, bet jis pakėlė man nuotaiką visai dienai. Dabar bandysiu stebėt ar kitais metais raktai dar kabės ant šakos

Gal kažkam tai įprastas dalykas, bet man pasirodė keista, jog žmonės pristato stulpelių su spynelėm, kad niekas neužimtų jų aikštelės. Nejaugi tokie turtingi, kad privatizavo vietą ir stato čia spyną legaliai? Abejoju…

Šuo geriausias žmogaus draugas? Ne, geriausias draugas yra automobilis! Jis lygiai taip pat reikalauja savo kilimėlio. Na gal šiek tiek sintetino, bet vis tiek kilimėlio.

Kad važiuojančiam naminiam gyvūnui nebūtų šalta, ant jo galima užmesti skudurą. Dabar 30 metų trantas neapsibraižys ir nesusirgs šaltą žiemą gripu. Praktiška! Patogu! Gražu (?)!

Na o štai aikštelė kiemo vierchui. Mažai to, kad ant pakilos, tai dar ir stulpelis didžiausias. Užlenktas toks – su dviguba apsauga Ant šios pakilos dažniausiai stovi, apklijuota lipniaške, Volga – kiemo puošmena.

O čia dalykas įdomesnis – autoservisas po atviru dangum. Sugedo kažkas? Nebėda – pasitaisyk pats lauke. O pailsėt galima ant patogios kėdutės autoserviso duobėj.

Smagus toks kiemukas, pralinksmino mano apatišką nuotaiką Beje labai norėčiau padėkoti šio kiemo namų gyventojams. Kai tik išsitraukiau fotoaparatą „kaip griaustinis iš dangaus“ pasirodė bobutė rėkdama:

Parodzykit jusū pažЫmėjimas!

Ši moteris dar labiau praskaidrino mano nuotaiką, ypač kai pradėjo skambint policijai, kuri neatvažiavo