Tag: stovas

Fotoaparato valdymas Android/iPhone telefonu

Fotografuodamas su stovu visada naudoju nuotolinio valdymo pultelį. Tokiu būdu sumažėja tikimybė, kad fotoaparatas bus sujudintas ir kadras pavyks išsiliejęs. Bet trenkus šalčiams mano pigus kiniškas pultelis dažnai veikti atsisako. Tenka jį šildyt trinant rankomis ir po kelioliką kartų spaudinėt mygtuką, kad šis suveiktų. O tai visai manęs netenkina, tuo labiau, kad kartais išėjęs į lauką tiesiog užmirštu pultelį namie. Tačiau sprendimas yra.

Valdyti fotoaparatą galima iPhone arba Android telefonais parsisiuntus nuotolinio valdymo programą. Bėda ta, kad dauguma jų nebeturi atgyvenusio IrDA. Tačiau panaršęs internete atradau, kad pasigaminti infraraudonųjų spindulių siųstuvėlį labai paprasta. Tai ir padariau vos per 20 minučių.

ir emitteris

Nusipirkau 2 infraraudonųjų spindulių diodus (2x2Lt) ir RCA -> 3.5mm stereo keitiklį (2Lt). Su skalpeliu pradariau keitiklį, išėmiau iš RCA lizdų centrinius kontaktus (viskas išsiardo labai paprastai), o į jų vietą įstačiau šviesos diodus. Diodus stačiau taip, kad jų anodai (pliusai) būtų atsisukę vienas į kitą. Į RCA lizdus su diodais įkišau laidų izoliacijos, kad netyčia neužtrumpintų. Gryna improvizacija.

ir emitteris

Smagiausia dalis – litavimas. Pirmojo diodo anodą (pliusą) litavau prie antrojo diodo katodo (minuso) ir prie kairiosios kištuko jungties. Pirmojo diodo katodą (minusą) litavau prie antrojo diodo anodo (pliuso) ir prie dešiniosios kištuko jungties. Korpuso kontakto neliečiau. Viskas atrodo šitaip:

ir emitteris

Suklijavau korpusą super klijais. Galima sakyti darbas baigtas. Įkišau į telefono ausinių lizdą.

ir emitteris su galaxy s2

Antrasis etapas – susirasti programėlę telefonui. Išbandžiau kelias, DSLR Remote, skirta Android sistemai, man patiko labiausiai, nes papildomai turi laikmačio ir HDR galimybes. Veikia su populiariausiais fotoaparatais: Nikon, Canon, Pentax, Fuji ir t.t. Tuo pačiu yra nemokama. Apple programos išbandyti neturėjau su kuo. DSLR.bot kainuoja 5 dolerius. Tikriausia yra kokia nors ir nemokamas appsas.

Savo irfraraudonųjų spindulių siųstuvėlį išbandžiau su Nikon D40 fotoaparatu ir Samsung Galaxy SII telefonu. Viskas veikia gerai 5 metrų spinduliu. Kiek mažiau nei su dedikuotu pulteliu, bet iš esmės mane toks rezultatas visiškai tenkina. Dabar svarbu tik nepamesti.

Sausio 13-osios minėjimas Antakalnio kapinėse, 2012

Sausio 13-osios vakarą vyko kasmetinės eitynės nuo Antakalnio poliklinikos iki Karių kapinių, skirtos pagerbti aukas. Su fotoaparatu, kaip ir užpraeitais metais, pabuvojau ten ir aš pats.

Į kapines atėjau gerokai anksčiau nei eisenos dalyviai, tad turėjau pakankamai laiko pasivaikščiot, pažiūrėt į žvakutes prie žuvusiųjų kapų.

Ateidavo pavieniai žmonės, kartais su vaikais, ir uždegdavo savo atneštas žvakutes. Ramybė… Tiesa lyg iš niekur atsiradusios giedančios vienuolės privertė mane užsidėti ausines ir įsijungti muziką. Ko gero vienintelis nepatogumas šiandien.

18:45 tolumoje pradėjo matytis greitai artėjanti fakelų jūra, kurią nešė eitynių dalyviai. Šįkart suskaičiavau virš 100 žmonių, dvigubai daugiau nei užpraeitais metais.

Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos vadovas Julius Panka pasakė neilgą kalbą, įvardijo visų žuvusiųjų vardus. Po kiekvieno paminėto vardo eitynių dalyviai sušaukdavo “Pagarba!”. Netrukus prie Vilniaus televizijos bokšto gynėjų paminklo buvo padėtas vainikas ir sugiedotas himnas. Viskas trumpai ir paprastai.

Dėl vieno nedraugiško tinklapio, kurio kūrėjai vagia tam tikrų žmonių nuotraukas (pvz. Kovo 11-osios eitynių), o paskui rašo jiems “biografijas”, veidus padariau neryškius.

Po kelių minučių visi dalyviai paliko kapines.

Aukų atminimą stebėjo tik du pareigūnai.

Pusiau pastatyas „Užapvalintas namas“ Konstitucijos prospekte

Neseniai iš personalinės įgaliotos informatorės (draugės) gavau įdomaus apleisto objekto koordinates Žvėryno mikrorajone. Apsilankyti viduje deja nepavyko. Atvykęs į vietą radau tik tvirtai užkaltus langus ir užrakintas duris. Išties gaila, nes ten tikrai turėtų būti įdomu. Apėjau pastatą aplinkui porą kartų ir pradėjau fotografuoti jį iš išorės, kad įtikint save, jog visgi ne veltui čia atvažiavau. Netikėtai, lyg iš niekur, atsirado bobutė. Tikslingiau ją būtų vadinti dar moterimi, bet atsižvelgiant į išvaizdą ir mentalitetą – bobutė. Ir kaip dera moteriai iš “B” raidės (kalbu apie bobutes, nepagalvokit ko nors kito) pradėjo domėtis ką gi aš čia veikiu. Klausimas labai kvailas, tas pats kas klaust žvejo prie upės ką jis daro, bet kodėl jį taip dažnai girdi filmuojantys ar fotografuojantys žmonės? Tik aklas nepamatytų ką aš čia veikiu, bet vis tik reguliariai atsiranda idiotas, pradėjęs nerimauti pamatęs kiek didesnį nei įprastą fotoaparatą ir štatyvą prie jo. Toliau tradiciškai seka klausimas kokiu tikslu aš fotografuoju. Atsakinėti bet ką yra beprasmiška, nes prisiknisęs žmogus būna įsitikinęs, kad vyksta kažkas nelegalaus ir savo nuomonės niekada nepakeis. Lygiai tas pats buvo ir šįkart, bobutė tiesiog pradėjo reikalauti nustoti fotografuot ir išimti juostelę iš fotoaparato, nors tuo metu paveikslavau su skaitmeniniu. Vėliau ji pradėjo man grasinti policija ir kaip papūga kartojo “kas jums moka?”. “Kaip tai kas? – Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija, Lavrovas man asmeniškai perveda pinigus į sąskaitą”. Banaloka, bet nieko geresnio atsakyt tuo metu į galvą nešovė. Bobutė, supratusi, kad iš jos tiesiog yra šaipomasi, pradėjo šalintis, bambėdama kažką sau ir traukdama iš rankinės telefoną… Netrukus atvyko ir pareigūnai. Būtų įdomu su jais pašnekėt, bet matyt mano kukli persona su fotoaparatu rankose rankose jų visai nesudomino, todėl jie net neišlipo iš automobilio. Pažiūrėjo – nuvažiavo. Pastovėjau kurį laiką išsišiepęs kaip trollface’as ir prisiminiau apie dar vieną objektą Konstitucijos prospekte, tad ten ir patraukiau. O šauniajai bobutei linkiu gauti baudą už melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą.

Pusę pastatė, pusę paliko likimo valiai. Šis pastatas, stovintis prie pat Europos, savo neužbaigtumu kažkodėl tai bendro Konstitucijos prospekto vaizdo visai negadina. Sakyčiau net neišsiskiria. Tikriausia labai jau įprastas dalykas niekad nesibaigiančios dangoraižių statybos tame rajone. Tačiau jokios statybos ten jau seniai nevyksta, todėl namą gali drąsiai įrašyti į apleistas vietas. Tuo labiau, kad vietai tai tikrai įspūdinga.

Į teritorija patekti vieni juokai, tuo labiau, kad jokios apsaugos ten nėra.

Požeminis pastato aukštas kur turėjo būti garažas yra užpiltas lietaus vandeniu. Gylis yra tikrai neblogas, atsiradus norui galima ir panardyt.

Vos patekęs į teritoriją išgirdau garsiais sirenas – prie pastato atlėkė gaisrininkai. Policiją man šiandien kvietė, tikriausia ir gaisrininkai irgi man. Iki pilnos laimės trūksta tik greitosios pagalbos.

Bet pasirodo visgi ne man. Vyras, gyvenantis “Šanchajuje” pastebėjo pačiame namo viršuje dūmus paskambino 112. Gaisrininkai paieškoję visą pastatą skersai ir išilgai nieko degančio nerado, tad greitu laiku įsėdo į savo radoną mašiną ir išvažiavo. O aš pratęsiau fotografavimą.

Požemė automobilių stovėjimo aikštelė.

Laiptai pastatyti iki 15 aukšto. Norėtųsi užlipti dar aukščiau, bet ir iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į miestą.

Fotografuota per nedidelį langiuką sienoje.

Prieiti prie krašto ir pažiūrėti žemyn yra tikrai baisu, pradedi jausti kaip plaka širdis. Pamatavau širdies dūžius Originalo pasiūlytu pulso matuokliu. 113 bmp, kai ramybės būsenoje dažniausiai būna 65.

Viduje jau spėjo pasistengti pradedantieji gatvių “menininkai”.

Kažkieno padėta lenta buvo labai slidi ir lanksti. Lipti ja su žieminiais batais ne pats geriausias sumanymas.

Vaizdas į “Šanchajų”

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 0/10 (daiktų išvis nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta