Valdyti fotoaparatą galima iPhone arba Android telefonais parsisiuntus nuotolinio valdymo programą. Bėda ta, kad dauguma jų nebeturi atgyvenusio IrDA. Tačiau panaršęs internete atradau, kad pasigaminti infraraudonųjų spindulių siųstuvėlį labai paprasta. Tai ir padariau vos per 20 minučių.

Nusipirkau 2 infraraudonųjų spindulių diodus (2x2Lt) ir RCA -> 3.5mm stereo keitiklį (2Lt). Su skalpeliu pradariau keitiklį, išėmiau iš RCA lizdų centrinius kontaktus (viskas išsiardo labai paprastai), o į jų vietą įstačiau šviesos diodus. Diodus stačiau taip, kad jų anodai (pliusai) būtų atsisukę vienas į kitą. Į RCA lizdus su diodais įkišau laidų izoliacijos, kad netyčia neužtrumpintų. Gryna improvizacija.

Smagiausia dalis – litavimas. Pirmojo diodo anodą (pliusą) litavau prie antrojo diodo katodo (minuso) ir prie kairiosios kištuko jungties. Pirmojo diodo katodą (minusą) litavau prie antrojo diodo anodo (pliuso) ir prie dešiniosios kištuko jungties. Korpuso kontakto neliečiau. Viskas atrodo šitaip:

Suklijavau korpusą super klijais. Galima sakyti darbas baigtas. Įkišau į telefono ausinių lizdą.

Antrasis etapas – susirasti programėlę telefonui. Išbandžiau kelias, DSLR Remote, skirta Android sistemai, man patiko labiausiai, nes papildomai turi laikmačio ir HDR galimybes. Veikia su populiariausiais fotoaparatais: Nikon, Canon, Pentax, Fuji ir t.t. Tuo pačiu yra nemokama. Apple programos išbandyti neturėjau su kuo. DSLR.bot kainuoja 5 dolerius. Tikriausia yra kokia nors ir nemokamas appsas.

Savo irfraraudonųjų spindulių siųstuvėlį išbandžiau su Nikon D40 fotoaparatu ir Samsung Galaxy SII telefonu. Viskas veikia gerai 5 metrų spinduliu. Kiek mažiau nei su dedikuotu pulteliu, bet iš esmės mane toks rezultatas visiškai tenkina. Dabar svarbu tik nepamesti.

Į kapines atėjau gerokai anksčiau nei eisenos dalyviai, tad turėjau pakankamai laiko pasivaikščiot, pažiūrėt į žvakutes prie žuvusiųjų kapų.

Ateidavo pavieniai žmonės, kartais su vaikais, ir uždegdavo savo atneštas žvakutes. Ramybė… Tiesa lyg iš niekur atsiradusios giedančios vienuolės privertė mane užsidėti ausines ir įsijungti muziką. Ko gero vienintelis nepatogumas šiandien.

18:45 tolumoje pradėjo matytis greitai artėjanti fakelų jūra, kurią nešė eitynių dalyviai. Šįkart suskaičiavau virš 100 žmonių, dvigubai daugiau nei užpraeitais metais.

Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos vadovas Julius Panka pasakė neilgą kalbą, įvardijo visų žuvusiųjų vardus. Po kiekvieno paminėto vardo eitynių dalyviai sušaukdavo “Pagarba!”. Netrukus prie Vilniaus televizijos bokšto gynėjų paminklo buvo padėtas vainikas ir sugiedotas himnas. Viskas trumpai ir paprastai.

Dėl vieno nedraugiško tinklapio, kurio kūrėjai vagia tam tikrų žmonių nuotraukas (pvz. Kovo 11-osios eitynių), o paskui rašo jiems “biografijas”, veidus padariau neryškius.

Po kelių minučių visi dalyviai paliko kapines.

Aukų atminimą stebėjo tik du pareigūnai.

Pusę pastatė, pusę paliko likimo valiai. Šis pastatas, stovintis prie pat Europos, savo neužbaigtumu kažkodėl tai bendro Konstitucijos prospekto vaizdo visai negadina. Sakyčiau net neišsiskiria. Tikriausia labai jau įprastas dalykas niekad nesibaigiančios dangoraižių statybos tame rajone. Tačiau jokios statybos ten jau seniai nevyksta, todėl namą gali drąsiai įrašyti į apleistas vietas. Tuo labiau, kad vietai tai tikrai įspūdinga.

Į teritorija patekti vieni juokai, tuo labiau, kad jokios apsaugos ten nėra.

Požeminis pastato aukštas kur turėjo būti garažas yra užpiltas lietaus vandeniu. Gylis yra tikrai neblogas, atsiradus norui galima ir panardyt.

Vos patekęs į teritoriją išgirdau garsiais sirenas – prie pastato atlėkė gaisrininkai. Policiją man šiandien kvietė, tikriausia ir gaisrininkai irgi man. Iki pilnos laimės trūksta tik greitosios pagalbos.

Bet pasirodo visgi ne man. Vyras, gyvenantis “Šanchajuje” pastebėjo pačiame namo viršuje dūmus paskambino 112. Gaisrininkai paieškoję visą pastatą skersai ir išilgai nieko degančio nerado, tad greitu laiku įsėdo į savo radoną mašiną ir išvažiavo. O aš pratęsiau fotografavimą.

Požemė automobilių stovėjimo aikštelė.

Laiptai pastatyti iki 15 aukšto. Norėtųsi užlipti dar aukščiau, bet ir iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į miestą.

Fotografuota per nedidelį langiuką sienoje.

Prieiti prie krašto ir pažiūrėti žemyn yra tikrai baisu, pradedi jausti kaip plaka širdis. Pamatavau širdies dūžius Originalo pasiūlytu pulso matuokliu. 113 bmp, kai ramybės būsenoje dažniausiai būna 65.

Viduje jau spėjo pasistengti pradedantieji gatvių “menininkai”.

Kažkieno padėta lenta buvo labai slidi ir lanksti. Lipti ja su žieminiais batais ne pats geriausias sumanymas.

Vaizdas į “Šanchajų”

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 0/10 (daiktų išvis nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta

Iš karto norėčiau paskelbti nuorodą į išsamų trijų dalių reportažą iš Nemuno sanatorijos, paskelbtą Apleisti.lt. 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis.

Daugelis žino apie šį didžiulį dešimties aukštų apleistą viešbutį, stovintį kurortinio Lietuvos miesto Druskininkai centre, kuris jau nuo 2007 metų yra nebenaudojamas ir uždarytas. Tačiau nuvažiuoja iki ten pasižvalgyti ne kiekvienas. Tad ir aš kalbas apie šį objektą girdžiu jau kelis metus, o nusigauti iki ten su šauniąja gangsterių komanda sugalvojome tik dabar. Bet kuriuo atveju gailiuosi, kad nepadariau to anksčiau.

Surasti pastatą mieste nesunku, bet kad patekti į vidų reikia šiek tiek pavargti. Visi pirmo aukšto langai yra gerai užkalti nuo visokiausių nenaudėlių, bet pasivaikščiojus aplink skylę tikrai galima rasti.

Visų pirmą nustebino tai, kad net pirmame pastato aukšte viskas liko beveik nepaliesta. Neapgriautos sienos, neišdaužti langai, (beveik) nesugadinti daiktai.

Ultragarsinės terapijos aparatas su tiksinčiu kaip bomba laikmačiu.

Senovinis seifas. Deja tuščias.

Terapijų kabinetas su pertvaromis tarp gulinčių pacientų.

Apžiūrėję pirmą aukštą labai užsinorėjome ant stogo, tad iš karto patraukėme prie laiptų.
Kol kas išorinės blykstės savo fotoaparatui nesu nusipirkęs, tad iki šiol fotografuodamas tamsesnėse vietose tiesiog statydavau ilgesnį išlaikymą ir pašviesdavau vaizdą su pačios paprasčiausios juostinės muilinės Skina integruota blykste. Būdas ne pats patogiausias, bet blykstelėjus du tris kartus galima išgauti visai patenkinamus rezultatus. Beveik užkopus iki 10 aukšto mano puikioji muilinė išslydo iš kišenės ir nuriedėjo į tarpą tarp laiptų ir lango. Buvo graudu žiūrėt kaip jį ilgai krenta žemyn karts nuo karto padarydama salto ore. Maždaug 5 aukšto lygyje fotoaparatas atsitrenkė į laiptus ir sudužo į šimtus gabalų, kurie lydimi lūžtančios plastmasės garso ir aido nusileido iki pat sanatorijos apačios kur ir liks amžiams. Taip praradau netik pagrindinį šviesos šaltinį, bet ir šeimos relikviją, kuri per savo objektyvą matė pajūrio kopas, Aukštaitijos lygumas, Ukrainos stepes, Čekijos kalnus, Kroatijos salas ir daug kitų neryškių ir neypatingai kokybiškų vaizdų….
Na gerai, nereikia čia dramatizuot, juk puikiai suprantama, kad baterijos įdėtos į fotoaparatą turbūt buvo vertingesnės už jį patį. Tuo labiau, kad namie guli dar viena noname’ine muilinė Premier!

Tik ant stogo supratau ką gi man visas šis pastatas ir jo vaizdai primena. Pripetę. Nežinau ar viešbutį “Polisją” (ukr. Полісся), ar “Jubilejnyj” (rus. Дом быта Юбилейный), bet kažką iš tos serijos. Pilkas dangus, tylus užgesęs miestas, apleisto pastato stogas.

Elektriniai lifto varikliai. Kažkas juos jau spėjo paardyti.

Viena iš įspūdingiausiu sanatorijos vietų tai pagrindiniai laiptai.

Kambariai gana monotoniški, visur galima sakyti tas pats. Kartais net užmiršti kokiame aukšte randiesi.

Kitose apleistose vietoje elektros instaliacijos yra išlupamos pirmosiomis dienomis. Čia viskas vietoje.

Medicininiai įrenginiai sukrauti į krūvą.

Senovinė stomatologo kėdė.

Sporto salė.

Rūsyje daug šiukšlių, bet tarp jų pasitaiko ir įdomesnių daiktų.

Tradiciškai erotinio pobūdžio nuotraukos. Jų randų vos ne kiekviename apleistame pastate, kur gyveno žmonės. Pavyzdžiui Vilniaus Žalgirio bazėje arba profilaktoriume Sigma.

Paardytas magnetofonas.

Roots Bloody Roots!!!

Psichiatrinėje ligoninėje:
- Kokia veikla užsiimate laisvalaikiu?
- Šokinėjam į baseiną nuo tramplino. Gydytojas sakė, jei būsime geri, greitu laiku pripils ir vandens.

Stiprintuvas (?)

Vienareikšmiškai vienos dienos yra per mažai, kad apžiūrėti viską šiame milžiniškame pastate. Bet įspūdį jis man paliko didelį, labai didelį. Norėčiau čia grįžt kada nors vėl.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 10/10
Artefaktai: 9/10
Ar verta eiti: Tikrai verta

Vilniaus duonos pastatas (stovintis Savanorių prospekte) visada traukė mane savo tvora. Tiksliau ne pačia tvora, o ant jos nupaišytais Vilniaus duonos logotipais ir kitomis spalvotomis geometrinėmis abstrakcijomis. Nuspalvinti savo pastatus patiems – tai puikus įmonės sprendimas norint apsisaugoti nuo graffiti mėgėjų. Taip pat traukė ir ką tik iškeptos duonos ir bandelių kvapas. Bet laikui bėgant neliko nei tvoros (ją išardė, o plytas pardavė), nei malonaus kvapo. Oficialiai neliko ir pastato, adresas Savanorių pr. 6 jau yra išbrauktas iš Registrų centro duomenų bazės, bet kaipmat vis dar stovi. Girdėjau gandų, kad greitu laiku ten prasidės naujos statybos, tad kol dar nenugriovė nuėjau “pracheckinti” objektą.

Mūrinės tvoros vietoje dabar yra pastatyta tvorelė su grėsminga spygliuota viela, saugančią pastatą nuo visokių nenaudėlių. Tačiau dideli vartai visada stovi praviri, todėl patekti į vidų galima banaliai apėjus namą iš kitos pusės.

Keturi bokštai

Pirmame aukšte suirutė – išmėtytos plytos ir šiukšlės.

Drėgna, visur laša vanduo.

Prieiti prie krašto truputį baugoka, visgi aukštis nemažas.

Cigarečių langas. Tušti pakeliai užkišti už stiklo. Nuo pigiausių Saint George iki brangiausių Parliament.

Per “minų lauką” galima išeiti ant nedidelio priestato stogo.

Durelės ant pagrindinio pastato stogo.

Forum Cinemas Vingis

Įspūdingiausia vieta – paskutinis aukštas, priminė Vilijos fabriką.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 9/10
Atmosfera: 9/10
Artefaktai: 2/10
Ar verta eiti: verta

Kaip atrasti apleistą pastatą? – Sunku pasakyti. Specialiai jų niekur ieškoti netenka. Kartais vietelėmis pasidalina kolegos blogeriai, kartais apie įdomius objektus praneša personaliniai įgalioti informatoriai (draugai), kartais netikėtai atrandi pats. Užsidedi dideles uždaro tipo ausines, užsileidi muziką arba knygą ir eini pasibastyt po Vilnių. Būtent taip bevaikščiodamas Žvėryne pamačiau seną, bet geros būklės, dviaukštį namą su užkaltais langais. Reikia “imt” vietą!

Tą vakarą buvo jau visai tamsu, žibintuvėlio su savimi neturėjau, todėl lindimą į vidų atidėjau rytojui. Tuo labiau nebuvau tikras, kad namas yra tuščias, mat jo teritorijoje esančiame supuvusiame sandėliuke degė žvakutė ir aršiai vartėsi kosėjantis bomžas.

Kitą dieną atėjau jau su fotoaparatu. Po Povilo a.k.a Vilkalokio emigracijos į apleistas vietas dažniausiai tenka eiti vienam. Gal tai ir kiek labiau pavojinga, bet ir pojūčiai visai kitokie – stipresni…

Už medžių ir tvoros matosi kitoje upės pusėje esantis Seimas.

Į vidų patekau, kaip ir planavau aną dieną: apėjau namą, įlipau į balkoną/pavėsinę ir pro duris. Paprasta.

Nustebino švara ir nepaliestumas. Baldų jau neliko, tačiau beveik visos durys ir langai sveiki, spynose įkišti raktai, laidai neišplėšti iš sienų, daug kur liko net radiatoriai.

Visus langus viduje dengia plėvelė, tad net nešildomame pastate yra kur kas šilčiau nei lauke. Pasigailėjau, kad atėjau su šilta striuke ir šaliku.

Palikti keli blokai šilumos izoliacijos.

2004 metų “Respublika”

Laiptai į andrą aukštą.

“Traukti atsargiai švelniai”

“Vandenį reikia užsukti”

Televizoriaus likučiai.

Šiukšlių dėžė kaip vaikų poliklinikoje – nostalgija.

Ir aišku palėpė – įspūdingiausia pastato vieta.

Vos įlipus į viršų pradėjo erzint keisti garsai – lyg kažkas vaikščiotų. Paliepėj tamsu, nieko nesimato, o sutikti ką nors visai nesinorėjo. Žibintuvėliu apšviečiau visą patalpą. Nieko nėra. Pastačiau fotografuoti, išlaikymas ilgas, laukiu. Vėl garsai… Praėjo nemažai laiko kol supratau, kad tai paukščiai, nutupiantys ant stogo

“Barclays” pro purviną langelį.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 9/10
Artefaktai: 6/10
Ar verta eiti: verta

Apleistas sodas Antakalnio mikrorajono miškuose stovi paliktas likimo valiai jau nuo 2006 metų. Per šiuos penkis metus jis spėjo kiek apaugti, apgriūti ir apdegti. Laikas ir žmonės negailestingi jam, kai čia lankiausi prieš kelis mėnesius viskas atrodė kur kas padoriau. Tad reikia įamžinti objektą, kol jam neatėjo visiškas galas.

Tradiciškai pasakysiu, kad vietą rasti visai nesunku. Nuo Antakalnio poliklinikos kylam Žolyno gatve, laikydamiesi visąlaik dešinės pusės, ir skaityk jau vietoj. Šalia objekto buvo toks pats sodo namas, kuris dabar nugriautas, o jo vietoj jau beveik pastatytas naujas namas.

Apaugęs žolėmis sandėlys.

Šiukšlių čia daug ir įvairių: nuo automobilio žibinto iki narvelio.

O va šitas daiktas įdomus. Tai rankinis mikseris-plaktuvas. Į šoną įsistato rankenėlė, kurios pagalba sukami sraigtai. Kad suplakt ką nors teks ilgai pasistengt, bet užtat nereikia elektros. Kažkur turiu tokį mikseriuką savo rūsy.

Kad dabar viską čia išvalyt joks Misteris Properis nebepadės.

Clonazepam – stiprūs raminamieji. Vaistai “dvasios” ligoniams ir mėgėjams pigiai apsinešt.

Šalia yra pertvarkomas ūkis, kur dygsta naujas namas.

Pagrindinis namas.

Senovinis 16 amperų saugiklis, kažkodėl sumontuotas lauke.

Pagrindinis kambarys. Gana erdvus. Nuo drėgmes tapetai atsiklijavo ir guli ant grindų. Taip pat aplink nemažai netai žmogaus, netai gyvūnų “dovanėlių”.

Sudaužytas kineskopas.

Kai kur lubos laikosi tik spintos dėka.

Negyvas šuo… Negyvas, nes žaislinis, praėjo nemažai laiko kol suvokiau tai

Manau, kad greitai šito sodo jau nebus. Ir ne todėl, kad jis greitai griūna. Tiesiog vieta čia labai tyli ir graži – miškas. Kartais prabėga kiškučiai ir stirnos. O iki miesto centro – tik 10 minučių su automobiliu. Kitaip sakant – pasaka. Pakilus dar šimtą metrų Žolyno gatve pamatysime tris prabangius kotedžus, stovinčius kelių mažų sodelių vietoje, pastatytus davus didžiulius kyšius. Juos bestatant buvo apdergtas miškas, bet Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija prieš pinigus ir gerus advokatus nieko padaryti negali. Vietoj tokių pat apleistų sodų yra pastatytas kotedžas ir dar vienas namas statomas netoliese esančioje Šilo gatvėje. Tad kada buldozeriai atsiras Žolyno 57 – tai tik laiko klausimas.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 4/10 (su gamyklų loftais aišku nepalyginsi)
Atmosfera: 6/10
Artefaktai: 6/10 (daiktų yra, bet pagrinde tai šiukšlės)
Ar verta eiti: visai galima

Deja, bet Neris nėra gyli upė, todėl laivų ir kitų vandens pramogų Vilniuje nėra. Na beveik nėra, jei skaitysim vos plaukiantį senuką “Ryga” ir retai matomus sportininkus su baidarėmis. Nėra laivų – užmirštama ir jų taisykla/bazė. Tad šiandien trumpai apie ją.

Objektą rast nesunku, jis prie pat ryškiai išsiskiriančio upės “apendicito”, Žirmūnuose, netoli Šilo tilto. Čia žiemą ilsisi jau anksčiau minėtas laivas “Ryga” ir žvejoja alko-žvejai. Tik nebandykit jų fotografuot, jie žmogeliai aršūs.

Į vidų patekti galima per skylę tvoroj, perlipus per tvorą, apėjus tvorą. Trumpiau tariant – variantų daug ir kiekvienam pagal skonį.

Į akis iškart krenta didelis metalinis angaras.

Jo viduje ir buvo taisomi laivai, dabar viskas tuščia.

Neseniai čia buvo bandytą kažką statyti, tačiau gaisras padarė savo darbą.

Įdomių daiktų beveik nėra, tačiau kuprinė – bidonas nustebino, nemačiau anksčiau tokių.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 6/10 (didingai atrodo tik angaras)
Atmosfera: 6/10
Artefaktai: 2/10
Ar verta eiti: neverta

Rasti juos nesunku, jei yra žinomos koordinates, kitu atveju teks nemažai pasivaikščiot po miškus, palaipiot kalvomis. Tačiau šiuose miškuose nepasislėpsi nuo “civilizacijos”, net pro medžius girdisi keliu pravažiuojančių ortodoksinių marozų bumčikas, sklindantis iš golfukų ir bulkų. Na, bet nieko nepakeisi, čia Naujoji Vilnia.

Girdėjau, kad į vidų patekti yra sunkoka, bet tokios mažos skylės (kitaip nepavadinsi) kažkaip nesitikėjau. Lietūs per ilgą laiką prinešė nemažai smėlio, todėl įėjimai užkrauti juo kaip reikiant.

Viduje kiek erdviau, bet vis vien nepalenkus galvos nepraeisi. Kažkas čia jau spėjo atvilkt kelmus, turbūt naktiniams pasisėdėjimams.

Iš taip vadinamo prieškambario patekome į pagrindinį kambarį. Tamsu kaip… na, patys žinote kur. Fotografuot tokiom sąlygom neturint išorinės blykstės yra šiek tiek sudėtinga, švelniai tariant. Tad šįkart man labai pagelbėjo sena juostinė muilinė, kokias šiais laikais jau niekas nebenaudoja. Pastatęs fotoaparatą ant stovo, nustačiau jame bulb režimą, o tada su muilinėje įmontuota blykste vieną paskui kitą šviečiau kambario kampus. Pigi išeitis

Iki šiol išliko metaliniai tvirtinimai, tačiau gerai parūdiję.

Tą patį galima pasakyti ir apie lubas.

Kitas kambarys ir laiptai žemyn. Į galva šovė mintis “nejaugi galima dar žemiau?”.

O žemiau tunelis, tikriausia vedantis į ant kalno stovintį dzotą stebėjimo bokštelį. Labai daug smėlio. Vienintelis būdas čia praeiti – šliaužti ant pilvo. Tačiau galo taip ir nepasiekėme, per daug mažai vietos.

Atrodo, kad kadras blogai sufokusuotas ar mažai kontrastingas? – deja taip nėra, tai tiesiog tokia milžiniška smėlio ir dulkių koncentracija ore, prisikvėpavau metams į priekį.

Dzotas Stebėjimo bokštelis iš išorės. Langai išeina į rytus, iš kur galėjo užpulti sovietai.

Paskui patraukėme prie kito bunkerio, įėjimas čia geresnis, bet viduj tas pats – smėlis.

Nuo grindų iki lubų apie 40 centimetrų.

Radome laiptus į kitą dzotą stebėjimo bokštelį, et kaip gala, kad kulkosvaidžio nebuvo.

Pro angas kulkosvaidžiui nieko nematyti dėl tankiai užžėlusių miškų.

Dar vienas bunkeris, patekome ten pro langą.

“Стаська и Тадзик, 16.03.86″. Nemėgstu graffiti, tačiau šis užrašas padarytas dar net nesprogus Černobylio atominei tikrai pradžiugino.

Dar viename bunkeryje radome prikabintą pseudoelektorninį savadarbį prietaisą, kurio paskirties taip ir nesupratau. Tegul kaba toliau sau.

“Misiją” į aplestus bunkerius baigiau epiniu kritimu nuo dviračio. Ech mano nugara…

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 9/10
Atmosfera: 10/10 (ypač jaučiasi šliaužiant smėliu)
Artefaktai: 1/10 (be to keisto savadarbio daikto nieko nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta

Apleistas viešbutis @ Polububijus

Siekiant apsaugoti šį pastatą, kuris kol kas dar yra palygintinai neblogos būklės, nuo “stalkerių” @ Сталкеры šįkart nenurodysiu nei adreso, nei viešbučio pavadinimo. Kam reikia tas žinos kaip rasti.

Šis viešbutis visai nesenas ir stovi nuošalioje vietoje prie miško nedaugiau 20 su trupučiu metų. Kaip mat neseniai čia buvo atliktas remontas, sudėti plastikiniai langai ir padaryta apdaila, bet dėl neaiškių priežasčių dabar tai niekam nereikalingas namas-vaiduoklis. Pirmo ir antro aukšto langai užkalti fanera, durys taip pat. Todėl patekti į vidų kiek sunkiau nei kitose apleistose vietose. Tačiau čiabuviai visgi vieną praėjimą padarė.

Viduje erdvu. Dar yra išlikusi kiliminė danga, baldai ir šviestuvai. Visose nešildomuose žiema pastatuose pradeda luptis sienų dažai ir pelyti kiti paviršiai. Šis viešbutis nėra išimtis. Už paliktų sofų ten net auga keistos formos grybai. Antrasis aukštas kažkada buvo gana prabangus: kolonos, raudonas kilimas, dideli veidrodžiai, fortepijonas – visiškai sudaužytas, suniokotas.

Šis brangus muzikinis instrumentas tikriausia buvo numestas pro antro ir trečio aukšto tarpą, kitaip nesuprantu kaip galima buvo taip jį sugadinti. Šalia guli stora virvė, galbūt už jos instrumentas buvo tampomas. Niekad nesuprasiu ateinančių į apleistus pastatus daužyti baldus, duris ir langus, tačiau kam reikėjo gadinti fortepijoną negaliu suprasti dar labiau. Be to už jį galima būtų gauti neblogus pinigus.

Stygos pradėjo rūdyti, bet vis dar skamba, jei per jas prabraukti kokiu nors daiktu. Klavišai užstrigę.

Virtuvė. Ant stalų iki šiol stovi kečupai, visos viryklės vietose.

Dėl didelės drėgmės ir šalčio (nors lauke +20, viduje vistiek gana šalta, per užkaltus langus Saulės šviesa visai nepatenka į vidų) ant lubų pradėjo formuotis pseudo stalaktitai stalagmitai.

Laiptai į viršų. Šiek tiek apkrauti buitine technika. Juos tikriausia naudojo viešbučio personalas. Mediniai turėklai iki šiol vietoje, kaip ir kiliminė danga, dengianti pačius laiptus.

Marmuriniai laiptai svečiams ir nusvilusios guminės lubos – išties keistokas dalykas.

Tarpas tarp antro ir trečio aukšto. Turėklai matyt nupjauti ir priduoti metalui.

Šoklusis Povilas a.k.a Vilkalokis

Patalpoje ant stalo guli virtuvinis peilis, deja, nudėvėtas.

Pastebėjau įdomų dalyką – kuo naujesnis pastatas, tuo “išradingesni” statybininkai. Vamzdis apdėtas lentomis, kurios pritvirtintos lipnia juosta, viskas uždengta skarta ir nudažyta. Nejaugi niekam nerūpi kokybė?

Pepsi automatas. Beje, jei kam įdomu – apleistas Pepsi fabrikas

Baras. Stiklinės lentynos, nors ir keista, bet sveikos. Aplink mėtosi brangių gėrimų dėžės.

Liftas maistui.

Judame į gyvenamuosius kambarius. Ten dar išliko ir baldai, ir tapetai, ir rozetės – tikrai keista, kitose apleistose pastatuose to jau neberasi.

Beveik kiekviename kambaryje galima rasti Bibliją, tai irgi nustebino. Įdomu, ar tuo pasirūpino religinga viešbučio valdžia, ar svečių grupė, taip bandydama į doros kelią atvyksiančius svečius?

Vaizdas pro langą į mišką – išties gražu.

Kai kurie langai, aišku, yra išdaužti.

Vonios kambarys, pačią vonią kažkas pasisavino.

Mielas puodukas.

Lituoklio gabalas.

Iš tiesų viešbutis susideda iš dviejų korpusų, viskas kas buvo parodyta anksčiau – tai pirmasis. Visi praėjimai iš pirmo į antrą yra užmūryti visuose viešbučio aukštose, o kaip kitaip patekti anapus sienos neradome. Sumūryta viskas gana prastai, išlaužti daug darbo nereikia, bet atėjome čia apžiūrėti, fotografuoti, o ne sienas griauti, tad reikia ir palikti viską taip kaip yra. O prisiminus šitą filmuką destruktyvios mintys dingo dar greičiau Nors tikėtina, kad už sienos slypi nepaliesti kambariai ir kiti įdomūs dalykai.

Ant stogo.

Vėliau nusileidome į pirmą aukštą, čia tamsu ir drėgna. Recepšno stalas baigia supūti.

Rūsyje radome kasos aparatą, būtų sveiktas galėtų patarnauti kokiai nors bobutei turguje.

Viešbutis paliko gana didelį įspūdį. Kai kurios vietos yra drėgnos ir prastai atrodančios, aplanko panašus jausmas kaip Žalgirio bazėje, kai kur atvirkščiai – užmiršti, kad esi apleistoje vietoje. Trumpiau tariant, įdomių dalykų apleistame viešbutyje tikrai nemažai.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 9/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 8/10 (visi jie aišku jau “iš mūsų amžiaus”, todėl didelio susižavėjimo nekelia )
Ar verta eiti: tikrai verta

]]> http://www.pbb.lt/2011/05/28/apleistas-viesbutis-vilniuje/feed/ 20 http://www.pbb.lt/2011/04/25/vilniaus-zalgirio-baseinas-apleistas-plaukimo-kompleksas/ http://www.pbb.lt/2011/04/25/vilniaus-zalgirio-baseinas-apleistas-plaukimo-kompleksas/#comments Sun, 24 Apr 2011 22:52:25 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=924

Apleistas baseinas @ Polububijus

Apleistoje Vilniaus Žalgirio bazėje lankiausi žiemą, atėjo laikas ir beveik miesto centre esančiam baseinui. Susidaro toks jausmas, kad viskas kas yra kažkaip susiję su Vilniaus Žalgiriu tragiškai apsileidžia ir bankrutuoja. Šis faktas mane tikrai liūdina. Tikiuosi aprašinėti Žalgirio stadioną kaip eilinį objektą šiame bloge man neteks.

Taigi, grįžkime prie apleisto atviro baseino. Kaip jau minėjau, jis randasi beveik Vilniaus centre, sportiškoje, bet apleistoje vietoje. Iš vienos pusės baseiną apsupa Sporto rūmai, iš kitos Žalgirio stadionas, dar iš kitos Ūkio banko arena. Rasti visai nesunku, tačiau jei neišsikišęs iš už sienos šuolių bokštelis niekad nepagalvočiau, kad čia yra baseinas.

Į vidų patekti taip pat didelių sunkumų nėra, geriausia tai galima padaryti perlipant per vartus. Dar žiemą čia jokių spynų nebuvo, dabar kabo, bet vis vien tai nėra jokia kliūtis.

Vos patekus į teritoriją į akis krenta augalų gausa. Čia spėjo užaugti jau nemaži berželiai ir įvairiausios žolės. Apleisto baseino teritorija puiki vieta paukščiams, čia jiems niekas netrukdo, leidžia ramiai kurti lizdus, todėl aplinkui girdysi garsūs ir gražūs čiulbėjimai, o virš galvos vis kažkas praskrenda.

Kompleksas yra pastatytas architektūros stiliuje, kuris būdingas aštuntajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui. Tuo laiku išdygo ir Pripetė, todėl man asmeniškai baseino teritorijoje labai jaučiasi černobylinė nuotaika.

Nuotraukoje iš kairės esantis pastatas buvo visai neseniai suremontuotas. Pakeisti langai į plastikinius, padaryta vidaus ir išorės apdaila. Tačiau jis vis vien dėl neaiškių priežasčių stovi apleistas ir niekam nereikalingas. Dabar tai bomžų buveinė. Kol dariau šias nuotraukas šio pastato viduje kažkas aršiai aiškinosi santykius, prie langų kartais pasirodydavo žmonių siluetai, kas kėlė šiokį tokį nerimą. Todėl stengiausi veikti labai tyliai ir nepastebimai. Tas nedidelio pavojaus jausmas truputį susuka smegenis, bet ir kaip tik verčia mąstyti blaiviai ir apgalvotai.

Ant vandens paviršiaus baseine laksto vandens vabzdžiai čiuožikai (nežinau kaip jie tiksliai vadinami), girdėjau, kad čia galima sutikti ir mažų žuvyčių (įdomu kokiu būdų jos ten gali atsirasti), bet šįkart nemačiau nei vienos.

Skalbimo mašina įmesta į vandenį

“Didžiajam spaliui 70″. Atliekam nesudėtingus aritmetinius veiksmus ir gaunam, kad užrašas yra 1987 metų.

Šuolių baseinas. Gylis čia toks, kad įkritus kaulų nesusirinksi, tuo labiau išlipt iš ten taip paprastai tikrai nesigaus. Dugne mėtosi daug įvairiausių daiktų, yra net automobilio sėdynės. Už bokštelio matosi Gedimino pilis, gražus vaizdas: užlipai, atsigręžei pažiūrėti į garsiausią Vilniaus pastatą ir pirmyn į vandenį – daugiau to nebus.

Mini sporto salė mankštai. Pastatas matomai degė. aplinkui guli sudaužyta elektronika.

Koridorius ir persirengimo kambarėliai, nieko ypatingai įdomaus juose nėra.

Na ir aišku pats bokštelis. Gana prastos būkles, nepatvarus, stovėti šalia jo nejauku.

Neaiškios paskirties baseinas, labiau atrodo kaip dekoratyvinis nei plaukimo. Šalia jo senos statybos pastatas. Tuo metu dangus labai gražiai atsispindėjo vandenyje, šį vaizdą norėjosi žiūrėti ir žiūrėti.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 9/10
Artefaktai: 4/10 (įdomių daiktų beveik nėra)
Ar verta eiti: verta

]]> http://www.pbb.lt/2011/04/25/vilniaus-zalgirio-baseinas-apleistas-plaukimo-kompleksas/feed/ 9 http://www.pbb.lt/2011/04/22/vilija-apleistas-tekstiles-fabrikas/ http://www.pbb.lt/2011/04/22/vilija-apleistas-tekstiles-fabrikas/#comments Fri, 22 Apr 2011 11:53:56 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=902 Tekstilės fabrikas “Vilija” – tikriausia labiausiai lankomas, visų nufotografuotas, apleistas pastatų masyvas Vilniuje. Įvedus gamyklos pavadinimą į Google paieška galima rasti mažiausiai penkių kolegų-blogerių foto reportažus. Bet visgi noriu įkelti ir aš savo kuklias nuotraukas.

Į komplekso vidų patekti šiuo metu yra labai nesunku. Tvorose daug skylių, o prie tilto per Vilnelę (su draugais jį praminėm Stalkerių tiltu, dėl per jį einančių šiluminių trasų ir postapokaliptinės aplinkos) yra ir praviri vartai.

Lauke prie gamyklos yra seni sandėliai, viduje nieko įdomaus, šiukšlės. Tirpstant sniegui lašantis vanduo sukuria gana keistus ir kiek bauginančius garsus juose, ypač kai esi ten vakare. Bet šiuo metu sniego jau nebėra, o keistus garsus, sklindančius iš sandėlių, pakeitė ne itin malonūs kvapai.

Tunelis į vidinį kiemą.

Aplinkui mėtosi dėžės ir sudaužyti mediniai baldai. Juose visuomenės atstumtieji kartais slepia savo daiktus. Praeito apsilankymo gamykloje metu pro langą stebėjau įdomų dalyką: asocialus vaikinas priėjo prie dėžių krūvos, pakėlė vieną iš dėžių, kuri atrodė lyg būtų tiesiog išmesta, ir ištraukė iš jos miegmaišį ir didelį maximos maišą su įvairiausiomis gėrybėmis. Tai, kad aš jį stebiu žmogelis aišku nepamatė.

Pro grotas matosi Polocko gatvė. Iš gatvės pusės pastatas atrodo kur kas gražiau nei iš vidinio kiemo.

Viduje nelabai gražu. Kaip minėjau anksčiau, gamykla yra labai lankoma, kartais užsuka asocialūs, todėl sveikų, nesudaužytų daiktų ten galima sakyti nėra. Neseniai šiame pastate buvo apsilankęs WD40. Jo nuotraukose dar galima pamatyti senu skaidrių, plakatų ir t.t. Praėjus vos keliems mėnesiams šių daiktų jau praktiškai nebeliko, asocialūs išneša viską ką galima…

Dabar pradedu suprati kodėl gamykla bankrutavo. Megztuko megztinis sukištas į treningus ir lakierkos, su tokiom madom konkurencijos neatlaikysi niekaip!

Gėlės paliktos likimo valiai taip ir nudžiuvo vazonuose.

Algos mokėjimo langelis. Tokių grotų taip paprastai neišlauši.

Vaizdas nuo stogo. Kaip matyti, visi apačioj esantys šuliniai yra be dangčių, užsižiopsojus gali baigtis blogai.

Ši sovietinių laikų nuotrauka privertė gerai pasijuokti. Gedimino pilis, o iškart už juos puikuojasi chuščiovkės. Socialistinis realizmas, ką daugiau pasakysi

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10 (Gamykla didelė, yra įdomesnių vietų ir požemiai (juose nebuvau))
Atmosfera: 8/10 (atmosfera gera)
Artefaktai: 5/10 (beveik visi įdomus daiktai sugadinti, bet pasistengus galima ką nors rasti)
Ar verta eiti: verta

]]> http://www.pbb.lt/2011/04/22/vilija-apleistas-tekstiles-fabrikas/feed/ 5 http://www.pbb.lt/2011/03/03/apleista-parduotuve-zirmunuose/ http://www.pbb.lt/2011/03/03/apleista-parduotuve-zirmunuose/#comments Thu, 03 Mar 2011 19:15:11 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=812

Šią apleistą parduotuvę kasdien mato šimtai Žirmūnų stotelėje troleibusų laukiančių žmonių. Nedirba ji jau gana ilgą laiką (daugiau nei 5 metus), kiek tiksliai pasakyti negaliu. Atsimenu kaip pats kadaise ten apsipirkinėjau, Bardakas taip pat minėjo, jog kažkada ten pirko televizorių. Dabar šis pastatas yra apmiręs.

Patekti į visų tikrai nėra sunku. Nori – lipk pro išdaužtą langą, nori – pro iškaltas duris. Pasirinkimas didelis. Mes, su ponaičiu Povilu a.k.a Vilkalokiu (turėtumėt jį prisimint iš ankstesnių įrašų), kaip kultūringi žmonės įžengėme pro duris.

Pirmame aukšte galima pamatyti didelį šaldytuvą, likusį dar nuo IKI(?) visgi Norfos laikų. Ant grindų aplinkui guli visuomenės atstumtųjų bomžų organiniai palikimai. Kadangi oras pasitaikė šaltokas nemalonaus kvapo nebuvo, tačiau visgi stengiausi žiūrėti sau po kojom, kad nesusprogt užminus ant minos.

Pirmas aukštas buvo apledėjęs, neskaitant minų stengiausi ir nepaslyst.

Viskas tuščia, ką buvo galima pavogt, tas jau seniai pavogta: pradedant grindų plytelėm, baigiant išluptais iš sienų laidais.

Antrame aukšte situacija analogiška – beveik tuščia.

Lifto šachta į pirmą aukšta. Paties lifto taip pat jau nebeliko, turbūt priduotas metalui.

Gražiausia pastato vieta – laiptai į antrą aukštą, kur anksčiau buvo elektronikos prekių parduotuvė.

Motorola brošiūra ir kelios senos nuotraukos – vieninteliai įdomesni čia dalykai.

Benamių drabužiai.

Lauke užsišnekėjau su pagyvenusiu vyrišku, kuris jaučia didžiulę nuoskaudą, kad šis pastatas stovi apleistas. Pasak jo čia ir apsipirkti buvo patogu, ir restorane pavalgyt galima. “Galėtų čia bent polikliniką įrengt, nes taip iki Antakalnio važinėt tenka”. Kodėl ši parduotuvė subankrutavo nesuprantu ir aš pats. Gal neatlaikė konkurencijos su šalia esančia RIMI Hypermarket, Norfa ir Maxima?

Apibendrinant pasakysiu, kad nieko įdomus, kadaise neblogoje parduotuvėje, neliko. Ar verta ten eiti? – neverta, nėra ko žiūrėti, be to naktį garantuotai ten užsirausite ant bomžų ar narkomanų, tačiau jei esat užkietėjęs apleistų vietų mėgėjas, tai dėl bendro išprusimo manau ir taip nueisite

]]> http://www.pbb.lt/2011/03/03/apleista-parduotuve-zirmunuose/feed/ 5 http://www.pbb.lt/2011/01/31/vilniaus-zalgirio-baze-apleistas-pastatas/ http://www.pbb.lt/2011/01/31/vilniaus-zalgirio-baze-apleistas-pastatas/#comments Mon, 31 Jan 2011 10:21:33 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=762

Slidininkų bazė – vėliau Vilniaus Žalgirio bazė – vienas įsimintiniausių mano vaikystės pastatų. Atsimenu, kaip viliojo jis mane į laivą panašia forma. Tad nučiuožęs nuo Velnio kalno su rogutėm dažnai sustodavau į jį pažiūrėti pro pintą tvorą. Vaikystės norą patekt į vidų įvykdžiau tik vakar, tačiau ne kaip slidžių nuomininkais ar FK Žalgirio fanas, o kaip apleistų vietų mėgėjas.

Iš tiesų net nežinojau, kad Žalgirio bazė yra apleista, pastebėjom tai kai su Povilu a.k.a Vilkalokiu (kartu buvom ir Kuro aparatūroj) eidami pro mišką. Pamatėm pradaužtą sieną į komplekso baseiną ir jau kitą dieną, po nedidelės žvalgybos, grįžom ten su fotoaparatu. Prie mūsų prisijungė ir Raimonda.

Į vidų patekome, kaip ir aną kartą, pro baseiną, kuriame lakstė pelytė. Įdomu kuo jinai ten minta (?)..

Baseino kampe sukrauti gana modernaus dizaino foteliai.

Išėję iš baseino patekome į pirčių koridoriuką. Čia ir pradeda matytis visa tragiška pastato būklė – pelėsiais padengtos sienos, nuplėšti radiatoriai ir t.t.

Kiek supratau, visas pirmas aukštas buvo paskirtas medicinai ir sveikatingumui. Ten yra ir gydytojo, ir masažisto kabinetai.

Radome kambarį su prikabintomis pirties vantomis ant sienų.

Lauke stovi likimo valiai paliktas Vilniaus Žalgirio autobusas. Šiek tiek apdaužytas ir apipaišytas, bet visgi iki šiol užrakintas ir su sveikais langais. Į vidų patekt nepavyko.

Grindys pastate kažkuo priminė Svirną – sudaužyta apdaila atrodo kaip suskilinėjusi žemė dykumoje.

Laiptai į kitus auštus jau liko be turėklų.

Antrame aukšte radome pagrindinę ir mini sporto sales.

Ant grindų iki šiol voliojasi svarmenys ant kojų tvirtinti.

Lošimo automatų salėje daug išardytų aparatų, tačiau elektronikos mėgėjai manau dar rastų sau naudingų detalių.

Spintos pritrėkštas

Vėliau pasukome į parodų salę.

Ten galima rasti dar sovietinių laikų nuotraukų-skaidžių iš rungtynių. Kaip mat tada į futbolo tribūnas susirinkdavo kur kas daugiau sirgalių nei dabar.

“PASILOME ŽALGIRIO!” – nesvarbu, kas su klaida, svarbiausia – ištikimybė komandai.

Trečiame aukšte yra pagrinde tik žaidėjų kambariai. Beveik kiekviename iš jų galime rasti erotinio pobūdžio plakatų.

Rimanto Mažuikos kambaryje (iš tikrųjų nežinau ar tai jo kambarys, spėju tik iš ten rasto pažymėjimo, leidimų ir senų akinių, kurių jaunesni bazės nariai turbūt nenešiotų) erotinių nuotraukų buvo daugiausia.

Šio žmogaus foto užklijuotos net ant degtukų dėžutės.

Kitame kambaryje priešingai – merginų nėra, jų vietą ant sienos užėmė Marlboro kaubojus.

Čia gyveno futbolininkai – menininkai.

Viename iš kambarių dabar sau vietą rado mūsų visuomenės atstumtieji, gerai, kad jų nesutikome.

Užlipus ant stogo atsiveria geras vaizdas į Antakalnio miškus (nuotraukoje Velnio kalnas (daug didvyrių susižalojo bandydami nuo jo nučiuožt)) ir brangiausiai kainuojančias Lietuvoje žemes.

Pastebėjome privažiavusią policijos mašiną. Šis faktas sukėlė šiokį tokį nerimą. Gal kas iš šalia esančių namų pristukačino, kad Žalgirio bazėj kažkas vaikštinėja? Tad dėl viso pikto atsikratėme rastų artefaktų. Tačiau po kiek laiko policijos mašina išvažiavo miesto link – visgi ne dėl mūsų atvažiavę buvo.

Skylės, pro kurias galima pamatyti baseiną.

Žalgirio bazėje jau po truputį pradeda šėlt grafitininkai.

Pabaigai užsukome į rūsį, kažko įdomaus ten neradome.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas po Vilniaus Žalgirio bazės pastatą man patiko: įdomesnių dalykėlių rasti galima, be to su juo mane sieja vaikystės prisiminimai. Tačiau iš kitos pusės ten jau per daug viskas nuniokota ir sudaužyta, prieš kokius metus apsilankyt būtų įdomiau.

Diktatūra – Pietų IV (Vilniaus Žalgiris)

]]> http://www.pbb.lt/2011/01/31/vilniaus-zalgirio-baze-apleistas-pastatas/feed/ 7 http://www.pbb.lt/2010/04/23/diy-dslr-pinhole/ http://www.pbb.lt/2010/04/23/diy-dslr-pinhole/#comments Fri, 23 Apr 2010 17:28:41 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=619 Poryt, balandžio 25, bus pasaulinė pinhole fotografijos diena. Degtukų dėžutėmis darytas nuotraukas turbūt matėme visi, tačiau ar bandėte patys fotografuoti? Daugelis žmonių nebando fotografuoti pinhole, nes tiesiog turi mažai žinių ir įgūdžių, kad pasigaminti kokybišką daiktą pačiam. Taip pat atbaido juosta, kurios bus sudanginta tikrai nemažai, kol bus pasiektas norimas rezultatas. Todėl šiandien parodysiu kaip pagaminti savo pinhole. Ir ne paprastą, o skaitmeninį !

Visų pirmą mums reikės:

1. Skaitmeninio veidrodinio fotoaparato (DSLR).
2. Bet kokio adapterio fotoaparatui (aš naudojau M42 -> Nikon).
3. Plonos skardos.
4. Adatos (kuo mažesnės).
5. Švitrinio popieriaus.
6. Lipnios juostos.

Taigi, išpjauname iš skardos ratą, kuris uždengtų adapterio paviršių. Rato viduryje su adata praduriame labai mažą skylutę. Prisiminkite, kuo mažesnė skylutė – tuo ryškesnės bus nuotraukos. Toliau su švitriniu popieriumi nušlifuojame visą skardinį ratą (iš abiejų pusių), kad viduryje esanti skylutė būtų kuo apvalesnė ir lygesnė. Su lipnia juosta prilipdome mūsų skardinį ratą prie adapterio ir gautą konstrukciją uždedame ant fotoaparato. Turėtų gautis maždaug taip :

Štai ir viskas. Dabar galime testuoti pinholą. Fotografuojant patartina visada naudoti stovą, nes su tokia maža skylute net saulėtą dieną teks naudoti gana ilgus išlaikymus.

Rezultatai būtų geresni jei būčiau padaręs dar mažesnę skylutę. Taip pat išryškėja vienas neigiamas dalykas. Fotografuojant su tokia maža skylute matosi visos dulkės ant matricos, kurių iki f16 (fotografuojant su objektyvu) beveik nesimato. Tačiau iš kitos pusės tai priduoda nuotraukoms daugiau pinholiškumo .

Nemanau, kad tokį pinhole galima lyginti su tikru – juostiniu, tačiau pasidaryti iš neturėjimo ką veikti visai smagu

]]> http://www.pbb.lt/2010/04/23/diy-dslr-pinhole/feed/ 3 http://www.pbb.lt/2009/09/19/alternatyvus-juostos-skenavimo-budas/ http://www.pbb.lt/2009/09/19/alternatyvus-juostos-skenavimo-budas/#comments Sat, 19 Sep 2009 20:15:58 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=500 Foto juosta yra be galo nuostabus dalykas. Nežinau ar koks skaitmeninis šautuvėlis gali suteikt tiek fotografavimo malonumų kiek juostinis(?) Tačiau šiais laikais nuotraukų redagavimui ir saugojimui dauguma žmonių renkasi kompiuterį, nei spausdinimą ant popieriaus. Taip su draugais lengviau vaizdais dalintis, bei mažesnė rizika, kad nukiši nuotrauką į tolimą stalčių ir niekada jos neberasi . Bet deja prie juostinuko USB laidelio neprijungsi – juostas reikia skenuot. Foto-atelje tai kainuos nepigiai, todėl dauguma žmonių tai daro namie naudodami buitinius skenerius. Bet aš asmeniškai tokio prietaiso jau seniai nebeturiu (gal nereikėjo jo į sieną mest(?)), todėl dariau viską šitaip:

Visu pirmą jums tikriausia yra įdomu kokiu fotoaparatu aš šaudžiau? Nieko ypatingo, tai senas ZENIT 122 su kitiniu objektyvu Helios-44-2. Naudojau nebrangią FujiFilm ISO200 juostą. Technika pati paprasčiausia.

Visu pirmą aš labai džiaugiuosi, kad rūsyje radau tarybinį mokyklinį skaidrių projektorių “Спутник 2″. Be šio prietaiso nieko nesigautų. Daiktas senas, bet beveik nenaudotas. Tai ir atrodo kaip naujas. Net yra likusi originali dėžutė su daug priedų ir atsarginėmis dalimis. Labai man patinka tokie daiktai.

Ant sienos pakabinau A4 formato lapą (dabar galvoju, kad reikėjo didesnio) ir įjungiau projektorių. Negatyvinis vaizdas nėra labai gražus, tačiau kol kas tai nėra svarbu. Sekantis etapas yra pastatyti skaitmeninį fotoaparatą ant stovo ir nufotografuot rodomą vaizdą. Pageidautina, kad kambaryje būtų tamsu. Kad nesudrebinti stovo geriausia yra įjungi laikmatį arba naudoti distancinį pultelį.

Gautą nuotrauka atidariau su Photoshopu ir paspaudžiau Ctrl + I, kad negatyvą paversti į pozityvą. Paskui dar šiek tiek reikia paredaguoti spalvas, kontrastą. Gavau tokius vaizdelius:

Vaizdai puikia kokybe neišsiskiria, tačiau rezultato aš tikėjausi prastesnio. Todėl esu patenkintas. Ir dar kartą pasakysiu – juosta yra jėga!

]]> http://www.pbb.lt/2009/09/19/alternatyvus-juostos-skenavimo-budas/feed/ 6 http://www.pbb.lt/2009/05/16/turek-monopoda/ http://www.pbb.lt/2009/05/16/turek-monopoda/#comments Sat, 16 May 2009 19:20:01 +0000 Polububijus http://pbb.lt/?p=302 Spontaniškai fotografuot aš nemėgstu. Man patinka pastovėt, pagalvot iš kokio kampo kadras žiūrėtųsi gražiau. Tada nemažą laiko dalį skirt fotoaparato nustatymams. O paskui ilgai fotografuot… Trumpai tariant vienoj vietoj praleidžiu nemažai laiko.

Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!

]]> http://www.pbb.lt/2009/05/16/turek-monopoda/feed/ 10