Visų pirmą mums reikės:

1. Skaitmeninio veidrodinio fotoaparato (DSLR).
2. Bet kokio adapterio fotoaparatui (aš naudojau M42 -> Nikon).
3. Plonos skardos.
4. Adatos (kuo mažesnės).
5. Švitrinio popieriaus.
6. Lipnios juostos.

Taigi, išpjauname iš skardos ratą, kuris uždengtų adapterio paviršių. Rato viduryje su adata praduriame labai mažą skylutę. Prisiminkite, kuo mažesnė skylutė – tuo ryškesnės bus nuotraukos. Toliau su švitriniu popieriumi nušlifuojame visą skardinį ratą (iš abiejų pusių), kad viduryje esanti skylutė būtų kuo apvalesnė ir lygesnė. Su lipnia juosta prilipdome mūsų skardinį ratą prie adapterio ir gautą konstrukciją uždedame ant fotoaparato. Turėtų gautis maždaug taip :

Štai ir viskas. Dabar galime testuoti pinholą. Fotografuojant patartina visada naudoti stovą, nes su tokia maža skylute net saulėtą dieną teks naudoti gana ilgus išlaikymus.

Rezultatai būtų geresni jei būčiau padaręs dar mažesnę skylutę. Taip pat išryškėja vienas neigiamas dalykas. Fotografuojant su tokia maža skylute matosi visos dulkės ant matricos, kurių iki f16 (fotografuojant su objektyvu) beveik nesimato. Tačiau iš kitos pusės tai priduoda nuotraukoms daugiau pinholiškumo .

Nemanau, kad tokį pinhole galima lyginti su tikru – juostiniu, tačiau pasidaryti iš neturėjimo ką veikti visai smagu

Visu pirmą jums tikriausia yra įdomu kokiu fotoaparatu aš šaudžiau? Nieko ypatingo, tai senas ZENIT 122 su kitiniu objektyvu Helios-44-2. Naudojau nebrangią FujiFilm ISO200 juostą. Technika pati paprasčiausia.

Visu pirmą aš labai džiaugiuosi, kad rūsyje radau tarybinį mokyklinį skaidrių projektorių “Спутник 2″. Be šio prietaiso nieko nesigautų. Daiktas senas, bet beveik nenaudotas. Tai ir atrodo kaip naujas. Net yra likusi originali dėžutė su daug priedų ir atsarginėmis dalimis. Labai man patinka tokie daiktai.

Ant sienos pakabinau A4 formato lapą (dabar galvoju, kad reikėjo didesnio) ir įjungiau projektorių. Negatyvinis vaizdas nėra labai gražus, tačiau kol kas tai nėra svarbu. Sekantis etapas yra pastatyti skaitmeninį fotoaparatą ant stovo ir nufotografuot rodomą vaizdą. Pageidautina, kad kambaryje būtų tamsu. Kad nesudrebinti stovo geriausia yra įjungi laikmatį arba naudoti distancinį pultelį.

Gautą nuotrauka atidariau su Photoshopu ir paspaudžiau Ctrl + I, kad negatyvą paversti į pozityvą. Paskui dar šiek tiek reikia paredaguoti spalvas, kontrastą. Gavau tokius vaizdelius:

Vaizdai puikia kokybe neišsiskiria, tačiau rezultato aš tikėjausi prastesnio. Todėl esu patenkintas. Ir dar kartą pasakysiu – juosta yra jėga!

Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!