Tag: stovas

Nebaigtas pastatas Santariškėsė

Prie pat Santariškių vaikų ligoninės stovi nebaigtas pastatas vaiduoklis. Ir kaipmat užbaigti jo niekas nesiruošia, priešingai nei daugiabutį Žirmūnuose, kuriame jau gyveną žmonės. Tad namas po truputį vis apauga medžiais ir beveik baigia būt apipaišytas nuo viršaus iki apačios.

Iš visų statinio pusių yra iškabintos smagiosios lentelės. Kliūčių į vidų patekti nėra.

Raudonų plytų pertvaros jau daug kur sugriautos.

Antrasis aukštas. Jau čia pradedi suprasti, kad lentelės iškabintos ne veltui. Sniegas ir ledas uždengia kyšančius iš grindų armatūros gabalus, už kurių nesunku užkliūti ir nuskristi žemyn, ir skyles grindyse. Tad stengiausi vaikščioti gerai žiūrėdamas po kojomis.


2011 10 01 nuotrauka

Pirmą kartą buvau čia apsilankęs dar praėjusių metų rudenį.


2011 10 01 nuotrauka

Paskutiniame aukšte pūtė smarkus vėjas. Plytinės pertvaros čia išgriautos visiškai visos.

Iš keturių pusių uždaras “šulinys” su didelėmis skylėmis – langais grindyse.

Kambariukas paverstas nemaloniai kvepiančiu šiukšlynu.

Šiltu metų laiku čia būna gana drėgną, todėl daug kur yra samanų ir žolių, kurios išsilaiko net per žiemą.

Bendrai tariant, nieko ypatingai įdomaus šiame pastate nėra. Visi auštai praktiškai vienodi ir po keliolikos minučių čia būti nusibosta. Iš kitos pusės, nebaigti griaučiai atrodo gana vaizdingai, saulėtą dieną raudonos plytos žiba efektingai, o šlamantis polietilenas sudaro įspūdį, lyg čia dar be tavęs kažkas vaikšto. Šiltą dieną smagu sėdėti ant stogo ir stebėti saulėlydį, žiemą čia veikti iš esmės nėra ką.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 7/10
Atmosfera: 6/10
Artefaktai: 0/10 (nerasta)
Ar verta eiti: spręskite patys

Fotoaparato valdymas Android/iPhone telefonu

Fotografuodamas su stovu visada naudoju nuotolinio valdymo pultelį. Tokiu būdu sumažėja tikimybė, kad fotoaparatas bus sujudintas ir kadras pavyks išsiliejęs. Bet trenkus šalčiams mano pigus kiniškas pultelis dažnai veikti atsisako. Tenka jį šildyt trinant rankomis ir po kelioliką kartų spaudinėt mygtuką, kad šis suveiktų. O tai visai manęs netenkina, tuo labiau, kad kartais išėjęs į lauką tiesiog užmirštu pultelį namie. Tačiau sprendimas yra.

Valdyti fotoaparatą galima iPhone arba Android telefonais parsisiuntus nuotolinio valdymo programą. Bėda ta, kad dauguma jų nebeturi atgyvenusio IrDA. Tačiau panaršęs internete atradau, kad pasigaminti infraraudonųjų spindulių siųstuvėlį labai paprasta. Tai ir padariau vos per 20 minučių.

ir emitteris

Nusipirkau 2 infraraudonųjų spindulių diodus (2x2Lt) ir RCA -> 3.5mm stereo keitiklį (2Lt). Su skalpeliu pradariau keitiklį, išėmiau iš RCA lizdų centrinius kontaktus (viskas išsiardo labai paprastai), o į jų vietą įstačiau šviesos diodus. Diodus stačiau taip, kad jų anodai (pliusai) būtų atsisukę vienas į kitą. Į RCA lizdus su diodais įkišau laidų izoliacijos, kad netyčia neužtrumpintų. Gryna improvizacija.

ir emitteris

Smagiausia dalis – litavimas. Pirmojo diodo anodą (pliusą) litavau prie antrojo diodo katodo (minuso) ir prie kairiosios kištuko jungties. Pirmojo diodo katodą (minusą) litavau prie antrojo diodo anodo (pliuso) ir prie dešiniosios kištuko jungties. Korpuso kontakto neliečiau. Viskas atrodo šitaip:

ir emitteris

Suklijavau korpusą super klijais. Galima sakyti darbas baigtas. Įkišau į telefono ausinių lizdą.

ir emitteris su galaxy s2

Antrasis etapas – susirasti programėlę telefonui. Išbandžiau kelias, DSLR Remote, skirta Android sistemai, man patiko labiausiai, nes papildomai turi laikmačio ir HDR galimybes. Veikia su populiariausiais fotoaparatais: Nikon, Canon, Pentax, Fuji ir t.t. Tuo pačiu yra nemokama. Apple programos išbandyti neturėjau su kuo. DSLR.bot kainuoja 5 dolerius. Tikriausia yra kokia nors ir nemokamas appsas.

Savo irfraraudonųjų spindulių siųstuvėlį išbandžiau su Nikon D40 fotoaparatu ir Samsung Galaxy SII telefonu. Viskas veikia gerai 5 metrų spinduliu. Kiek mažiau nei su dedikuotu pulteliu, bet iš esmės mane toks rezultatas visiškai tenkina. Dabar svarbu tik nepamesti.

Sausio 13-osios minėjimas Antakalnio kapinėse, 2012

Sausio 13-osios vakarą vyko kasmetinės eitynės nuo Antakalnio poliklinikos iki Karių kapinių, skirtos pagerbti aukas. Su fotoaparatu, kaip ir užpraeitais metais, pabuvojau ten ir aš pats.

Į kapines atėjau gerokai anksčiau nei eisenos dalyviai, tad turėjau pakankamai laiko pasivaikščiot, pažiūrėt į žvakutes prie žuvusiųjų kapų.

Ateidavo pavieniai žmonės, kartais su vaikais, ir uždegdavo savo atneštas žvakutes. Ramybė… Tiesa lyg iš niekur atsiradusios giedančios vienuolės privertė mane užsidėti ausines ir įsijungti muziką. Ko gero vienintelis nepatogumas šiandien.

18:45 tolumoje pradėjo matytis greitai artėjanti fakelų jūra, kurią nešė eitynių dalyviai. Šįkart suskaičiavau virš 100 žmonių, dvigubai daugiau nei užpraeitais metais.

Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos vadovas Julius Panka pasakė neilgą kalbą, įvardijo visų žuvusiųjų vardus. Po kiekvieno paminėto vardo eitynių dalyviai sušaukdavo “Pagarba!”. Netrukus prie Vilniaus televizijos bokšto gynėjų paminklo buvo padėtas vainikas ir sugiedotas himnas. Viskas trumpai ir paprastai.

Dėl vieno nedraugiško tinklapio, kurio kūrėjai vagia tam tikrų žmonių nuotraukas (pvz. Kovo 11-osios eitynių), o paskui rašo jiems “biografijas”, veidus padariau neryškius.

Po kelių minučių visi dalyviai paliko kapines.

Aukų atminimą stebėjo tik du pareigūnai.