Tag: Šviesa

Sausio 13-osios minėjimas Antakalnio kapinėse, 2012

Sausio 13-osios vakarą vyko kasmetinės eitynės nuo Antakalnio poliklinikos iki Karių kapinių, skirtos pagerbti aukas. Su fotoaparatu, kaip ir užpraeitais metais, pabuvojau ten ir aš pats.

Į kapines atėjau gerokai anksčiau nei eisenos dalyviai, tad turėjau pakankamai laiko pasivaikščiot, pažiūrėt į žvakutes prie žuvusiųjų kapų.

Ateidavo pavieniai žmonės, kartais su vaikais, ir uždegdavo savo atneštas žvakutes. Ramybė… Tiesa lyg iš niekur atsiradusios giedančios vienuolės privertė mane užsidėti ausines ir įsijungti muziką. Ko gero vienintelis nepatogumas šiandien.

18:45 tolumoje pradėjo matytis greitai artėjanti fakelų jūra, kurią nešė eitynių dalyviai. Šįkart suskaičiavau virš 100 žmonių, dvigubai daugiau nei užpraeitais metais.

Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos vadovas Julius Panka pasakė neilgą kalbą, įvardijo visų žuvusiųjų vardus. Po kiekvieno paminėto vardo eitynių dalyviai sušaukdavo “Pagarba!”. Netrukus prie Vilniaus televizijos bokšto gynėjų paminklo buvo padėtas vainikas ir sugiedotas himnas. Viskas trumpai ir paprastai.

Dėl vieno nedraugiško tinklapio, kurio kūrėjai vagia tam tikrų žmonių nuotraukas (pvz. Kovo 11-osios eitynių), o paskui rašo jiems “biografijas”, veidus padariau neryškius.

Po kelių minučių visi dalyviai paliko kapines.

Aukų atminimą stebėjo tik du pareigūnai.

Pusiau pastatyas „Užapvalintas namas“ Konstitucijos prospekte

Neseniai iš personalinės įgaliotos informatorės (draugės) gavau įdomaus apleisto objekto koordinates Žvėryno mikrorajone. Apsilankyti viduje deja nepavyko. Atvykęs į vietą radau tik tvirtai užkaltus langus ir užrakintas duris. Išties gaila, nes ten tikrai turėtų būti įdomu. Apėjau pastatą aplinkui porą kartų ir pradėjau fotografuoti jį iš išorės, kad įtikint save, jog visgi ne veltui čia atvažiavau. Netikėtai, lyg iš niekur, atsirado bobutė. Tikslingiau ją būtų vadinti dar moterimi, bet atsižvelgiant į išvaizdą ir mentalitetą – bobutė. Ir kaip dera moteriai iš “B” raidės (kalbu apie bobutes, nepagalvokit ko nors kito) pradėjo domėtis ką gi aš čia veikiu. Klausimas labai kvailas, tas pats kas klaust žvejo prie upės ką jis daro, bet kodėl jį taip dažnai girdi filmuojantys ar fotografuojantys žmonės? Tik aklas nepamatytų ką aš čia veikiu, bet vis tik reguliariai atsiranda idiotas, pradėjęs nerimauti pamatęs kiek didesnį nei įprastą fotoaparatą ir štatyvą prie jo. Toliau tradiciškai seka klausimas kokiu tikslu aš fotografuoju. Atsakinėti bet ką yra beprasmiška, nes prisiknisęs žmogus būna įsitikinęs, kad vyksta kažkas nelegalaus ir savo nuomonės niekada nepakeis. Lygiai tas pats buvo ir šįkart, bobutė tiesiog pradėjo reikalauti nustoti fotografuot ir išimti juostelę iš fotoaparato, nors tuo metu paveikslavau su skaitmeniniu. Vėliau ji pradėjo man grasinti policija ir kaip papūga kartojo “kas jums moka?”. “Kaip tai kas? – Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija, Lavrovas man asmeniškai perveda pinigus į sąskaitą”. Banaloka, bet nieko geresnio atsakyt tuo metu į galvą nešovė. Bobutė, supratusi, kad iš jos tiesiog yra šaipomasi, pradėjo šalintis, bambėdama kažką sau ir traukdama iš rankinės telefoną… Netrukus atvyko ir pareigūnai. Būtų įdomu su jais pašnekėt, bet matyt mano kukli persona su fotoaparatu rankose rankose jų visai nesudomino, todėl jie net neišlipo iš automobilio. Pažiūrėjo – nuvažiavo. Pastovėjau kurį laiką išsišiepęs kaip trollface’as ir prisiminiau apie dar vieną objektą Konstitucijos prospekte, tad ten ir patraukiau. O šauniajai bobutei linkiu gauti baudą už melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą.

Pusę pastatė, pusę paliko likimo valiai. Šis pastatas, stovintis prie pat Europos, savo neužbaigtumu kažkodėl tai bendro Konstitucijos prospekto vaizdo visai negadina. Sakyčiau net neišsiskiria. Tikriausia labai jau įprastas dalykas niekad nesibaigiančios dangoraižių statybos tame rajone. Tačiau jokios statybos ten jau seniai nevyksta, todėl namą gali drąsiai įrašyti į apleistas vietas. Tuo labiau, kad vietai tai tikrai įspūdinga.

Į teritorija patekti vieni juokai, tuo labiau, kad jokios apsaugos ten nėra.

Požeminis pastato aukštas kur turėjo būti garažas yra užpiltas lietaus vandeniu. Gylis yra tikrai neblogas, atsiradus norui galima ir panardyt.

Vos patekęs į teritoriją išgirdau garsiais sirenas – prie pastato atlėkė gaisrininkai. Policiją man šiandien kvietė, tikriausia ir gaisrininkai irgi man. Iki pilnos laimės trūksta tik greitosios pagalbos.

Bet pasirodo visgi ne man. Vyras, gyvenantis “Šanchajuje” pastebėjo pačiame namo viršuje dūmus paskambino 112. Gaisrininkai paieškoję visą pastatą skersai ir išilgai nieko degančio nerado, tad greitu laiku įsėdo į savo radoną mašiną ir išvažiavo. O aš pratęsiau fotografavimą.

Požemė automobilių stovėjimo aikštelė.

Laiptai pastatyti iki 15 aukšto. Norėtųsi užlipti dar aukščiau, bet ir iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į miestą.

Fotografuota per nedidelį langiuką sienoje.

Prieiti prie krašto ir pažiūrėti žemyn yra tikrai baisu, pradedi jausti kaip plaka širdis. Pamatavau širdies dūžius Originalo pasiūlytu pulso matuokliu. 113 bmp, kai ramybės būsenoje dažniausiai būna 65.

Viduje jau spėjo pasistengti pradedantieji gatvių “menininkai”.

Kažkieno padėta lenta buvo labai slidi ir lanksti. Lipti ja su žieminiais batais ne pats geriausias sumanymas.

Vaizdas į “Šanchajų”

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 0/10 (daiktų išvis nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta

Apleista sanatorija „Nemunas“ Druskininkuose

Iš karto norėčiau paskelbti nuorodą į išsamų trijų dalių reportažą iš Nemuno sanatorijos, paskelbtą Apleisti.lt. 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis.

Daugelis žino apie šį didžiulį dešimties aukštų apleistą viešbutį, stovintį kurortinio Lietuvos miesto Druskininkai centre, kuris jau nuo 2007 metų yra nebenaudojamas ir uždarytas. Tačiau nuvažiuoja iki ten pasižvalgyti ne kiekvienas. Tad ir aš kalbas apie šį objektą girdžiu jau kelis metus, o nusigauti iki ten su šauniąja gangsterių komanda sugalvojome tik dabar. Bet kuriuo atveju gailiuosi, kad nepadariau to anksčiau.

Surasti pastatą mieste nesunku, bet kad patekti į vidų reikia šiek tiek pavargti. Visi pirmo aukšto langai yra gerai užkalti nuo visokiausių nenaudėlių, bet pasivaikščiojus aplink skylę tikrai galima rasti.

Visų pirmą nustebino tai, kad net pirmame pastato aukšte viskas liko beveik nepaliesta. Neapgriautos sienos, neišdaužti langai, (beveik) nesugadinti daiktai.

Ultragarsinės terapijos aparatas su tiksinčiu kaip bomba laikmačiu.

Senovinis seifas. Deja tuščias.

Terapijų kabinetas su pertvaromis tarp gulinčių pacientų.

Apžiūrėję pirmą aukštą labai užsinorėjome ant stogo, tad iš karto patraukėme prie laiptų.
Kol kas išorinės blykstės savo fotoaparatui nesu nusipirkęs, tad iki šiol fotografuodamas tamsesnėse vietose tiesiog statydavau ilgesnį išlaikymą ir pašviesdavau vaizdą su pačios paprasčiausios juostinės muilinės Skina integruota blykste. Būdas ne pats patogiausias, bet blykstelėjus du tris kartus galima išgauti visai patenkinamus rezultatus. Beveik užkopus iki 10 aukšto mano puikioji muilinė išslydo iš kišenės ir nuriedėjo į tarpą tarp laiptų ir lango. Buvo graudu žiūrėt kaip jį ilgai krenta žemyn karts nuo karto padarydama salto ore. Maždaug 5 aukšto lygyje fotoaparatas atsitrenkė į laiptus ir sudužo į šimtus gabalų, kurie lydimi lūžtančios plastmasės garso ir aido nusileido iki pat sanatorijos apačios kur ir liks amžiams. Taip praradau netik pagrindinį šviesos šaltinį, bet ir šeimos relikviją, kuri per savo objektyvą matė pajūrio kopas, Aukštaitijos lygumas, Ukrainos stepes, Čekijos kalnus, Kroatijos salas ir daug kitų neryškių ir neypatingai kokybiškų vaizdų….
Na gerai, nereikia čia dramatizuot, juk puikiai suprantama, kad baterijos įdėtos į fotoaparatą turbūt buvo vertingesnės už jį patį. Tuo labiau, kad namie guli dar viena noname’ine muilinė Premier!

Tik ant stogo supratau ką gi man visas šis pastatas ir jo vaizdai primena. Pripetę. Nežinau ar viešbutį “Polisją” (ukr. Полісся), ar “Jubilejnyj” (rus. Дом быта Юбилейный), bet kažką iš tos serijos. Pilkas dangus, tylus užgesęs miestas, apleisto pastato stogas.

Elektriniai lifto varikliai. Kažkas juos jau spėjo paardyti.

Viena iš įspūdingiausiu sanatorijos vietų tai pagrindiniai laiptai.

Kambariai gana monotoniški, visur galima sakyti tas pats. Kartais net užmiršti kokiame aukšte randiesi.

Kitose apleistose vietoje elektros instaliacijos yra išlupamos pirmosiomis dienomis. Čia viskas vietoje.

Medicininiai įrenginiai sukrauti į krūvą.

Senovinė stomatologo kėdė.

Sporto salė.

Rūsyje daug šiukšlių, bet tarp jų pasitaiko ir įdomesnių daiktų.

Tradiciškai erotinio pobūdžio nuotraukos. Jų randų vos ne kiekviename apleistame pastate, kur gyveno žmonės. Pavyzdžiui Vilniaus Žalgirio bazėje arba profilaktoriume Sigma.

Paardytas magnetofonas.

Roots Bloody Roots!!!

Psichiatrinėje ligoninėje:
- Kokia veikla užsiimate laisvalaikiu?
- Šokinėjam į baseiną nuo tramplino. Gydytojas sakė, jei būsime geri, greitu laiku pripils ir vandens.

Stiprintuvas (?)

Vienareikšmiškai vienos dienos yra per mažai, kad apžiūrėti viską šiame milžiniškame pastate. Bet įspūdį jis man paliko didelį, labai didelį. Norėčiau čia grįžt kada nors vėl.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 10/10
Artefaktai: 9/10
Ar verta eiti: Tikrai verta