Deja žadėtą meteorų lietų tiksliau būtų pavadinti keliais lašais dykumoje – per 2-3 valandas praleistas miške danguje pamatėme ne daugiau tuzino “krentančių žvaigždžių”, bet ir be jų buvo ką pašaudyt:

Fotografavau užsilipęs ant metalinės transformatorinės ant vieno slidininkų kalno viršūnės Rokantiškėse. Iš ten atsivėrė neblogas vaizdas į naktinį Vilnių, kurį visu pirmą ir pabandžiau užfiksuoti.

Kitą kadrą padariau nutaikydamas fotoaparatą tiesiai į dangų. Kadras buvo eksponuojamas daugiau nei 20 minučių. Per tą laiką žemė spėjo pasisukt ir žvaigždės virto dryžiais. Deja transformatorinė iš tikro nėra toks stabilus pagrindas kaip iš pradžių atrodė. Vaikštant ant stogo fotoaparatas buvo truputi drebinamas, todėl dryžiai gavosi ne lygūs, o šiek tiek laužti.

Vėliau atslinko debesys, nufotografavau juos judėjime.

Naktinė fotografija mane traukia vis labiau, gaila tik, kad neturiu gero plačiakampio objektyvo

Visų pirmą mums reikės:

1. Skaitmeninio veidrodinio fotoaparato (DSLR).
2. Bet kokio adapterio fotoaparatui (aš naudojau M42 -> Nikon).
3. Plonos skardos.
4. Adatos (kuo mažesnės).
5. Švitrinio popieriaus.
6. Lipnios juostos.

Taigi, išpjauname iš skardos ratą, kuris uždengtų adapterio paviršių. Rato viduryje su adata praduriame labai mažą skylutę. Prisiminkite, kuo mažesnė skylutė – tuo ryškesnės bus nuotraukos. Toliau su švitriniu popieriumi nušlifuojame visą skardinį ratą (iš abiejų pusių), kad viduryje esanti skylutė būtų kuo apvalesnė ir lygesnė. Su lipnia juosta prilipdome mūsų skardinį ratą prie adapterio ir gautą konstrukciją uždedame ant fotoaparato. Turėtų gautis maždaug taip :

Štai ir viskas. Dabar galime testuoti pinholą. Fotografuojant patartina visada naudoti stovą, nes su tokia maža skylute net saulėtą dieną teks naudoti gana ilgus išlaikymus.

Rezultatai būtų geresni jei būčiau padaręs dar mažesnę skylutę. Taip pat išryškėja vienas neigiamas dalykas. Fotografuojant su tokia maža skylute matosi visos dulkės ant matricos, kurių iki f16 (fotografuojant su objektyvu) beveik nesimato. Tačiau iš kitos pusės tai priduoda nuotraukoms daugiau pinholiškumo .

Nemanau, kad tokį pinhole galima lyginti su tikru – juostiniu, tačiau pasidaryti iš neturėjimo ką veikti visai smagu

Tais laikais kainavo net 16 rublių

O pagaminta buvo “Pabradės skaičiavimo prietaisų gamkloje”. Tikras Madė in Pabradė!

Deja dėl drėgmės ant dėžutės neišliko antspaudo su pagaminimo tada, tačiau viduje esančiame garantiniame talone pažymėta 1990 11 20 (nors jau po kovo 11, bet vistiek visur užrašyta LTSR )

Kartoninės dėžutės viduje radau plastmasinį dėklą, kuriame ir buvo pati blykstė “Saulutė”.

Įjungiau aš fotoblykstę į rozetę, paspaudžiau test mygtuką ir pyst visame bute dingsta elektra! Žinoma aš juokauju “Saulutė” ir po 20 metų suveikė kaip reikia. Norėčiau ją išbandyti su skaitmeninę technika, tik reikia sugalvoti kaip saugiai pajungt, kad nesudegint fotoaparato

Lietuvos televizijos pastatas yra gana nemažas ir painus, todėl jame galima nesunku pasiklysti. Pirmame aukšte randasi nedidelis televizijos muziejus. Ten galima apžiūrėti sovietų laikais naudotą techniką: telekameras, apšvietimo lempas (ant kurių galima kepti kiaušinienę), spintos dydžio video magnetofoną, senus mikrofonus, televizorius ir kitą nenaudojamą įrangą. Pažiūrėti visai įdomu, tačiau kažko labai ypatingo ten nebuvo. Patiko kabanti nuotrauka, kur nupaveiksluotas sėdintis prie stalo diktorius su kostiumu ir laiko savo kojas inde su šaltu vandeniu. Senovinis kaitinimo apšvietimas iš studijos padarydavo tikrą pirtį

Anksčiau nežinojau, kad tais laikais Lietuvoje kažkas naudojo Sony produkciją

Po muziejaus pamačiau gana nemažą studiją, kurioje darbuotojai statė dekoracijas ir pajunginėjo techniką.

Jei anksčiau apšvietimas iš televizijos padarydavo pirtį, tai dabar čia galima sušalti, ant lubų kabančio naujoviškos lempos jokios šilumos neskleidžia.

Paskui apsilankiau pagrindinėje Lietuvos Televizijos studijoje, ji paliko man didžiausią įspūdį. Vien pažiūrėjus į lubas baisu darosi:

Visas šis apšvietimas yra valdomas per specialų pultą apačioje, kur keičiamas jus intensyvumas ir švietimo kryptis. Vien paspaudus mygtuką bet kuri iš lempu gali nusileisti iki pat grindų, kur ją gali pakeisi ar uždėti filtrus.

Tuo metu jokių filmavimų nevyko, todėl galima buvo ramiai pavaikščioti ir apžiūrėti viską. Turėjau galimybę prisėsti prie krano, kamera kaba kažkur prie lubų, o visas valdymas atliekamas apačioje prie pulto. Jis labai priminė FPS žaidimą. Valdymas yra labai jautrus, todėl perprasti jo per kelias minutes nepavyko. Prie šio krano pritvirtinta kamera gali judėti tik dviem dimensijom, tačiau šioje studijoje to visiškai pakanka.

Be krano šioje studijoje naudojamos dar keturios profesionalios Ikegami televizinės kameros su Canon optika. Jos užstatytos ant hidraulinių stovų su ratukais, todėl panoramuoti yra ypatingai smagu

Vėliau, labai trumpam, užsukau į patalpą, kur įrašinėjamas garsas, bei į žinių filmavimo studiją.

Na gerai, o dabar atspėkit kas be Keno loto yra filmuojama šioje studijoje ? :

Neatspėjot – A.Čekuolio laida!

Vėliau pamačiau labai svarbią patalpą – vietą kur gimsta tiesioginis eteris. Čia dirba labai aukštos klasės specialistai. Lietuvos televizija šiuo metu naudoja geriausią garso pultą Lietuvoje:

Kitoj kambario pusėje stovi pultas, kuris yra naudojamas tiesioginio eterio metu. Čia sėdintis žmogus yra atsakingas už viską, ką mes matome savo dėžėse. Iš čia vyksta kamerų perjungimas, bei duodamos komandos operatoriams. Vaizdas iš visų kemerų stebimas per per monitorius:

Dar liko neaplankyti dešimtys (o gal net šimtai) kambarių, kur dirba montuotojai, režisieriai ir kiti svarbūs darbuotojai. Apsilankymas čia man paliko didelį įspūdį, tačiau pagalvojus, kad turint tokius specialistus, tokias galimybes ir tokią techniką, dažniausiai savo ekranuose matome laidas pensininkams ar grojančius folk. muziką kaimiečius, darosi šiek tiek liūdna. Dabar labai norėčiau pamatyti kaip dirba pavyzdžiui LNK

Dažnai pagalvodavau, ar ne per daug vartoju elekros (tą prasme ne aš, o namuose esanti buitinė technika)? O atsiradus tokioms akcijoms kaip 60 EARTH HOUR, šios mintys lenda į galvą vis dažniau.

Iš vienos pusės gal ir nedaug. Įjungus visus prietaisus namuose gautųsi maždaug 5-6 kW/h. Vidutinis amerikietis suvartoja 45 kW/h. Bet jei įsistatyčiau taupiasias lemputes, nelaikyčiau pastoviai įjungto kompiuterio ir televizoriaus, galima būtų ir sutaupyt ir “pagelbėt gamtai”.

Na gerai, eidamas į kitą kambarį pasistengsiu išjunginėti teliką (tarp kitko, kol rašau įrašą, jis veikia kitame kambaryje), bet išjunginėti kompiuteį kuris pastoviai kažką siunčia/siunčiasi, nesinori.

Kadangi, kaip jau minėjau anksčiau, amerikiečiai vartoja elektros energijos, 2007-jų liepą buvo pristatytas projektas – “Protingasis namas”. Pasak projektuotojus, jis turėtų “įtilpti” į 800 W/h. Ir naudojant supuer-duper taupiasias lemputes tai įmanoma. Taip pat namas turės:

• Saulės baterijas
• 12 Voltų LCD Televizorių (dar nežinojau, kad tokie yra)
• DVD grotuvą (amerikiečiams be jo neišgyvent!)
• Taupiąją garso sistemą
• MacBoock (tikriausia projektą parėmė Apple)

Šaldytuvas ir viriklė veiks suskystintų gamtinių dujų dėka. Vanduo bus šildomas hibridiniu (saulės elementų ir dujų) įrenginiu.
Дом, который потребляет всего 800 Вт\ч, – реальность! / x10.com.ua

Projektas man visai patiko, laikui bėgant, nori – nenori, teks statyti tokius namus…

Kalbant apie 60 EARTH HOUR, manau, Vilniuje ši akcija nepavyko. Gal mažai apie tai buvo kalbėtą – mažai kas išgirdo, gal tiesiog nusispjaut. Išėjęs aštuntą valandą iš namų, “pagavau” porą “degančio Vilniaus kadrų .