Polububijus

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis traukinių tiltas yra eilinis, niekuo neišsiskiriantis, statinys, kurio pagalba traukiniai kasdien kerta Vilnelės upę. Tačiau taip nėra, jis įdomus tiek savo vidine konstrukcija, tiek tuo, kad jį galima panaudoti kaip netradicinę pramogą.

Pradėkime nuo to, kad šis dviejų geležinkelio juostų tiltas po bėgiais neturi jokios dangos. Taigi pažiūrėjus tarp bėgių pamatysime apačioje tekančią upę. Sprendžiant iš akies aukštis yra maždaug 20 metrų.

Na, o po pačiais bėgiais dar kaba 3 pastolių (nežinau kaip tuos takelius tiksliau pavadinti) juostos – dvi po pačiais bėgiais ir viena tarp jų. Patekti ten nėra sunku, jokių durelių ar spynų nėra, tereikia kiek labiau pasilenkti.

Viduje išties gražu: iš viršaus matosi traukinio bėgiai, o apačioje pro groteles žiba Saulės apšviesta Vilnelė. Deja, pradedantys grafitininkai kiek apterliojo sienas.

Grožis grožiu, na o visas smagumas prasideda tada, kai viršuje, tiesiai virš galvos pralekia traukinys. Jausmas tai nepakartojamas kai matai kaip virš tavęs mirga metaliniai ratai, o garsas toks galingas, kad baisu darosi. Naujoviški elektriniai keleiviniai traukiniai pakrutina širdį, tačiau kad pajust tikrą šio vaizdo ir garso derinio jėga verta nepatingėti ir palaukti seno rusiško dyzelinio anglimis ar nafta pakrauto traukinio! Adrenalinas kala kaip reikiant.

Kalbant apie saugumą galiu pasakyt, kad tai saugu. Nėra dėl ko nerimauti, nebent esate silpnų nervų žmogus (iš ties nuvalkiota frazė) Šiuo tiltu kasdien upę kerta dešimtys traukinių, todėl nerimauti, kad kažkas įlūš neverta. Jeigu baisu lipt ant metalinių pastolių galima pasilikti ir pačioje tilto pradžioje ir stovėti ant tvirto betoninio grindinio, kur tikrai nieko blogo atsitikt negali.

Kaip visi turbūt žino, miesto zonoje tualetu naudotis draudžiama. Būtų labai nemalonu jei kažkas sulaužytų šią taisyklę važiuodamas tiltu. Na, suprantat apie ką aš… Dėl šito gal ir vertėtų nerimaut, bet kol kas viskas vyko laimingai.

Kaip suprantu tiltą galima kažkaip reguliuoti, suprojektuotas jis tikrai įdomiai.

Vidurinis pastolis yra be kryžminių pertvarų, juo galima pereiti į kitą upės pusę.

Tačiau tarpai iš šonų gana dideli, rizikuoti ar ne sprendžia kiekvienas pats (nors čia iš esmės jau reikia “ypatingų sugebėjimų”, kad ten įkrist).

Kampe guli duonos rėkė, tikriausia kažkas ją išmetė pro traukinio langą.

Kažkada čia buvo aršūs Tomeko priešai!

Traukiniai mane traukia nuo vaikystės, geležinių ratų garsas dundėjimas kaip muzika, o ir garvežių mazuto kvapas kažkoks savas. Stovėdamas po traukinių tiltu dar geriau supranti viso to jėgą. Šį tiltą apleista vietą vadinti būtų klaidinga, juk jis sėkmingai funkcionuoja kasdien ir yra geros būklės. Tačiau jis visgi yra nutolęs (perkeltine prasme) nuo ramaus miestietiško gyvenimo, todėl jautiesi ten kaip apleistoj gamykloj.

Žymės: Šviesa, štatyvas, apleistos vietos, fotografija, garsas, nenaudelis, traukinys

Komentarų skaičius: 10 ;