Tag: vartojimas

Lietuviai vokiškame McDonalde

4- First Glimpse of Germany
Neramiajame Michendorfo autobane yra įsikūręs niekuo neypatingas McDonald‘s restoranėlis, į kurį dažnai užsuka magistrale važiuojantys įvairių šalių keliautojai, tarp kurių pasitaiko ir tautiečių – lietuvių. Tad būtent apie juos aš ir kalbėsiu šį kartą.

Kuo gi tie lietuviai tokie ypatingi, kad nusprendžiau apie juos rašyt? – pabandysiu paaiškinti. Ateina, reiškias, į tą McDonaldą keturi jauni žmogeliai – dvi merginos, du vaikinai. Neypatingai švarūs ir tvarkingi, bet gana linksmi. Valgyti kaip mat jie čia net nesiruošia, vienintelis tikslas pasikrauti savo išsikrovusią techniką ir keliauti toliau. Tad iš karto prasideda rozečių paieška, lydima garsiais šauksmais „O! Radau“ ir „Ė! Dar čia viena yra“. Gana greitai randami energijos šaltiniai iPhone‘ams, dviejų branduolių Samsung ir LG telefonams, veidrodiniam fotoaparatui ir aukštos raiškos vaizdo kamerai. Kai kurie prietaisai nemandagiai prijungiami visai prie pat pietaujančių vokiečių ir belgų. Užimamos beveik visos pastate esančios rozetės ir jaunimas pradeda nuoširdžiai ir garsiai džiaugtis nemokama elektra visai nesusimastydami, jog kam nors trukdo. Įkrovimas reikalauja laiko, todėl lietuviai ima ieškotis vietos kur galėtų prisėst. Išbandomi beveik visi laisvi staliukai kol randamas optimalus variantas, kad stalas būtų ne per aukštas, kėdės ne per kietos. Pasėdėjus gerą pusvalandį, per kurį aptariamas visų lankytojų valgomas maistas ir drabužiai jaunimas visgi susigalvoja kažką nusipirkt ir sau. Jie ilgai stovi prie kasų ir renkasi kažko pigaus ir daug. Galiausiai jie apsistoja ties mėsainiais ir pieno kokteiliais. Mėsainiai jaunimui pasirodo per maži ir ne tokie gražūs kaip pavaizduota paveikslėlyje, tad tai iš karto yra pranešama personalui. Jauna pardavėja vokietė tik nejaukiai nusišypso nieko negalėdama pakeist ir nepatenkintas ketvertukas nueina prie savo staliuko, kur ragauja vieni kitų maistą aršiai reikšdami, kad braškinis kokteilis daug skanesnis už šokoladinį. Valgydami mėsainius lietuviai retkarčiais sušunka „Deutschland“, „Achtung“ ir „Hitler Kaput“, kad pritapti prie vokiškos aplinkos, o paskui pradeda juoktis ir mosikuoti dešine ranka taip reikšdami pagarbą neva tai Romos imperatoriui ar kam nors dar kitam. Vėliau vienas iš jų pradeda visus fotografuoti savo išmaniuoju telefonu, kuris jau kiek pasikrovė. Pasiūlymas nusiųsti nuotraukas MMS žinute draugams į gimtinę sutinkamas kaip didžiausio masto idiotizmas. Ir tiesa, pirkti aparatą už kelis tūkstančius yra vienas dalykas, o mokėti keliasdešimt centų už žinutę – visai kitas – kvailas ir jokia logika nepaaiškinamas reiškinys.. Paskui fotografuoti pradedama sunkiąja artilerija – veidrodiniu fotoaparatu su blykste, kuri akina aplinkinius. Tačiau jaunimas juokiasi ir džiaugiasi geresne kokybe. Dauguma nuotraukų per daug eksponuotos ir neryškios, bet jeigu jos darytos su didesniu aparatu – vadinasi geresnės. Aptarus kaip kas šiąnakt miegojo ir sužalotą lankytojo iš Olandijos ranką lietuviai sumasto nusipirkti ką nors daugiau ir rimčiau. Šįkart prie kasų tautiečiai stovi kur kas ilgiau. Jie verčia pardavėjus prisiekt, kad tai ką jie pirks tikrai bus skanu ir daug, kad atrodys kaip paveikslėlyje, kiekvienas patiekalas aptariamas po kelis kartus, susidariusi nemaža eilė lietuvių nei kiek nejaudina, juk jie daro gera Vokietijos ekonomikai pirkdami čia – vadinasi visi kiti gali ir palaukt. Nusipirkę kolos lietuviai pradeda nerimaut, kad stiklinė tuščia, kai jiems paaiškinama, kad mokama tik už puoduką, o piltis jie gali patys kiek nori, jaunimą aplanko tikras nuoširdus ir nepakartojamas džiaugsmas. Jie pradeda juoktis ir šokinėti vietoje, o taip pat garsiai šaukti kitame užkandinės gale esantiems draugams šią malonią žinią. Tad nusprendžiama nusipirkti tik vieną stiklinę, pasiimti keturis šiaudelius ir gerti kartu. Visą kitą laiką jie tuština ir vėl pripildo stiklinę gerdami vis daugiau ir daugiau. Valgydami mėsainius ir bulvytes draugai pusę maisto išbarsto aplinkui, nes kaskart siuntinėja jį ratu paragauti kaimynui. Tačiau vėliau viskas yra surenkama nuo grindų ir suvalgoma, juk už tai sumokėti pinigai, o pinigai gaunami sunkiai dirbant. Bebandant perduoti kaimynui mėsainį, ant stalo yra išpilama pilna kolos stiklinė, kas lydima garsiu juokų ir plojimais. Tačiau paskui ji pripildoma vėl ir linksmybės tęsiasi. Galiausiai, kai kiekvieno pilve atsiranda mažiausiai po tris litrus įvairiausių gėrimų, yra nusprendžiama, kad jau laikas nustoti gert ir reikia pilti kolą į buteliukus po stalu. Tokiu būdu pripildomi dar du dvilitriniai buteliai, kurie nepastebimai slepiami į kuprines. Tualetas McDonalde kainuoja net septyniasdešimt euro centų, kas jaunimui pasirodo brangu, tad sugalvojama tiesiog lakstyti į miškelį. Kaskart grįždami lietuviai paskelbia, kad sutaupė dar septyniasdešimt euro centų, kas skaičiuotuvo pagalba paverčiama į litus ir aptariama ką už tiek galima būtų nusipirkti gimtinėj. Pabaigę valgyti ir gerti jie pradeda dainuoti liaudies dainas, nes vokiečiai privalo išgirsti nuostabius lietuviškus balsus. Sužinoję, kad užkandinėje yra dušas sumąstoma juo pasinaudoti, merginos nusiperka raktą ir eina maudytis kartu, nes mokėti po tris su puse euro kiekvienai yra brangu ir kvaila. Tuo pačiu duše galima pasifotografuoti ir padarytas nuotraukas įsikelti į socialinį tinklą, kad jas matytų visi draugai ir nedraugai. Kol merginos maudosi vaikinai aptarinėja jų fizinius duomenis, vėliau kalba užeina apie tai, kad McDonaldo maistas labai nesveikas ir prastas. Kai visai turima technika baigia krautis draugai visgi palieka nelemtą užkandinę, palikę krūvą šiukšlių ant stalo.

Jauna pardavėja visgi drįso paklaust iš kur gi šie žmonės. Jai buvo atsakyta trumpai, bet nenuoširdžiai – „Russland, frau, Russland“ – ir teisingai, nereikia juodinti gimtojo krašto.

Kodėl įlipimas pro priekines duris man netrukdo

Škoda troleibusas

Kol kas nesutikau nei vieno žmogaus, kuris būtų patenkintas dar liepos viduryje įvesta “naujove” lipti į viešąjį transportą pro priekines duris. Naujoji tvarka, kaip mat, nepatinka visiems. Praėjus laikui atrodo, kad žmonės visgi po truputį nutyla, tačiau aš vis vien reguliariai, nors kartą į savaitę, išgirstu kaip kas nors iš pažįstamų ar šiaip lipančių į troleibusus keleivių piktinasi. Bet gal nėra viskas taip blogai? Pabandysiu trumpai apibrėžt ką naudingo !sau! įžvelgiau aš.

Esu ne aš vienas pastebėjęs, kad pas mus Lietuvoje žmonės taisyklių ir nurodymų laikosi tik pirmosiomis dienomis nuo jų įsigaliojimo. Praėjus kažkokiam laikui viskas grįžta į savo vėžes ir rieda toliau, beveik taip pat kaip anksčiau. Todėl dabar, praėjus beveik pusei metų nuo priekinių durų taisyklės įvedimo, ir pasibaigus naujos taisyklės bumui, galima ramiai apžvelgti šį dalyką iš gerosios pusės.

Visų pirmą tai mažiau kontrolierių. Mažiau tai dar švelniai pasakyta, per keturis važinėjimo į universitetą mėnesius manęs nepatikrino nei vieną kartą! Nežinau šiaip kam aš išvis tą e-bilietą pildau. Akivaizdi nauda, juk 22 litus galima kur kas naudingiau panaudoti, nei pirkti mėnesinį. Su nepapildytais e-bilietais dabar važinėja moksleiviai, važinėja studentai, važinėja ir bomžai bei kiti alkašai, kuriems kelią į transportą turėjo užtvert ta priekinių durų taisyklė. Bet praktiški žmonės susigaudė, nepirko vieną dieną Upokšnio, įsigijo e-bilietą ir dabar važinėja sau ramiai. Kaip tik šiandien toks vyriškis į autobusą įsiskverbė. Nešė nuo jo dešra ir kitais rūkytais gaminiais baisiai, po kelių minučių visas autobusas jau dvokė kaip rūkykla, bet niekas nieko negali pasakyti, vyriškis juk mėnesinį turi. Tiems kas už kelionę mokėjo turėtų būti “abydna”, tačiau kai kuriems tikrai buvo tas pats. Ko čia skustis, jei vistiek nemokamai važiuoji?

Yra ir kitų gerų priekinių durų pusių. Pavyzdžiui tai, kad žmonės į transportą lipa ilgiau. Atrodytų, kad jokios naudos tame nėra, tačiau man – žmogui, kuris paskutiniu metu pastoviai skuba ir neretai vėluoja, tai tikrai naudinga. Dabar dar iš tolo pamatęs savo troleibusą/autobusą gali tikėtis, kad spėsi pribėgt. Ne tik pribėgt, bet dar ir eilėj pastovėti prie įėjimo, juk pagalvokit kiek laiko praeina kol pusantro centnerio sverianti bobutę skverbiasi pro siaurą tarpą ir kiša vairuotojui savo e-bilietą. Vairuotojai šiuo metu vos ne demonstratyviai nusisuka ir žiūri pro langą, matyt jiems “bendravimo su klientais” jau per daug. Kažkada jie turėjo savo nemažą erdvę atskirtą nuo salono, kur galėjo bent magnetofoną įsijungt, dabar deja jie tokios prabangos neturi. Trumpai tariant – galima suspėti net į tolumoje stovintį autobusą, gaila tik, kad stotelėse tenka ilgiau stovėt.

Vairuotojai vistiek dažnai nesilaiko šių naujų taisyklių. Be to, kad į bilietus jie dažnai net ir nežiūri (nors atsiranda ir aršių fanatikų), kai kurie tiesiog atidarinėja visas duris, net kai ir nėra grūsties. Prie miesto centro tokių atvejų labai mažai, tačiau kokiam užkampyje tai vos ne taisyklė, tiksliau tradicija. Aišku ypatingai kažko naudingo šiame dalyke nėra, tačiau tai labai patogu jei nori pavažiuoti tik vieną stotelę. Juk lipti pro priekines duris, grūstis pro visus iki vidurio nėra labai patogu. O jei skubi labai tai įlipai pro vidurines, pavažiavai stotelę vieną-kitą, išlipai ir bėgi kur reikia. Patogu-naujoviška-novatoriška!

Įlipus pro priekines duris, reikia sutelkt jėgas ir pabandyt prasiskverbt iki galo, nes gale visada būna laisvų vietų atsisėst. Bobutės nemėgsta važiuoti gale, todėl paeina iki troleibuso/autobuso vidurio ir toliau nejuda, taip sudarydamos kamštį. Tai ir gaunasi, kad priekis ir vidurys prikimštas, o gale atsiranda nemažai erdvės. Svarbu tik neišsigąsti darbininkų, kurie kaip senais gerais laikais gurkšnoja sau alų. Bet čia greičiau tik vasarą, žiemą net ir šie kieti vyrai šalto alaus vengia. Kartais net nežinau ką pasirinkti: bobutes priekyje ar mužikus gale(?)

Žmonės dažniau paeina pėsčiom. Centre, kur vairuotojai visgi vidurines duris atidarinėja retai, pavažiuot vieną stotelę problematiška. Kaip jau minėjau, vien pagalvojus apie tai, kad reikės dėl vienos stotelės grūstis per visą saloną, kyla mintis geriau paeit pėstute. Man tai ne problema, aš vaikščiot mėgstu. Tokio nusistatymo laikausi ne vienas aš, todėl transporte teoriškai turėtų šiek tiek sumažėti keleivių. Praktiškai to nesimato, bet bent jau žinai, kad tikimybė, jog tave pastums keleivis, bijantis nespėti išlipt, mažėja.

Iš tikrųjų tai tik menkniekiai, galėčiau pateikt dvigubai ir daugiau argumentų, kodėl šį priekinių durų taisyklė yra nesąmonė. Šią akcija galėčiau pavadint tik kaip bankrutuojančio Vilniaus transporto agoniją. Tačiau daugumos nuomonė niekam nerūpi. Svarbu tik, kad atvažiavę anglai (kurių pas mus kaip grybų po lietaus) pasijaustų jaukiai kaip Londone :)

Žemėlapiai telefone arba Google Maps offline

Susirasti patogią navigacijos programą telefonui yra sunkiau nei atrodo. Nors Android telefonai gali pasigirti gana dideliu programų sąrašu, tačiau vis vien susidaro toks įspūdis, kad apie vieną iš pagrindinių išmaniųjų telefonų pasididžiavimą – žemėlapius ir GPS – visi pamiršo. Ne, aš nesakau, kad navigacijos programų mažai, jų kaip tik daugiau nei pakanka, tačiau daugumą jų tiesiog nevertos dėmesio. O išbandžiau tikrai nemažai. Kai kurios velniškai nepatogios, kai kurios lūžinėja, taip pat ne visos turi tikslius Lietuvos žemėlapius. Jau pradėjau galvoti, kad tinkamos programos taip ir nerasiu.

Ir buvau beveik teisus, kuo daugiau ieškojau ir bandžiau, tuo geriau suprasdavau, kad kažką geresnio už standartinį Google Maps turbūt nerasiu, nes jokia kita programa nepasižymėjo tokiu patogiu žemėlapiu ir patogumu. Yra tik viena problema – Google Maps reikalauja pastovaus interneto ryšio žemėlapiams siųstis. Atsižvelgiant į dabartines mobilaus interneto kainas toks variantas manęs visiškai netenkino, nes tuos varganus 50MB siūlomus už 7 Lt mėnesiui aš išnaudočiau per 2 dienas. Tad teko toliau naudoti griozdišką AndNav2.

Pradėjau ieškoti būdų išsaugoti Google žemėlapius telefone ir naudoti juos be interneto. Ir radau :) . Yra tokia nedidukė, bet funkcionali programa RMaps, kurios pagalba galima naudoti bet kokius patinkančius žemėlapius pradedant Google, baigiant savo sukurtais. Programa gali veikti tiek naudojant interneto ryšį, tiek nuskaitant duomenis iš SD kortelės. Kaip jau minėjau, man yra priimtinas antrasis variantas, todėl “nukešavau” visą Vilniaus žemėlapį ir įsikėliau į telefoną. Tai padaryti galima padaryti naudojant TrekBuddy Atlas Creator pagal šį tutorialą (nemokantys rusiškai galite pasinaudoti Google translate). Išsaugoti Vilnių užtrūko gerą valandą, tad jeigu esate sostinės gyventojai galite tiesiog parsisiųsti mano nukešuotą žemėlapį ir į kelti jį į rmaps/maps aplankalą telefono sd kortelėje.

Bendrai kalbant apie RMaps, man patiko, kad programa yra neapkrauta nereikalingais priedais, kurių ir taip niekada nenaudojame. Jį neturi tokios gražios vartotojo sąsajos kaip pavyzdžiui OsmAnd, todėl telefonas mažiau apkraunamas ir taupoma baterija. GPS veikia gana tiksliai, nors aišku yra kažkokia paklaida. Žemėlapiuose galima pridėti savo POI vietų, taip pat RMaps gali nubraižyti jūsų nueitą kelią. Kol kas užlūžusi jį buvo tik kelis kartus, dažniausiai kai prarandamas ryšys su GPS palydovu, bet bendrai galėčiau pasakyti, kad veikia tikrai stabiliai. Atrodo suradau tai ko norėjau.

Tad Android naudotojams susidūrusiems su panašia problema kaip aš galiu rekomenduoti RMaps, ją rasite Markete.