Į kapines atėjau gerokai anksčiau nei eisenos dalyviai, tad turėjau pakankamai laiko pasivaikščiot, pažiūrėt į žvakutes prie žuvusiųjų kapų.

Ateidavo pavieniai žmonės, kartais su vaikais, ir uždegdavo savo atneštas žvakutes. Ramybė… Tiesa lyg iš niekur atsiradusios giedančios vienuolės privertė mane užsidėti ausines ir įsijungti muziką. Ko gero vienintelis nepatogumas šiandien.

18:45 tolumoje pradėjo matytis greitai artėjanti fakelų jūra, kurią nešė eitynių dalyviai. Šįkart suskaičiavau virš 100 žmonių, dvigubai daugiau nei užpraeitais metais.

Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos vadovas Julius Panka pasakė neilgą kalbą, įvardijo visų žuvusiųjų vardus. Po kiekvieno paminėto vardo eitynių dalyviai sušaukdavo “Pagarba!”. Netrukus prie Vilniaus televizijos bokšto gynėjų paminklo buvo padėtas vainikas ir sugiedotas himnas. Viskas trumpai ir paprastai.

Dėl vieno nedraugiško tinklapio, kurio kūrėjai vagia tam tikrų žmonių nuotraukas (pvz. Kovo 11-osios eitynių), o paskui rašo jiems “biografijas”, veidus padariau neryškius.

Po kelių minučių visi dalyviai paliko kapines.

Aukų atminimą stebėjo tik du pareigūnai.

Pusę pastatė, pusę paliko likimo valiai. Šis pastatas, stovintis prie pat Europos, savo neužbaigtumu kažkodėl tai bendro Konstitucijos prospekto vaizdo visai negadina. Sakyčiau net neišsiskiria. Tikriausia labai jau įprastas dalykas niekad nesibaigiančios dangoraižių statybos tame rajone. Tačiau jokios statybos ten jau seniai nevyksta, todėl namą gali drąsiai įrašyti į apleistas vietas. Tuo labiau, kad vietai tai tikrai įspūdinga.

Į teritorija patekti vieni juokai, tuo labiau, kad jokios apsaugos ten nėra.

Požeminis pastato aukštas kur turėjo būti garažas yra užpiltas lietaus vandeniu. Gylis yra tikrai neblogas, atsiradus norui galima ir panardyt.

Vos patekęs į teritoriją išgirdau garsiais sirenas – prie pastato atlėkė gaisrininkai. Policiją man šiandien kvietė, tikriausia ir gaisrininkai irgi man. Iki pilnos laimės trūksta tik greitosios pagalbos.

Bet pasirodo visgi ne man. Vyras, gyvenantis “Šanchajuje” pastebėjo pačiame namo viršuje dūmus paskambino 112. Gaisrininkai paieškoję visą pastatą skersai ir išilgai nieko degančio nerado, tad greitu laiku įsėdo į savo radoną mašiną ir išvažiavo. O aš pratęsiau fotografavimą.

Požemė automobilių stovėjimo aikštelė.

Laiptai pastatyti iki 15 aukšto. Norėtųsi užlipti dar aukščiau, bet ir iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į miestą.

Fotografuota per nedidelį langiuką sienoje.

Prieiti prie krašto ir pažiūrėti žemyn yra tikrai baisu, pradedi jausti kaip plaka širdis. Pamatavau širdies dūžius Originalo pasiūlytu pulso matuokliu. 113 bmp, kai ramybės būsenoje dažniausiai būna 65.

Viduje jau spėjo pasistengti pradedantieji gatvių “menininkai”.

Kažkieno padėta lenta buvo labai slidi ir lanksti. Lipti ja su žieminiais batais ne pats geriausias sumanymas.

Vaizdas į “Šanchajų”

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 0/10 (daiktų išvis nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta

Teismai mūsų šalyje turi gana prastą reputaciją. Gal ji kiek ir geresnė nei Seimo ar Vyriausybės, bet bendrai žiūrint visuomenė teismais nepasitiki – šališki, neteisingi, korumpuoti. Už smulkius pažeidimus ar nesunkius nusikaltimus skiria didžiules baudas ar laisvės atėmimus, o tuo tarpu nusikaltėliai gauna juokingas bausmes. Ilgą laiką mano nuomonė, suformuota filmų ir žiniasklaidos, buvo tokia pati. O ir kodėl ji turėtų būt kitokia, jei iki šiol nei viename teismo procese nebuvau dalyvavęs, o viską ką žinau tai tas ką arba perskaičiau, arba peržiūrėjau, arba girdėjau kaip gandus. Tad apie procesą kurį mačiau savo akimis.

Į Vilniaus miesto apylinkės teismą nuėjau iš smalsumo. Turėjau laisvą dienelę ir neturėjau ką veikt. Neįprastas laiko stūmimo būdas, bet įdomus ir savotiškai naudingas. Pasivaikščiojau pačiame pastate, kuris greičiau primena suremontuotą ligoninę/polikliniką nei Teismą. Nuvažiavau liftu į kažkurį tai aukštą, ten daug salių, kuriose ir vyksta patys posėdžiai. Ant kiekvienų durų kaba lapukai, kuriuose nurodyti bylų duomenys ir nagrinėjimo laikas. Radau salę, prie kurios ant suoliukų sėdėjo nemažai skirtingo amžiaus moteriškių. Baudžiamoji byla, du kaltinamieji, 11 nukentėjusiųjų – visos moterys, nagrinėjimo laikas už 15 minučių. Man tinka!

Pamačiusios mane moterėlės, nors tiksliau jau būtų sakyt senutės (didžioji jų dalis buvo 60+), staigiai nustojo kažką aršiai diskutuoti. Sėdi sau, dairosi aplink, nepasitiki ir mirtina tyla… Net nejaukiai pasijaučiau. Praėjus kelioms minutėms nukentėjusiosios pašnibždomis (tačiau taip garsiai, kad šnibždėsiu tai pavadint sunku) pradėjo gąsdinti viena kitą „atsisakykit parodymų, nes kitaip mums bus blogai“, „jų draugai mus nudurs laiptinėje“, „praskels akmeniu galvą“. Iš pradžių tokios kalbos gal ir kėlė man šiokį tokį nerimą, bet kai prie salės netyčia atėjo ir greit pasišalino pasiklydęs vyriškis su telefonu rankoje ir bobutės pradėjo panikuot „jis jų draugas! Nufotografavo mus, o paskui atseks kur gyvenam ir uždaužys“, supratau, kad tai tik paranoja ir nieko daugiau. Sėdžiu toliau ir laukiu kada gi viskas prasidės.

15 minučių praėjo greitai ir netrukus mus visus suleido į salę, kuri taip pat atrodė kiek kitaip nei įsivaizdavau. Greičiau konferencijų salė, bet tikrai ne Teismo. Na, bet kažkokios tai esmės nekeičia. Atsisėdau sau į galą ir laukiu. Prieš mane būrys moterėlių, kurių, tiesa, atvyko tik 8 vietoj 11, vangus, beveik miegantis prokuroras ir inteligentiško išvaizdos senutė – advokatė. Linksma kompanija. Netrukus buvo patikrinta kiek dalyvių atvyko, kai manęs paklausė ar esu sąrašuose. Sumelavau, kad atėjau palaikyti nukentėjusiąją pusę, nesinorėjo reikšt, jog užsukau šiaip pažiopsoti. Dar truputį luktelėjus į salę įžengė du kaltinamieji: skusti pacanai, ortodoksiniai treninginiai degeneratai, tik juodų akinių, cepūrų ant kaklo jiems ir tetrūko. Antrankiai, ginkluoti pareigūnai iš šonų – vaizdelis neblogas. Nekentėjusiosios tuo tarpu pradėjo garsiai aimanuoti, o kaltinamieji šypsotis nors tu ką. Viena bobutė pradėjo dvejoti „neprisimenu ar šitie mane plėšė ar nešite!“, kita bobutė – „sakykit, kad šitie ir viskas“, kaltinamasis įsiterpė „meluoti negražu“ („mialotsi nigražu, jeigu reikia fonetiškai). Prasidėjo šurmulys, tikras cirkas, kurį greit užbaigė užėjęs, kietokas, vyriško būdo teisėjas. „Stot! Teismas eina.“ Ir prasidėjo…

Toliau įžangos, formalumai – nieko įdomaus – tai ką mes įpratę matyti filmuose. Po viso to prasidėjo nukentėjusiųjų apklausa. Moteriškės ir bobutės po vieną prieidavo prie pakilos. Buvo klausiama vardo pavardės, ar moka valstybinę kalbą. Pasirodo, kad dauguma nukentėjusiųjų valstybinės lietuvių kalbos nemoka, todėl teko su teismu bendraut pasinaudojus vertėjos pagalba. Pirma prie pakilos priėjo tyli moteriške. Gal net netiek tyli kiek baili ir apsakė Teismui savo graudžią istoriją kaip jį ėjo į parduotuvę Karoliniškėse, prie laiptų pribėgo vyras, išplėšė rankinę, kurioje piniginė su banko kortelėm ir nestambiais pinigais, mobilus telefonas, nutraukę grandinėlę nuo kaklo, kurios vertė berods 300Lt. Kas iš dviejų kaltinamųjų tai padarė ji atsakyti negalėjo, ir šiaip paskui pareiškė, kad teismai ją slegia ir sukelia nemalonias emocijas, todėl savo pareiškimą dėl apiplėšimo ji nori atsiimti ir išeiti iš salės, nes vėluoja į darbą. Jokių priekaištų kaltinamiesiems neturi. Teisėjas leido jai išeiti. Tai pasirodė man labai keista, žmogų apiplėšė vidury baltos dienos, o jam tas pats, mat teismai nepatinka ir vėluoja kažkur. O treninginiams turbūt smagu, advokatė irgi šypsosi. Prokuroras „miega“ toliau, nes dabar jo dalyvavimas kaip ir nebūtinas, o teisėjas kiek susiraukęs veidą lyg „tavo reikalas“ kviečia kitą bobutę – vos paeinančią dėl bauginančio viršsvorio. Valstybinės kalbos ji nemoka. Apiplėšimas vyko analogiškai – priėjo, nutraukė grandinėlę „ir taip man sielą pradėjo skaudėt… kaip skauda, kaip skauda!“ („так душе больно!“). Teisėjas pasiteiravo ar kaltinamasis jai trenkė, kad skauda, bet pasirodo, išskyrus sielos organo jokia kita kūno dalis nenukentėjo. Pareiškimą bobutė taip pat panoro atsiimti „Dievas jiems teisėjas“ („Бог им судья“). Drebindama savo lašinių masę jį atsisėdo į savo vietą dejuodama, mat kokie jauni, o jau nusikaltėliai. Tai ko pareiškimą atsiėmei jei nusikaltėliai? Bamm.. Atsivėrė durys ir į Teismo salę įšoko nenustatomo amžiaus moteris. Iš veido jai duočiau 27, iš aprangos 14. Bendras vaizdas: visų mokslui žinomų venerinių ligų platintoja. Visi atsisuko į ją, o ši savo ruožtu pamojavo kaltinamiesiems ranka. Teisėjas griežtai paklausė „Ar jūs man pamojavot?“, ta atsiprašė ir pasakė, kad atėjo palaikyti draugų, bet pavėlavo. Salėje vėl šurmulys „tai jų draugė!“ („Это их подружка!“). Teisėjas visus vėl nuramino – mirtina tyla. Kviečiama dar viena nukentėjusioji. Vos pradėjusi kalbėt ji pasakė, kad pareiškimo jokiu būdų atsiimti neketina, nes buvo pagrobtas labai brangus jai daiktas, bobutės tuo tarpu toliau šnibždėjosi kokia gi ta nukentėjusioji jauna ir drąsi, palyginus su jomis. Toliau sekė dar dvi nukentėjusiosios neatsiėmusios savo pareiškimų, viena iš jų buvo rudų garbanotų plaukų ir su ilga nosimi, todėl salėje sėdėjusios nukentėjusios bobutės pradėjo tyliai ginčytis kokios gi tautybės ta moteris. Buvo nuspręsta, kad vis tik jį žydė – „žydė, aplinkui visur žydai“ („Еврейка, вокруг оди евреи“). Supykęs teisėjas prigrasino išrašyti baudas, jei salėje nebus tylos. Nežinau tiesą sakant verkt ar juoktis žiūrint į tai? Tave apiplėšė, vos nesužalojo, o tu ateini į Teismą, pasiimi atgal savo nelemtą pareiškimą, o paskui sėdi šneki visai apie pašalinius dalykus. Iškėlusi žydų teoriją senutė prajuokino, o gal sugraudino, mane labiausiai. Kai teisėjas tradiciškai paklausė „ar mokate valstybinę kalbą“, jam buvo atsakyta teigiamai. Iš tikrųjų tas žmogus dviejų žodžių lietuviškai surišti nesugebėjo, todėl vis tik buvo pakviesta vertėja. Tačiau bobutė priešinosi ir toliau bandė kalbėti lietuviškai. Sekėsi siaubingai. „Kuris iš jų Jus apiplėšė?“ – „Tas, Tas, tas blondinas!“ („Этот, этот, этот блондинас!“). Paskui nukentėjusioji pradėjo kliedėt ne į temą, kad jos daugiabutyje yra prostitučių viešnamis, kuriame dar ir pardavinėjami narkotikai. Ir kad jinai matė, kaip šitie kaltinamieji bachūrai reguliariai ten užsuka, o vakarais dar garsiai leidžia muziką. Visa salė juokiasi, šypsosi net ir teisėjas. Pareiškimą senutė taip pat panoro atsiimti, nes teismais ji netiki ir neturi laiko žaisti šiuos žaidimus. Toliau kalbėjusią moterį marozai apiplėšimo metu net pargriovė ant žemės ir sužalojo nugarą, bet priekaištų jiems taip pat nėra – „noriu greičiau apie tai pamiršti ir gyvent toliau“. Na nėra – vadinasi nėra. Gyvenk, gydyk savo nugarą. Dar kitai nukentėjusiajai tikriausia prasidėjo Stokholmo sindromas. „Kas iš Jūsų pavogė?“ – „Tas, kuris gražesnis“. „Kuris gražesnis? – „O ką Jūs nematot? Tas blondinas su gražia tiesia nosimi?“. Ji atsisuko į nukentėjusįjį ir nusišypsojo jam. Na na, dar ranką pabučiuotų ir per galvą paglostytų iki pinos laimės. Teisėjas pakartotinai paklausė ar ji tikrai įsitikinus, kad nori atsiimti pareiškimą. „Taip, toks gražus vaikinukas… Aš pati kalta, kad užsidėjau auksinę grandinėlę… Nebūčiau užsidėjusi – nebūtų apiplėšę…“. Tuo posėdis ir pasibaigė. Policininkai išvedė marozus, išėjo visos moterėlės. O aš ėjau keliavau sau per dykvietę, esančią šalia teismo, ir galvojau apie tai ką pamačiau.

Teismai šališki? Teismai neteisingi ir korumpuoti? O ką galį padaryti tie teismai, jeigu iš 8 atvykusių nukentėjusiųjų 5 pareiškia, kad neturi jokių priekaištų. Taip ir nesupratau ko tie žmonės bijo? – dviejų marozų-nakromanų? – juokinga. Gal tiesiog nori ramiai gyventi, susikišti galvą į smėlį, kaip daro stručiai, ir kad juos netrukdytų nei teismai, nei policija, nei kitos teisėsaugos institucijos ir asmenys? – tikriausia. Praėjo 21 metai, o sužalotų, visko bijančių, tikinčių, kad net parodymus teisme už juos turi duot valstybė (nekalbant apie būstą ir darbą) žmonių pilna. Aišku tik tiek, kad dabar du degeneratai tikriausia gaus niekingą bausmę lygtinai ir išeis plėšt toliau, nes daugiau nieko nemoka. O visuomenė verks, kad policija ir teismai nieko nedaro, nesodina mat nusikaltėlių į kalėjimus. Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, viskas ko tik reikia – tai ištart, kad skęsti.

Kur vasarą važiuoja gaivintis Vilniaus bachūrai ir mergos? – teisingai prie Balžio ežero, tačiau laimei mažai kas iš jų atklysta prie visai čia pat esančios apleistos sanatorijos – stovyklos “Sigma”. 1981 metais pastatytas kompleksas, kuriame poilsiavo pionieriai po trisdešimties metų stovi apleistas ir užmirštas.

1981 metais užbaigta pionierių stovyklos-profilaktoriumo “Sigma” pirmosios eilės statyba. Prie jos šauniai padirbėjo remonto-statybos cecho kolektyvas. Profilaktoriume neatsitraukiant nuo gamybos dvidešimt keturias dienas galima prie puikaus Balžio ežero žalių pušų prieglobstyje. Kambariai šviesūs, erdvūs, po 2-3 vietas, visi patogumai. Medikai, patikrinę atvykusio ilsėtis ir gydytis sveikatos būklę, reikalui esant, paskiria įvairias procedūras, pvz., vonias, masažą, medikamentinę terapiją. Profilaktoriume veikia stomatologinis kabinetas, kuriame ne tik gydomi, bet ir protezuojami dantys. Pravedama gamybinė mankšta. Veikia vandens procedūrų kabinetas su plaukymo baseinu. Be to, kad pacientai galėtų atsikvėpti po dienos darbų įtampos, profilaktoriume organizuojamos įvairios pramogos, žaidimai, demonstruojami kino filmai.

@ “Sigma” gamyklos istorija 1957 – 1982 m.

Kompleksą sudaro 8 visaverčiai pastatai, 5 iš jų buvo skirti poilsiautojams. Namai užima nemažą gražioje vietoje esančią teritoriją, todėl spėju, kad greitu laiku visą tai bus nugriauta ir apleistos sanatorijos vietoje išdygs kotedžai, tuo labiau, kad už keliasdešimties metrų nuo čia jau puikuojasi nauji namukai.

Pastatų būklė pakankamai gera, yra dar likę sveikų langų, viduje aišku bardakas.

Kai kur dar liko sveikų baldų…

… ir rozečių. Benamiai kažkodėl dar neišplėšė laidų iš sienų ir nepridavė metalui.

Pagrindinė vieno iš gyvenamųjų pastatų sporto salė su švediška sienele.

Klozetai ir kriauklės išrautos iš savo vietų, mėtosi bet kur.

“Einam Lenino keliu” – pionierių plokštelės dėklas, deja, tuščias.

Šiek tiek dešimties metų senumo skaitalų.

Rūsy daug roplių, tik ir žiūrėk po kojom, kad neužmint.

Lauke yra sudaužytų televizorių, kito namo rūsys yra tikras elektronikos sąvartynas.

Ant sienų, kaip ir Vilniaus Žalgirio bazėje, šiek tiek “erotinių” plakatų.

“Ir tikrai turėtum nustot…”

Paliktos likimo valiai gėlės.

Viename iš didžiųjų pastatų mitybos laikas.

Erdvi pagrindinė salė.

Pagalvių kambarys.

Visas 35mm filmas, apie kaubojus (įžiūrėjau jojančius žmones ant juostos). Turėčiau projektorių, tikrai pasiimčiau.

Balkonas ir vaizdas į vidinį kiemą.

Sudaužytų televizorių kambarys.

Kambarys, kuriame kažkas gyvena iki šiol. Nors žmogus ir matomai neturi namų, bet gyvena tvarkingai: užuolaidos, patalynė, švarūs drabužiai ant kėdės. Jei kas eisit į kompleksą, netrukdykit čia gyvenantiems.

Yra netik pagalvių ir televizorių, bet ir dujokaukių kambarys!

Lauke įkurta čia gyvenančių laužavietė.

Aplinkybės šįkart susiklostė taip, kad fotografuot važiavau be trikojo, tad nuotraukos pavyko nevisai tokios kaip norėjau.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 8/10 (greičiau miško ir gamtos atmosfera, nei apleistų pastatų)
Artefaktai: 7/10 (įdomūs daiktai yra)
Ar verta eiti: verta

Kuo gi tie lietuviai tokie ypatingi, kad nusprendžiau apie juos rašyt? – pabandysiu paaiškinti. Ateina, reiškias, į tą McDonaldą keturi jauni žmogeliai – dvi merginos, du vaikinai. Neypatingai švarūs ir tvarkingi, bet gana linksmi. Valgyti kaip mat jie čia net nesiruošia, vienintelis tikslas pasikrauti savo išsikrovusią techniką ir keliauti toliau. Tad iš karto prasideda rozečių paieška, lydima garsiais šauksmais „O! Radau“ ir „Ė! Dar čia viena yra“. Gana greitai randami energijos šaltiniai iPhone‘ams, dviejų branduolių Samsung ir LG telefonams, veidrodiniam fotoaparatui ir aukštos raiškos vaizdo kamerai. Kai kurie prietaisai nemandagiai prijungiami visai prie pat pietaujančių vokiečių ir belgų. Užimamos beveik visos pastate esančios rozetės ir jaunimas pradeda nuoširdžiai ir garsiai džiaugtis nemokama elektra visai nesusimastydami, jog kam nors trukdo. Įkrovimas reikalauja laiko, todėl lietuviai ima ieškotis vietos kur galėtų prisėst. Išbandomi beveik visi laisvi staliukai kol randamas optimalus variantas, kad stalas būtų ne per aukštas, kėdės ne per kietos. Pasėdėjus gerą pusvalandį, per kurį aptariamas visų lankytojų valgomas maistas ir drabužiai jaunimas visgi susigalvoja kažką nusipirkt ir sau. Jie ilgai stovi prie kasų ir renkasi kažko pigaus ir daug. Galiausiai jie apsistoja ties mėsainiais ir pieno kokteiliais. Mėsainiai jaunimui pasirodo per maži ir ne tokie gražūs kaip pavaizduota paveikslėlyje, tad tai iš karto yra pranešama personalui. Jauna pardavėja vokietė tik nejaukiai nusišypso nieko negalėdama pakeist ir nepatenkintas ketvertukas nueina prie savo staliuko, kur ragauja vieni kitų maistą aršiai reikšdami, kad braškinis kokteilis daug skanesnis už šokoladinį. Valgydami mėsainius lietuviai retkarčiais sušunka „Deutschland“, „Achtung“ ir „Hitler Kaput“, kad pritapti prie vokiškos aplinkos, o paskui pradeda juoktis ir mosikuoti dešine ranka taip reikšdami pagarbą neva tai Romos imperatoriui ar kam nors dar kitam. Vėliau vienas iš jų pradeda visus fotografuoti savo išmaniuoju telefonu, kuris jau kiek pasikrovė. Pasiūlymas nusiųsti nuotraukas MMS žinute draugams į gimtinę sutinkamas kaip didžiausio masto idiotizmas. Ir tiesa, pirkti aparatą už kelis tūkstančius yra vienas dalykas, o mokėti keliasdešimt centų už žinutę – visai kitas – kvailas ir jokia logika nepaaiškinamas reiškinys.. Paskui fotografuoti pradedama sunkiąja artilerija – veidrodiniu fotoaparatu su blykste, kuri akina aplinkinius. Tačiau jaunimas juokiasi ir džiaugiasi geresne kokybe. Dauguma nuotraukų per daug eksponuotos ir neryškios, bet jeigu jos darytos su didesniu aparatu – vadinasi geresnės. Aptarus kaip kas šiąnakt miegojo ir sužalotą lankytojo iš Olandijos ranką lietuviai sumasto nusipirkti ką nors daugiau ir rimčiau. Šįkart prie kasų tautiečiai stovi kur kas ilgiau. Jie verčia pardavėjus prisiekt, kad tai ką jie pirks tikrai bus skanu ir daug, kad atrodys kaip paveikslėlyje, kiekvienas patiekalas aptariamas po kelis kartus, susidariusi nemaža eilė lietuvių nei kiek nejaudina, juk jie daro gera Vokietijos ekonomikai pirkdami čia – vadinasi visi kiti gali ir palaukt. Nusipirkę kolos lietuviai pradeda nerimaut, kad stiklinė tuščia, kai jiems paaiškinama, kad mokama tik už puoduką, o piltis jie gali patys kiek nori, jaunimą aplanko tikras nuoširdus ir nepakartojamas džiaugsmas. Jie pradeda juoktis ir šokinėti vietoje, o taip pat garsiai šaukti kitame užkandinės gale esantiems draugams šią malonią žinią. Tad nusprendžiama nusipirkti tik vieną stiklinę, pasiimti keturis šiaudelius ir gerti kartu. Visą kitą laiką jie tuština ir vėl pripildo stiklinę gerdami vis daugiau ir daugiau. Valgydami mėsainius ir bulvytes draugai pusę maisto išbarsto aplinkui, nes kaskart siuntinėja jį ratu paragauti kaimynui. Tačiau vėliau viskas yra surenkama nuo grindų ir suvalgoma, juk už tai sumokėti pinigai, o pinigai gaunami sunkiai dirbant. Bebandant perduoti kaimynui mėsainį, ant stalo yra išpilama pilna kolos stiklinė, kas lydima garsiu juokų ir plojimais. Tačiau paskui ji pripildoma vėl ir linksmybės tęsiasi. Galiausiai, kai kiekvieno pilve atsiranda mažiausiai po tris litrus įvairiausių gėrimų, yra nusprendžiama, kad jau laikas nustoti gert ir reikia pilti kolą į buteliukus po stalu. Tokiu būdu pripildomi dar du dvilitriniai buteliai, kurie nepastebimai slepiami į kuprines. Tualetas McDonalde kainuoja net septyniasdešimt euro centų, kas jaunimui pasirodo brangu, tad sugalvojama tiesiog lakstyti į miškelį. Kaskart grįždami lietuviai paskelbia, kad sutaupė dar septyniasdešimt euro centų, kas skaičiuotuvo pagalba paverčiama į litus ir aptariama ką už tiek galima būtų nusipirkti gimtinėj. Pabaigę valgyti ir gerti jie pradeda dainuoti liaudies dainas, nes vokiečiai privalo išgirsti nuostabius lietuviškus balsus. Sužinoję, kad užkandinėje yra dušas sumąstoma juo pasinaudoti, merginos nusiperka raktą ir eina maudytis kartu, nes mokėti po tris su puse euro kiekvienai yra brangu ir kvaila. Tuo pačiu duše galima pasifotografuoti ir padarytas nuotraukas įsikelti į socialinį tinklą, kad jas matytų visi draugai ir nedraugai. Kol merginos maudosi vaikinai aptarinėja jų fizinius duomenis, vėliau kalba užeina apie tai, kad McDonaldo maistas labai nesveikas ir prastas. Kai visai turima technika baigia krautis draugai visgi palieka nelemtą užkandinę, palikę krūvą šiukšlių ant stalo.

Jauna pardavėja visgi drįso paklaust iš kur gi šie žmonės. Jai buvo atsakyta trumpai, bet nenuoširdžiai – „Russland, frau, Russland“ – ir teisingai, nereikia juodinti gimtojo krašto.

Į komplekso vidų patekti šiuo metu yra labai nesunku. Tvorose daug skylių, o prie tilto per Vilnelę (su draugais jį praminėm Stalkerių tiltu, dėl per jį einančių šiluminių trasų ir postapokaliptinės aplinkos) yra ir praviri vartai.

Lauke prie gamyklos yra seni sandėliai, viduje nieko įdomaus, šiukšlės. Tirpstant sniegui lašantis vanduo sukuria gana keistus ir kiek bauginančius garsus juose, ypač kai esi ten vakare. Bet šiuo metu sniego jau nebėra, o keistus garsus, sklindančius iš sandėlių, pakeitė ne itin malonūs kvapai.

Tunelis į vidinį kiemą.

Aplinkui mėtosi dėžės ir sudaužyti mediniai baldai. Juose visuomenės atstumtieji kartais slepia savo daiktus. Praeito apsilankymo gamykloje metu pro langą stebėjau įdomų dalyką: asocialus vaikinas priėjo prie dėžių krūvos, pakėlė vieną iš dėžių, kuri atrodė lyg būtų tiesiog išmesta, ir ištraukė iš jos miegmaišį ir didelį maximos maišą su įvairiausiomis gėrybėmis. Tai, kad aš jį stebiu žmogelis aišku nepamatė.

Pro grotas matosi Polocko gatvė. Iš gatvės pusės pastatas atrodo kur kas gražiau nei iš vidinio kiemo.

Viduje nelabai gražu. Kaip minėjau anksčiau, gamykla yra labai lankoma, kartais užsuka asocialūs, todėl sveikų, nesudaužytų daiktų ten galima sakyti nėra. Neseniai šiame pastate buvo apsilankęs WD40. Jo nuotraukose dar galima pamatyti senu skaidrių, plakatų ir t.t. Praėjus vos keliems mėnesiams šių daiktų jau praktiškai nebeliko, asocialūs išneša viską ką galima…

Dabar pradedu suprati kodėl gamykla bankrutavo. Megztuko megztinis sukištas į treningus ir lakierkos, su tokiom madom konkurencijos neatlaikysi niekaip!

Gėlės paliktos likimo valiai taip ir nudžiuvo vazonuose.

Algos mokėjimo langelis. Tokių grotų taip paprastai neišlauši.

Vaizdas nuo stogo. Kaip matyti, visi apačioj esantys šuliniai yra be dangčių, užsižiopsojus gali baigtis blogai.

Ši sovietinių laikų nuotrauka privertė gerai pasijuokti. Gedimino pilis, o iškart už juos puikuojasi chuščiovkės. Socialistinis realizmas, ką daugiau pasakysi

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10 (Gamykla didelė, yra įdomesnių vietų ir požemiai (juose nebuvau))
Atmosfera: 8/10 (atmosfera gera)
Artefaktai: 5/10 (beveik visi įdomus daiktai sugadinti, bet pasistengus galima ką nors rasti)
Ar verta eiti: verta

]]> http://www.pbb.lt/2011/04/22/vilija-apleistas-tekstiles-fabrikas/feed/ 5 http://www.pbb.lt/2011/03/12/kovo-11-eitynes/ http://www.pbb.lt/2011/03/12/kovo-11-eitynes/#comments Fri, 11 Mar 2011 22:46:54 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=835

Likus valandai patriotinių eitynių pradžios, prie Katedros jau po truputį pradėjo rinktis žmonės.

Katedros aikštėje grojo karinis vyrų orkestras, o aplinkui galima buvo pastebėti gana daug policijos pareigūnų.

Trumpai užsiminant apie muziką, galiu pasakyti, kad tai didelis pasišaipymas ir iš taip skurdžios Lietuvos kariuomenės. Visų pirmą, kariai grojo kažkokį neaiškų džiazą, kuris visiškai netinka nei šiai šventei, nei tokio pobūdžio muzikiniam kolektyvui. Na, o solistas vaipėsi kaip estrados žvaigždė: bandė užvest publiką plojimais ir vos ne užpakalio kraipymu. Žiūrėti į tai buvo šlykštu ir gėda.

Atėjusiems į eitynes žmonėms merginos dalindavo trispalves apyrankes.
“Užsidėk ant kairės rankos ir žiūrėk, kad nebūtų raudona į viršų”

Sutikau ir pažįstamus veidus.

Dauguma žmonių klaidingai mano, kad šis renginys tai vien skustagalvių paradas, tačiau galima pastebėti labai skirtingo amžiaus ir pakraipų žmonių

Ši frazė pakėlė man nuotaiką visai dienai:
“Kokios uniformos, turbūt muitininkai”

16-tą valandą žmonės pajudėjo Gedimino prospekto link. Iš karto pasigirdo “Lietuva lietuviams!”.

Sprendžiant iš veido išraiškos senutė nebuvo pernelyg patenkinta.

Gedimino prospekte eitynėms pasitaikė pirmoji kliūtis – antifa. Policija juos greitai patraukė, o iš minios pasigirdo dar garsiau “Lietuva lietuviams!”.

Ši pagyvenusi moteris išreiškė savo griežtą nepasitenkinimą antifa. Deja, tiksliau atkartoti jos žodžiu negaliu.

Kai tik nufotografavau, galvojau, kad grįžęs namo uždengsiu jo veidą su photoshop (dėl viso pikto). Bet kadangi analogiškos nuotraukos puikuojasi alfoj ir delfyje, tai manau veido slėpimas jokios prasmės neturi.

Prieš eitynes taip pat bandė protestuot pedikai, mergina su treningais ir šortukais ir prieš valstybę nusiteikę anarchistai. Visus juos taip pat nuvijo policija.

Eitynėse dalyvavo ir galingas vyras, praeitais metais aktyviai pasireiškęs prieš gėjų paradą.

Eitynės baigėsi prie Lukiškių aikštės – perekūras.

Dalyvis iš Vokietijos rėžė kalbą, išskyrus “der kommunistischen Diktatur” nesupratau praktiškai nieko.

Pabaigai – Lietuvos himno giedojimas.

]]> http://www.pbb.lt/2011/03/12/kovo-11-eitynes/feed/ 11 http://www.pbb.lt/2010/12/07/kodel-ilipimas-pro-priekines-duris-man-netrukdo/ http://www.pbb.lt/2010/12/07/kodel-ilipimas-pro-priekines-duris-man-netrukdo/#comments Tue, 07 Dec 2010 10:45:49 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=741

Kol kas nesutikau nei vieno žmogaus, kuris būtų patenkintas dar liepos viduryje įvesta “naujove” lipti į viešąjį transportą pro priekines duris. Naujoji tvarka, kaip mat, nepatinka visiems. Praėjus laikui atrodo, kad žmonės visgi po truputį nutyla, tačiau aš vis vien reguliariai, nors kartą į savaitę, išgirstu kaip kas nors iš pažįstamų ar šiaip lipančių į troleibusus keleivių piktinasi. Bet gal nėra viskas taip blogai? Pabandysiu trumpai apibrėžt ką naudingo !sau! įžvelgiau aš.

Esu ne aš vienas pastebėjęs, kad pas mus Lietuvoje žmonės taisyklių ir nurodymų laikosi tik pirmosiomis dienomis nuo jų įsigaliojimo. Praėjus kažkokiam laikui viskas grįžta į savo vėžes ir rieda toliau, beveik taip pat kaip anksčiau. Todėl dabar, praėjus beveik pusei metų nuo priekinių durų taisyklės įvedimo, ir pasibaigus naujos taisyklės bumui, galima ramiai apžvelgti šį dalyką iš gerosios pusės.

Visų pirmą tai mažiau kontrolierių. Mažiau tai dar švelniai pasakyta, per keturis važinėjimo į universitetą mėnesius manęs nepatikrino nei vieną kartą! Nežinau šiaip kam aš išvis tą e-bilietą pildau. Akivaizdi nauda, juk 22 litus galima kur kas naudingiau panaudoti, nei pirkti mėnesinį. Su nepapildytais e-bilietais dabar važinėja moksleiviai, važinėja studentai, važinėja ir bomžai bei kiti alkašai, kuriems kelią į transportą turėjo užtvert ta priekinių durų taisyklė. Bet praktiški žmonės susigaudė, nepirko vieną dieną Upokšnio, įsigijo e-bilietą ir dabar važinėja sau ramiai. Kaip tik šiandien toks vyriškis į autobusą įsiskverbė. Nešė nuo jo dešra ir kitais rūkytais gaminiais baisiai, po kelių minučių visas autobusas jau dvokė kaip rūkykla, bet niekas nieko negali pasakyti, vyriškis juk mėnesinį turi. Tiems kas už kelionę mokėjo turėtų būti “abydna”, tačiau kai kuriems tikrai buvo tas pats. Ko čia skustis, jei vistiek nemokamai važiuoji?

Yra ir kitų gerų priekinių durų pusių. Pavyzdžiui tai, kad žmonės į transportą lipa ilgiau. Atrodytų, kad jokios naudos tame nėra, tačiau man – žmogui, kuris paskutiniu metu pastoviai skuba ir neretai vėluoja, tai tikrai naudinga. Dabar dar iš tolo pamatęs savo troleibusą/autobusą gali tikėtis, kad spėsi pribėgt. Ne tik pribėgt, bet dar ir eilėj pastovėti prie įėjimo, juk pagalvokit kiek laiko praeina kol pusantro centnerio sverianti bobutę skverbiasi pro siaurą tarpą ir kiša vairuotojui savo e-bilietą. Vairuotojai šiuo metu vos ne demonstratyviai nusisuka ir žiūri pro langą, matyt jiems “bendravimo su klientais” jau per daug. Kažkada jie turėjo savo nemažą erdvę atskirtą nuo salono, kur galėjo bent magnetofoną įsijungt, dabar deja jie tokios prabangos neturi. Trumpai tariant – galima suspėti net į tolumoje stovintį autobusą, gaila tik, kad stotelėse tenka ilgiau stovėt.

Vairuotojai vistiek dažnai nesilaiko šių naujų taisyklių. Be to, kad į bilietus jie dažnai net ir nežiūri (nors atsiranda ir aršių fanatikų), kai kurie tiesiog atidarinėja visas duris, net kai ir nėra grūsties. Prie miesto centro tokių atvejų labai mažai, tačiau kokiam užkampyje tai vos ne taisyklė, tiksliau tradicija. Aišku ypatingai kažko naudingo šiame dalyke nėra, tačiau tai labai patogu jei nori pavažiuoti tik vieną stotelę. Juk lipti pro priekines duris, grūstis pro visus iki vidurio nėra labai patogu. O jei skubi labai tai įlipai pro vidurines, pavažiavai stotelę vieną-kitą, išlipai ir bėgi kur reikia. Patogu-naujoviška-novatoriška!

Įlipus pro priekines duris, reikia sutelkt jėgas ir pabandyt prasiskverbt iki galo, nes gale visada būna laisvų vietų atsisėst. Bobutės nemėgsta važiuoti gale, todėl paeina iki troleibuso/autobuso vidurio ir toliau nejuda, taip sudarydamos kamštį. Tai ir gaunasi, kad priekis ir vidurys prikimštas, o gale atsiranda nemažai erdvės. Svarbu tik neišsigąsti darbininkų, kurie kaip senais gerais laikais gurkšnoja sau alų. Bet čia greičiau tik vasarą, žiemą net ir šie kieti vyrai šalto alaus vengia. Kartais net nežinau ką pasirinkti: bobutes priekyje ar mužikus gale(?)

Žmonės dažniau paeina pėsčiom. Centre, kur vairuotojai visgi vidurines duris atidarinėja retai, pavažiuot vieną stotelę problematiška. Kaip jau minėjau, vien pagalvojus apie tai, kad reikės dėl vienos stotelės grūstis per visą saloną, kyla mintis geriau paeit pėstute. Man tai ne problema, aš vaikščiot mėgstu. Tokio nusistatymo laikausi ne vienas aš, todėl transporte teoriškai turėtų šiek tiek sumažėti keleivių. Praktiškai to nesimato, bet bent jau žinai, kad tikimybė, jog tave pastums keleivis, bijantis nespėti išlipt, mažėja.

Iš tikrųjų tai tik menkniekiai, galėčiau pateikt dvigubai ir daugiau argumentų, kodėl šį priekinių durų taisyklė yra nesąmonė. Šią akcija galėčiau pavadint tik kaip bankrutuojančio Vilniaus transporto agoniją. Tačiau daugumos nuomonė niekam nerūpi. Svarbu tik, kad atvažiavę anglai (kurių pas mus kaip grybų po lietaus) pasijaustų jaukiai kaip Londone

]]> http://www.pbb.lt/2010/12/07/kodel-ilipimas-pro-priekines-duris-man-netrukdo/feed/ 6 http://www.pbb.lt/2010/08/25/kuro-aparaturos-gamykla-didziausias-apleistas-fabrikas-vilniuje/ http://www.pbb.lt/2010/08/25/kuro-aparaturos-gamykla-didziausias-apleistas-fabrikas-vilniuje/#comments Wed, 25 Aug 2010 13:14:15 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=700 Kuro aparatūroje kadaise dirbo 10000 žmonių, tačiau dabar šis nemažas pastatų kompleksas netoli Siemens Arenos stovi beveik apleistas ir paliktas likimo valiai. Komplekso teritoriją dar iki šiol saugo sargai, bet tai vistiek beveik netrukdo nesunkiai patekt į pastatus ir linksmai paslampinėti. Kuro aparatūra – viena iš įdomesnių apleistų vietų Vilniuje kur man teko pabuvot.

Į šį nedidelį žygi aš patraukiau kartu su Povilu a.k.a Vilkalokiu vos sutemus. Prigriebiau ir fotoaparatą su stovu, kad galėčiau padaryti šiek tiek nuotraukų.

Pastatas gerai apaugo žolėmis per nenaudojimo metus. Kaip nekeista, didžioji dalis langu yra sveika, tačiau yra ir jau sudaužytų per kuriuos nesunku patekti į vidų.

Viduje viskas tuščia. Tai didžiuliai plotai. Sunku net įsivaizduoti kiek čia buvo visokiausių įrenginių ir aparatų.

Nedideliais laiptukais galima užsilipti į antrą aukštą, o iš ten ir į taip vadinamą paliepę.

Paliepėje radome keistus elektros įtaisus, atrodė jie visai naujai, nors taip nėra iš tikrųjų.

Ant ventiliacijos vamzdžio kabėjo perspėjimas dėl aukštos įtampos. Ir tai nėra tik kažkieno paliktas kartoninis lapukas, nes gerai girdėjosi kaip visai šalia ūžia transformatoriai.

Radome ir tuščią tarybinės degtinės butelį, Kosmosą ir Primą. Šiais laikais tokių dalykų negausi!

Kažkas nepatingėjo pastatyti ir tiltelį.

Toliau ėjome per kambarius rasdami vis kitokių dalykų. Tai buvo ir plakatai, ir baldai, ir nesutinkami šiais laikais daikčiukai.

O lauke tuo metu jau smarkiai pradėjo lyti. Per kiaurą stogą lašai pradėjo kristi ant grindų skleisdami tokį garsą lyg kažkas dar būtų vaikščiojęs šiame žmonių pamirštame pastate. Tas garsas buvo šiek tiek bauginantis.

Palikti kalėdiniai žaisliukai privertė nusišypsoti…

… o plakatas TRAKTOROEXPORT net pasijuokti.

Суровый бой ведет ледовая дружина
Мы верим мужеству отчаянных парней
В хоккей играют настоящие мужчины
Трус не играет в хоккей
Трус не играет в хоккей

Taip ir judėjome siauru antru aukštu, tikrindami kiekvieną kambariuką.

Patalpa “Pašaliniams eiti draudžiama” buvo gana linksma.

Čia ant sienos buvo priklijuotas Leonidas Iličius ir Jurijus Vladimirovičius …

… o visai šalia jų ir Landsbergis! Tikriausia čia dirbo tikras politikos mėgėjas.

Nusileidome į pirmą aukštą.

Ten mus vėl sutiko jau matyta kartoninė lentelė ir 10 kV transformatorinė, kuri ūžė kaip reikiant. Tai bene vienintelis veikiantis daiktas šiame pastate.

Darbininkai gamykloje netik dirbo, bet gilino savo literatūros žinias. Tai ne Google, tai – Gogolis!

Trumpai užsukome ir į administracijos zoną. Deja plytelėmis išklotas sienas mėgo netik tarybiniai valdininkai, bet ir šių dienų benamiai, liaudyje praminti bomžais. Kvapas ten buvo nekoks.

Padariau ir vieną panoraminę nuotrauką iš trijų kadrų.

Norėjome išeiti į vidinį gamyklos kiemą, kur yra dar keli nemaži gamykliniai pastatai. Bet vos iškišęs galvą į lauką pamačiau, kad į mūsų pusę juda piktasis dėdė sargas su dideliu žibintu. Nežinau ar jis kažkaip pamatė mus anksčiau (nors tai teoriškai neįmanoma, mes buvom pakankamai atsargūs), ar jis tiesiog profilaktiškai apeina teritoriją, aišku buvo tik tiek, kad mūsų misija eina į galą ir reikia dėti į kojas (ką mes ir padarėme).

Jei ne dėdė sargas būtume pamatę daug daugiau, nors iš kitos pusės man ir šio kuro aparatūros gamyklos pastato pilnai užteko. Nufotografavau ir aprašiau palygintinai nedaug, reikėtų trijų ar keturių tokių įrašų, kad apžvelgt visą šį korpusą, ką jau sakyt apie visą gamyklą. Landžiot po apleistus pastatus visada smagu, bet kuro aparatūros man nuoširdžiai gaila. Kaip būtų gerą, jei ji iki šiol veiktų…

]]> http://www.pbb.lt/2010/08/25/kuro-aparaturos-gamykla-didziausias-apleistas-fabrikas-vilniuje/feed/ 11 http://www.pbb.lt/2010/03/06/rammstein-lietuvoje-2010-tour/ http://www.pbb.lt/2010/03/06/rammstein-lietuvoje-2010-tour/#comments Sat, 06 Mar 2010 10:16:30 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=604

Apsilankiau ir aš. Iki šiol zvimbia ausyse, o galvoje groja Du riechst so gut , jaučiu, kad jau pradedu atsigaut. Visa koncerto eiga yra gana tiksliai aprašyta 15min.lt, todėl aprašysiu savo įspūdžius ir detales.

Prieš koncertą:

Koncerte buvau nevienas. Man kompaniją palaikė sunkiosios muzikos liūtas Duobkasys ir mc_bosas. Į Siemens Areną atvykome gerokai anksčiau prieš koncertą. Šiek tiek pasivaikščioję stojome į eilę prie įėjimo. Iš karto iškilmingai pasakysiu: Siemens Arena – šūdas! Tiketa – dar didesnis šūdas! Eilė kurioje stovėjome buvo maždaug 200 metrų ilgio (pamatavau su Google Earth liniuote), atrodė, kad ji visai nejuda. Tiesiog stovėjom ir šalom 50 minučių. Įpusėjus eilei jau girdėjosi kaip groja apšildančioji grupė Combichrist. Organizatoriai buvo visiškai nepasiruošę tokiam žmonių kiekiui.

Prie įėjimo visus nuo batų iki galvos apgraibydavo apsauginis. Tačiau “įdomiausia” buvo priekyje… Mano bilieto nenuskenavo Aparatas nekaip nenorėjo jo atpažint. Iš pradžių pagalvojau, kad tikrai koks nenaudėlis “pasiskolino” bar-kodą iš manęs, bet pasirodo ne. Aš buvau nevienas. Bilietus nenuskenavo dar 8 žmonėms (kai kurie iš jų buvo nuvažiavę 100 kilometrų, kad pamatyti mėgstamos grupės pasirodymą). Visi mes juos pirkome Žirmūnų RIMI tiketoj Prieš mus užtrenkė duris ir pasakė, kad tuoj ateis kažkoks atsakingas žmogus, kuris pasirodė dar po 20 minučių. Smagu bent, kad tas žmogus ilgais nesiaiškino, tiesiog nuplėšė bilietų galus ir įleido.

Viduje manęs laukė draugai. Visur pilna žmonių. Tualetas – eilės. Pasidėti paltą – dar didesnės eilės. Dar be to atiduodant paltą sugedo kasos aparatas Totali betvarkė! Įžengėme visi į salę, Combichrist tuo metu jau buvo baigusi groti, bet aš nesigailiu, kad praleidau. Pradėjome brautis kuo arčiau prie scenos. Žinau, kad negražu – nemandagu – nekultūringa, bet mums jau buvo tas pats. Sušalę ir pikti skynėme mažus emo faggotus, kurie “kvietė” į sceną Rammstein nacių pasisveikinimu – totalus absurdas. Galiausiai atbridome iki vietos, kur gerai viskas matosi

Per koncertą:

Netrukus scenoje pasirodė Rammstein! Po pat pirmųjų sugrotų akordų praėjo visas pyktis, grįžo gera nuotaika. Kaip ir kiekvienas Rammstein pasirodymas – tai didelis šou, kuris iš tikrųjų man pasirodė labai geras. Netrūko nei ugnies, nei išradingų kostiumų, nei fejerverkų. Garsas šiek tiek prastokas, bet ko norėt, juk Siemens Arenoje visada taip

Pirmosios dainos buvo iš naujojo Liebe ist für alle da. Jos skambėjo ne ypač agresyviai, bet mane gerai nuteikė. Kostiumai ir dekoracijos buvo įspūdingos, kurios keitėsi beveik po kiekvienos dainos. Kol koncerto pradžioj visi stovėjo kaip įkasti (tikriausia laukė Du hast) galima buvo ramiai apžiūrėti kiekvieną grupės narį. Till iš pat pradžių buvo su industrial-metal liemene, o ant galvos turėjo raudonas plunksnas. Klavišininkas Flake Lorenz kaip visada pasižymėjo savo komiškumu ir parodė firminius judėsiukus. Richard Kruspe, Paul Landers, Oliver Riedel scenoje elgėsi tradiciškai. Daug pasižymėjo “Doom” Schneider, kuris netik įspūdingai varė būgnais, bet tai darė teatrališkai parodydamas visokius triukus.

Per Benzin kažkas iš muzikantų suklydo, būgnai nusivažiavo . “Doom” Schneider uždengė rankomis ausis, o po kelių akimirkų šėlsmas vėl prasidėjo. Manau tai visiškai nesugadino pasirodymo, o kaip tik davė jam natūralumo. Tada jau scenoje stovėjo senovinė benzino kolonėlė iš kurios leido ugnį. Jos karštis buvo gerai jaučiamas.

Daugiausia per koncertą pasirodė Flake Lorenz, kuris buvo ir nužudytas, ir nusprogdintas. Vėliau išsinuoginęs iki pusės jis įsėdo į guminę valtį ir pradėjo plaukti minia. Jis buvo visai šalia manęs, bet deja valties “pačiūpyt” negavau. Anksčiau žinojau, kad Rammstein klavišininkas yra lieknas žmogus, bet kad TOKS lieknas tikrai negalėjau įsivaizduoti Grįžęs su valtimi į sceną jis likusią koncerto dalį praleido bėgdamas bėgimo takeliu.

Grupė kelis kartus buvo išėjusi iš scenos ir laukė, kol publika juos pakvies atgal. Kai jie pirmą kart išėjo aš net net išsigandau “nejaugi viskas?!”. Tačiau tai buvo suplanuota šou dalis, kaip ir Till Lindemann padėkos lietuvių kalba.

Vėliau grupė sugrojo savo hitą Du hast, buvo labai smagu tai išgirsti gyvai. Po to sekė skandalingasis gabalas Pussy. Čia jau prasidėjo tikras šou. Till užsilipo ant patrankos ir pradėjo laistyti publiką muilo putomis Man rodos visiem tai patiko. Dainos Engel metus Till išskleidė angelo sparnus, kurie vėliau užsidegė. Dar buvo tokių elementų, kaip mikrofono stovo sugadinimas, sprogimai, konfeti lietus, lazeriai. Dainos Ich will atlikimą prisiminsiu dar ilgam!

Rammstein man paliko labai didelį įspūdį, nors ir neišgirdau tokių dainų kaip Amerika, Laichzeit, Asche zu Asche, Spiel mit mir.

Nusilenkę Rammstein paliko sceną, paskutinis išėjo Paul Landers pastūmęs guminį mikrofono stovą…

Po koncerto:

Didžiulė grūstis prie išėjimo. Kojos lipo prie grindų, dėl prapilto alaus. Galima buvo apgirdėt vien nuo kvapo. Prie rūbinės vėl kilometrinės eilės, lauke kamščiai. Namo į Antakalnį grįžinėjom pėsčiom per Šiaurės Miestelį, kas pasirodė greičiau nei važiuot pirmyn su mašina

Dabar beveik negaliu kalbėt, nes peršalau ir praradau balsą, bet vistiek jokiu būdu nesigailiu, kad pamačiau Rammstein – mano paauglystės grupę Nr.1!

]]> http://www.pbb.lt/2010/03/06/rammstein-lietuvoje-2010-tour/feed/ 3 http://www.pbb.lt/2010/01/11/555/ http://www.pbb.lt/2010/01/11/555/#comments Mon, 11 Jan 2010 17:10:12 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=555

Jau daugiau nei savaitę mano blogo viršuje puikuojasi IMMORTAL baneriukas. Keletas žmonių jau teiravosi manęs kas tai per renginys, todėl noriu viską aprašyti plačiau.

Sausio 15 klube ROLLER (Vilnius) 21 valandą įvyks renginys IMMORTAL. Ten yra laukiami visi elektroninės drum and bass ir egzotiškos – Jamaikietiškos muzikos gerbėjai. Tokią muziką Lietuvoje klauso tikrai nemažai žmonių, tačiau renginių šia tema yra labai nedaug. Todėl siūlau visiems nepraleisti progos ir ateiti į IMMORTAL, ypač kai vakaro tema yra karas

Vakaro tema – KARAS. Pasinerkite į fantastikos pasaulį, trumpam pamirškite kasdieninę realybę ir įsivaizduokite, kad prasidėjo nauja d&b era, kuri nori užvaldyti kiekvieną iš mūsų susidorojant iki sąmonės netekimo.

Drum and Bass scena:
ALIENSTEPPA (Cybernaught)
DRUMM (Rollin‘ Sound)
ASTRALAS (Metro Promo)
ZOND
ST (Vault)
NERVAS (Vault)
DARK

Reggae/Dub scena:
SHINEYMAN
GREENMAN (stepBYstep)
RAS TEODOR

Rengėjai žada sukurti tikrą karo erdvę, todėl atėję su karinę apranga jausitės kaip namie, o įėjimas kainuos perpus pigiau.

Jūs turite tėčio, brolio, senelio, kaimyno nebenaudojamus karinius reikmenis? Tai gali būti bet kas: apranga; veido, akių apsauga; maskuotės reikmenys; įvairūs pavojaus nekeliantys prietaisai, aksesuarai, antikvariniai daiktai ir panašiai. O galbūt gebi išrasti kažką unikalaus savaip – realizuok idėją!

Bilieto kaina: Su skrajute arba KARINE ATRIBUTIKA 10 Lt, kitiems 20lt.

Plačiau apie renginį

]]> http://www.pbb.lt/2010/01/11/555/feed/ 2 http://www.pbb.lt/2009/07/19/downhill-cup-2009-lietuvos-etapas/ http://www.pbb.lt/2009/07/19/downhill-cup-2009-lietuvos-etapas/#comments Sun, 19 Jul 2009 18:26:14 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=407 Šiandien Liepkalnyje vyko Baltijos šalių kalnų dviračių DH taurė 2009. Dviratininkai iš trijų Baltijos šalių suvažiavo į Vilnių, kad sudalyvauti lenktynėse (ar kaip jas pavadint) ir linksmai praleist laiką. Tam reikalui Liepkalnyje buvo pastatytos dvi trasos. Užsiregistravo 97 dalyviai, renginio pamatyti atvažiavo daug žiūrovų, tarp kurių buvau ir aš. Į DH mane pakvietė Povilas a.k.a Stigas pafilmuot/pafotkint. Iš patirties žinau, kad dvi šitas “stichijas” suvaldyt vienu metu nėra lengva, todėl operatoriaus darbą atliko Duobkasys (čia toks slapyvardis, jei ką ). Bardaciokas tuo tarpu pasiūlė savo transportą, puiku! Nuvykom mes ten ir apžiūrėjom vietą.

Gražį vieta tas Liepkalnio kalnas. Vilnius kaip ant delno matosi. Kaip jau minėjau yra dvi trasos, antroji man patiko labiau, daugiau kliūčių – sunkesnė. Apžiūrėjom viską, o netrukus ir varžybos prasidėjo:

Dalyvavo ir merginos!

Kai pradėjo rauktis debesis žiūrovai pradėjo skirstytis…

Vėliau trenkė griaustinis ir pasipylė lietus su kruša Visi pradėjo slėptis po storu RedBull tentu. Tačiau pagrindinis metalinis strypas laikęs visą konstrukciją pradėjo linkt dėl siaučiančio vėjo stiprumo. Galiausiai tentas plyšo į dvi puses To aš nesitikėjau. Vėliau sužinojome, kad kruša pažeidė įrangą, kuri matuoja laiką ir varžybos buvo nutrauktos, o antroji trasa taip ir nepravažinėta. Dagiau nelaukę išvažiavome namo. Nežinau kaip ten viskas baigėsi, tačiau net pamatęs tik pusę varžybų vistiek likau patenkintas

Grįžęs namo sumontavau nufilmuotą medžiagą:

Update: 2009 – 07 – 19, 21:39
Jau nuotraukas įkėlė ir Bardaciokas

]]> http://www.pbb.lt/2009/07/19/downhill-cup-2009-lietuvos-etapas/feed/ 8 http://www.pbb.lt/2009/07/01/kaip-uzsidirbama-is-zmogaus-mirties/ http://www.pbb.lt/2009/07/01/kaip-uzsidirbama-is-zmogaus-mirties/#comments Wed, 01 Jul 2009 12:07:41 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=391

Ir dar tokiu šlykščiu, pigiu, atgyvenusiu būdu…

]]> http://www.pbb.lt/2009/07/01/kaip-uzsidirbama-is-zmogaus-mirties/feed/ 2 http://www.pbb.lt/2009/06/25/drivracio-skambutis/ http://www.pbb.lt/2009/06/25/drivracio-skambutis/#comments Thu, 25 Jun 2009 12:22:55 +0000 Polububijus http://www.pbb.lt/?p=384
bicycle bell @ mario bellavite

Dviratis su skambučiu šiais laikais tapo gana retas dalykas. Vieni teigia, kad tai būtinybė, o kitiems tiesiog nusispjaut. Asmeniškai aš dar turiu tokį mandrą prietaisą kaip skambutį. Nors ir naudoju jį retai aš visada pritardavau tai žmonių daliai, kurie mano, jog skambutis yra būtinas dviračio atributas. Tačiau po vakarykščio pasivažinėjimo pradėjau abejoti.

Vilniaus centre dviratininkų takų galime rasti ganėtinai daug palyginus su užmiesčiu. Kadangi labiau mėgstu prasinešt po pievas, pelkes ir plentus, nei trintis mieste tarp žmonių masių, tai dviratininkų takai man yra retenybė. Gerai kai dar bent šaligatviai yra, nes kartais ir keliuku, kur mašinos “skraido”, pavažiuot tenka. Romantika . Tai va, išsiruošiau vakar Antavilių ežero aplankyt.

Kelias nelabai ilgas, laisvai galima per 40 minučių nulėkt, tačiau ir nelabai malonus – senas asfaltuotas šaligatvis, kur dėl didelių duobių kiekio neįmanoma normaliai įsibėgėt. Gana greit pasiekiau ir patį Antavilių miestelį (ar rajoną, gyvenvietę…). Ten kelias jau ganėtinai geras, nuo kalniuko galima virš 40 km/h išspaust. Tačiau šaligatvių ten nėra. Žmonės, dviratininkai ir automobiliai juda vienu bendru keliu.

Važiuodamas kelioliką kilometrų per duobes kalniukas su gera danga pasirodė tikru lobiu, kurio negalėjau praleist. Lekiu aš tuo keliu, žiūriu žmogus prieky eina. Pralenkiau jį dideliu greičiu. Išart į galvą šovė mintis, kad jei žmogus bent kiek būtų pakeitęs savo krypti, aš jį partrenkčiau – susižalotume kartu. O štai jau priešais mane ir apkūni moteriškė žygiuoja. Dėl visą ko iš tolo perspėjau ją dviračio skambučiu. Tačiau įvyko netikėtas dalykas. Vietoj to, kad ramiai žengt į pakelę ir praleist mane, moteriškė išsigando ir pradėjo blaškytis tai po kairę, tai po dešinę. Ne ypač linksma situacija . Pradėjau stabdyti, bet jau buvo per vėlu ir vairu kliudžiau jos ranką. Susimėtė vairas, vos sugebėjau išlaikyti pusiausvyrą ir nenugriūti. Tuoj pat išgirdau porą “gražių” žodžių į savo adresą. Ironiškai gavosi. Neskambinęs skambučiu ramiausiai aplenkiau žmogų, o perspėjęs iš tolo vos nesužalojau.

Dabar man skambutis yra toks prietaisas, kurį naudosiu tik gerai prieš tai pagalvojęs. Padariau išvada, kad matant žmogų geriau pristabdyt, nei gąsdint skambučiais ar pasikliauti likimu

]]> http://www.pbb.lt/2009/06/25/drivracio-skambutis/feed/ 11 http://www.pbb.lt/2009/05/16/turek-monopoda/ http://www.pbb.lt/2009/05/16/turek-monopoda/#comments Sat, 16 May 2009 19:20:01 +0000 Polububijus http://pbb.lt/?p=302 Spontaniškai fotografuot aš nemėgstu. Man patinka pastovėt, pagalvot iš kokio kampo kadras žiūrėtųsi gražiau. Tada nemažą laiko dalį skirt fotoaparato nustatymams. O paskui ilgai fotografuot… Trumpai tariant vienoj vietoj praleidžiu nemažai laiko.

Todėl net nenuostabu, kad netrukus prišliaužia kažkokia persona norinti sužinoti ką aš čia veikiu. Tai koks statybininkas-sargas atbėga, tai bobutė kaip griaustinis atsiranda. Šiandien buvo tas pats Fotkinu aš, reiškias, sau ramiai laukines kates, o štai ir kažkoks pagyvenęs šveplys su šiukšlių kibiru atėjo. Ir pradėjo savo demagogiją skleist, kad jis „profesionalus fotografas“, kažkokios tai sąjungos narys, o aš nesu tos sąjungos narys, nemoku mokesčių ir vadinasi laukinių kačių fotografuot negaliu Žiauru! Neturi žmonės ką veikt, tai ir ateina pabambėt nesąmones.

Nesakyčiau, kad jie labai mane nervina, į juos aš žiūriu su šypsena, tačiau per šiuos besibastančius be reikalo nenaudelius gaištamas mano laikas, todėl visada geriau kai jų nėra šalia (čia ir taip aišku). Todėl manau visada su savim reikia nešioti monopodą, arba lietuviškai vienakojį. Šis stovas netik užtikrins kadro stabilumą, bet ir apsaugos nuo nereikalingų „padėjėjų“. Ne, aš nesakau, kad reikia daužyt žmones su monopodu. Juk aliuminis nėra labai kietas metalas, todėl gali įlinkti nuo stiprių smūgių! Šį daiktą galimą būtų priskirti prie psichologinių ginklų. Dauguma praeivių neis aiškintis su žmogum, kuris turi metalinę lazdą. Ir galiu pasakyti, kad per visą mano fotografavimo su vienakoju istoriją dar nei vienas šūdžius nepasiteiravo ką aš čia darau ir kokiems tikslams

Senas geras Velbon UP-4000 jau ilgai tarnauja man. Dabar fotografuodamas imsiu jį dažniau su savim!

]]> http://www.pbb.lt/2009/05/16/turek-monopoda/feed/ 10