Apleisti lenkų bunkeriai

Iš visų Vilniuje esančių lenkų gynybinių objektų tikriausia populiariausi yra Šilo gatvėje esantys bunkeriai. Išties puiki, lengvai randama vieta, su kuria susieta mano vaikystė. Prisimenu, kaip visai neseniai ten vis dar laikė ginklus, kuriuos saugojo vyrai su šunimis, kaip pirmą kart ten lindau, kai jau viskas buvo apleista. Tačiau ne taip jau ir toli nuo šių bunkerių esantys Kojelavičiaus gatvės gynybiniai įtvirtinimai yra kur kas mažiau lankomi, nors yra daug įdomesni.

Rasti juos nesunku, jei yra žinomos koordinates, kitu atveju teks nemažai pasivaikščiot po miškus, palaipiot kalvomis. Tačiau šiuose miškuose nepasislėpsi nuo „civilizacijos“, net pro medžius girdisi keliu pravažiuojančių ortodoksinių marozų bumčikas, sklindantis iš golfukų ir bulkų. Na, bet nieko nepakeisi, čia Naujoji Vilnia.

Girdėjau, kad į vidų patekti yra sunkoka, bet tokios mažos skylės (kitaip nepavadinsi) kažkaip nesitikėjau. Lietūs per ilgą laiką prinešė nemažai smėlio, todėl įėjimai užkrauti juo kaip reikiant.

Viduje kiek erdviau, bet vis vien nepalenkus galvos nepraeisi. Kažkas čia jau spėjo atvilkt kelmus, turbūt naktiniams pasisėdėjimams.

Iš taip vadinamo prieškambario patekome į pagrindinį kambarį. Tamsu kaip… na, patys žinote kur. Fotografuot tokiom sąlygom neturint išorinės blykstės yra šiek tiek sudėtinga, švelniai tariant. Tad šįkart man labai pagelbėjo sena juostinė muilinė, kokias šiais laikais jau niekas nebenaudoja. Pastatęs fotoaparatą ant stovo, nustačiau jame bulb režimą, o tada su muilinėje įmontuota blykste vieną paskui kitą šviečiau kambario kampus. Pigi išeitis 🙂

Iki šiol išliko metaliniai tvirtinimai, tačiau gerai parūdiję.

Tą patį galima pasakyti ir apie lubas.

Kitas kambarys ir laiptai žemyn. Į galva šovė mintis „nejaugi galima dar žemiau?“.

O žemiau tunelis, tikriausia vedantis į ant kalno stovintį dzotą stebėjimo bokštelį. Labai daug smėlio. Vienintelis būdas čia praeiti – šliaužti ant pilvo. Tačiau galo taip ir nepasiekėme, per daug mažai vietos.

Atrodo, kad kadras blogai sufokusuotas ar mažai kontrastingas? – deja taip nėra, tai tiesiog tokia milžiniška smėlio ir dulkių koncentracija ore, prisikvėpavau metams į priekį.

Dzotas Stebėjimo bokštelis iš išorės. Langai išeina į rytus, iš kur galėjo užpulti sovietai.

Paskui patraukėme prie kito bunkerio, įėjimas čia geresnis, bet viduj tas pats – smėlis.

Nuo grindų iki lubų apie 40 centimetrų.

Radome laiptus į kitą dzotą stebėjimo bokštelį, et kaip gala, kad kulkosvaidžio nebuvo.

Pro angas kulkosvaidžiui nieko nematyti dėl tankiai užžėlusių miškų.

Dar vienas bunkeris, patekome ten pro langą.

„Стаська и Тадзик, 16.03.86“. Nemėgstu graffiti, tačiau šis užrašas padarytas dar net nesprogus Černobylio atominei tikrai pradžiugino.

Dar viename bunkeryje radome prikabintą pseudoelektorninį savadarbį prietaisą, kurio paskirties taip ir nesupratau. Tegul kaba toliau sau.

„Misiją“ į aplestus bunkerius baigiau epiniu kritimu nuo dviračio. Ech mano nugara… 🙂

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 9/10
Atmosfera: 10/10 (ypač jaučiasi šliaužiant smėliu)
Artefaktai: 1/10 (be to keisto savadarbio daikto nieko nėra)
Ar verta eiti: tikrai verta